Sūnus nužudė slaugytą motiną: JAV ekspertė turi patarimų Lietuvai

Daugybę metų vienas patale gulinčią motiną slaugęs sūnus prie ją pakėlė ranką, smurtas ir prievarta vaikų globos įstaigose – tik keli pavyzdžiai, įrodantys, kad Lietuvai būtinos permainos socialinių paslaugų sektoriuje, bet ar teisingu keliu einama?

Viviane Ngwa įsitikinusi, kad Lietuvoje reformos bus sėkmingos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Viviane Ngwa įsitikinusi, kad Lietuvoje reformos bus sėkmingos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Viviane Ngwa įsitikinusi, kad Lietuvoje reformos bus sėkmingos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Viviane Ngwa įsitikinusi, kad Lietuvoje reformos bus sėkmingos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

2018-02-08 15:33, atnaujinta 2018-02-08 17:06

„Vykdydama reformas Lietuva eina teisingu keliu, bet kol kas yra tik šio kelio pradžioje“, – įsitikinusi ekspertė iš Jungtinių Amerikos Valstijų Viviana Ngawa. Lankydamasi Lietuvoje ji dalijosi patirtimi, kaip sėkmingiau galėtume vykdyti neįgaliųjų globos pertvarką ir kokie didžiausi iššūkiai socialinių paslaugų sektoriuje turi būti įveikti.

– Lietuvoje lankotės jau nebe pirmą kartą.

– Taip, Lietuvoje pirmą kartą apsilankiau prieš penkerius metus. Tuomet mano tikslas buvo susipažinti su tuo, ką jūsų šalis daro siekdama pagerinti valstybės globojamų vaikų gyvenimo sąlygas ir integraciją visuomenėje. Vos čia atvykusi supratau, kad man labai patinka Lietuva. Pažinau gražią ir labai ramią šalį. Žmonės Lietuvoje svetingi, mieli ir ramūs.

– Ar viešėdama tuomet lankėtės vaikų globos institucijose?

– Taip. Galėjau ne tik apsilankyti vaikų globos įstaigose, bet ir geriau susipažinti su lietuviškąja globos sistema. Supratau, kad specialistai Lietuvoje daro viską, kas jų jėgoms, kad šiais vaikais būtų tinkamai pasirūpinta.

– Lietuvoje vaikų priežiūros institucijos dažnai sulaukia kritikos. Kokį įspūdį jos padarė jums?

– Žinoma, tai, kokį vaizdą pamatysime, priklauso ir nuo žiūrėjimo. Suprantama, kad esama tam tikros įtampos, darbuotojai stengiasi, bet ne viskas yra jų valioje. Labai svarbu, kad būtų geranoriškumas ir valia eiti pirmyn.

Pastebėjau tam tikrų apribojimų, atsirandančių dėl sistemos nelankstumo, tačiau žmonės domėjosi, norėjo žinoti, kas padėtų pagerinti situaciją, domėjosi JAV patirtimi. Akivaizdu, kad laikui bėgant gali pavykti šiuos trūkumus pašalinti.

– Jeigu jau prakalbome apie sistemos spragas, kurias pastebėjote praėjusį kartą, ar mums pavyko su jomis susidoroti?

– Šalis eina teisingu keliu ir pripažįsta, kad yra sričių, kuriose būtina pasitempti. Vyriausybė pripažįsta, kad būtina geriau atsižvelgti į žmonių, ypač vaikų, poreikius ir imasi priemonių, pasitelkia organizacijas, kurios padeda įgyvendinti šiuos dalykus visuomenėje. Kaip jau sakiau, Lietuva yra teisingame kelyje, tačiau kol kas tik pradinis etapas.

– Kaip socialinių paslaugų sektoriaus ekspertė dirbote daugelyje valstybių. Kokiose šalyse šiuo metu yra tokia pati padėtis kaip Lietuvoje?

– JAV turi tam tikrų panašumų, bet skirtumų taip pat esama, vienas jų – pačios vyriausybės struktūra, skiriasi socialinės globos ir rūpybos sistemos veikimo principai. Teko dirbti Anglijoje, Vokietijoje, Afrikos ir Azijos šalyse. Kiekvienos valstybės socialinė sistema yra unikali.

Visas Europos valstybes vienija tai, kad vyriausybės kuria socialinę sistemą, kuri galėtų pasirūpinti kuo didesniu skaičiumi žmonių. Žinoma, pačioje Europoje tarp valstybių yra skirtumų, vienų socialinių paslaugų sistemos yra labiau išplėtotos. Buvusios Sovietų Sąjungos valstybės labai stengiasi pasiekti kuo geresnius rezultatus, bet susiduria su lėšų trūkumu.

– Kuo socialinių paslaugų sistema JAV skiriasi nuo lietuviškosios?

– JAV pokyčius, apie kuriuos kalbama Lietuvoje, išgyveno gerokai anksčiau, tad natūralu, kad esame tam tikrais aspektais jus pralenkę. Kalbu apie neįgaliųjų teisių užtikrinimų ir kita.

Didelis pranašumas, kuriuo gali pasinaudoti Lietuva, – jūs galite nedaryti tų klaidų, kurias padarėme mes, ir pasimokyti iš mūsų patirties. JAV nemažai dalykų teko įgyvendinti taikant didesnį spaudimą,nei to prireiks Lietuvoje.

– Lietuvoje pradėtas deinstitucionalizacijos procesas ir vis daugiau vaikų iš globos įstaigų perkeliami į šeimas ir šeimynas. Kada galėsime skinti šio sunkaus darbo vaisius?

– Labai svarbu, kad valstybė imasi tokių žingsnių ir sukuria vaikams tokias galimybes. Labai svarbu, kad vaikas augtų šeimos aplinkoje – jei ne su biologiniais tėvais, tai bent giminaičių ar globėjų šeimoje. Šie žmonės turi norėti juo rūpintis ir sukurti saugią, stabilią aplinką.

Visi tyrimai rodo, kad vaikui augti ne institucijoje, o šeimoje yra pats svarbiausias dalykas kalbant apie jo raidą. Gyvenimas šeimoje jaunam žmogui suteikia tam tikrą priklausomumo jausmą, juk mes visi pasąmonėje turime norą priklausyti šeimai.

Čia svarbu ne tik biogologinės, bet globos sistemos sukurtos šeimos. Turime kalbėtis su bendruomenėmis apie tai, kad žmonės turėtų atverti savo namus šiems vaikams ir skatinti globą bei įvaikinimą. 

– Įstatymus pakeisti kur lengviau nei žmonių galvose įsišaknijusias mintis. Kokiomis priemonėmis, be įstatymų keitimo, Vyriausybė galėtų papildomai skatinti žmones įsivaikinti?

– Reikia daug ir sunkiai dirbti, kad visuomenėje neliktų tam tikrų su institucijose augančiais vaikais ir jų globa susijusių stigmų. Žmonės turi suvokti, kad globa ir įvaikinimas yra pozityvūs dalykai.

Juk valstybės globojami vaikai nėra kalti dėl to, kad taip susiklostė jų gyvenimas. Jie neturi būti kaip nors baudžiami. Labai svarbu kuo labiau šviesti bendruomenę ir kalbėtis su šeimomis.

Valstybė neabejotinai turėtų skirti daugiau paramos globėjams ir įsivaikinti pasiryžusiems žmonėms. Kalbu ne tik apie finansinę paramą, bet ir kitokio pobūdžio pagalbą.

– Lietuvoje jau padidintos valstybės išmokos asmenims, kurie pasiryžta tapti globėjais, tačiau baiminamasi, kad vaikų globa gali tapti savotišku verslu. Juk mylėti nepriversi ir už pinigus...

– Valstybė turi suprasti, kad vaikų globa reikalauja, jog globėjai parūpintų pastogę, drabužių, maisto, o tai kainuoja. Mano akimis, problema ne tai, kad žmonės gauna pinigų už globą, o tai, kaip tuos pinigus išleidžia.

Labai svarbu, kad tie pinigai būtų skirti vaiko poreikiams. Socialiniai darbuotojai turi lankytis globėjų namuose bent kelis kartus per mėnesį. Jie turi tikrinti, ar vaikams nieko netrūksta.

Šie specialistai turi bendrauti ir su vaikais, ir su globėjais atskirai. JAV specialistai turi teisę lankydamiesi globėjų namuose užsukti į vaiko miegamąjį, atsidaryti spintą, patikrinti drabužius ir savo akimis įsitikinti, kokiomis sąlygomis gyvena vaikas.

– Lietuvoje itin trūksta socialinių darbuotojų ir dažnai vienas specialistas priežiūri ne kelias, o keliolika šeimų...

– Ši problema aktuali ne tik Lietuvai. Kai kurios šalys, kuriose man yra tekę dirbti, bendradarbiauja su universitetais ir asmenims, sutinkančiais dirbti socialinį darbą. Jiems suteikiamos studijų stipendijos, o kartu jie semiasi praktinės šio darbo patirties.

Žinau sėkmingų atvejų, kai socialiniai darbuotojai naudojasi išmaniosiomis technologijomis ir su šeimomis bendrauja, pavyzdžiui, skaipu ar telefonu, nes neturi galimybės fiziškai tuose namuose lankytis kas savaitę.

– Sulaukę pilnametystės institucijų globoti vaikai tarsi turi suaugti per vieną naktį ir pradėti gyventi savarankiškai. Kokia kitų šalių patirtis šiuo klausimu?

– JAV laikomasi nuostatos, kad net ir sulaukusiam 18 metų asmeniui reikia paramos ir mokytis įgūdžių, kuriuos privalo išsiugdyti sėkmingai savarankiškai gyventi norintis žmogus. Juk jaunam žmogui reikia žinoti, kaip jam pasirinkti studijas, rasti darbą, pasirūpinti būstu, kaip planuoti išlaidas...

Visa tai socialinio darbuotojo atsakomybė. JAV nuo 15 metų su globėjais augantys vaikai viso to mokomi. Kai jie sulaukia 18-os, jau turi tam tikrą žinių bagažą, tačiau tai nereiškia, kad tuomet išnyksta globėjų atsakomybė.

Įstatymiškai – gal ir taip, bet morališkai – tikrai ne. Juk turi būti vieta, kur jauni žmonės galėtų važiuotis svečiuotis savaitgaliais ar per Kalėdas, turi būti kas nors, ką jaunas žmogus galėtų vadinti mama... Laikomės nuostatos, kad globa turi būti tęstinė, ir sėkmingai įgyvendiname adaptacijos programas, skirtas žmonėms nuo 18-os iki 21 metų.

JAV šios programos labai aiškiai reglamentuotos ir įgyvendinamos sistemingai.

– Kiek truko šių adaptacijos programų sukūrimas?

– Pirmiausia šios programos buvo įtvirtintos įstatymu ir niekam nekyla klausimų, kad galima pasirinktinai jų neįgyvendinti. Tam, kad ši sistema veiktų, mums prireikė trejų metų.

Dabar 18-os sulaukę asmenys toliau dalyvauja programoje, mokosi reikiamų įgūdžių, dirba ir sulaukia kvalifikuotos pagalbos, kol jiems sukanka 21 metai.

– Europoje siekiama, kad kuo mažiau neįgaliųjų būtų globojama institucijose, stengiamasi, kad jie kuo aktyviau dalyvautų visuomenės gyvenime. Kuriai Europos šaliai tai sekasi įgyvendinti geriausiai?

– Vis dar didelis iššūkis siekiant, kad neįgalieji sėkmingai integruotųsi į bendruomenę ir būtų joje laukiami. Kadaise visuomenė priėmė sprendimą, kad neįgalieji turėtų, pavyzdžiui, būti globojami institucijose, o dabar daugybė valstybių savo nuomonę pakeitė ir sutinka, jog šie žmonės turi grįžti į visuomenę.

Tiesa, dažnai bendruomenės to nenori, nes sunku suprasti šių žmonių poreikius ir pan. Kalbant apie neįgaliųjų teises ir socialines paslaugas jiems – Vokietija, mano nuomone, daro nuostabius dalykus, Anglijoje daug nuveikta siekiant personalizuoti priežiūrą, paslaugos teikiamos atsižvelgiant į konkretaus asmens poreikius ir situaciją. Teko matyti nuostabių pavyzdžių.

– Kokį įspūdį susidarėte apie neįgaliesiems kuriamas gyvenimo sąlygas Lietuvoje?

– Pastebėjau, kad Lietuvoje gatvėse nematyti daug neįgalių žmonių. Tai nereiškia, kad jūsų šalyje nėra žmonių neįgaliųjų, tiesiog jų nematyti viešajame gyvenime. Tai yra problema, nes visuomenė susidaro įspūdį, kad šie žmonės neegzistuoja. Tikiu, kad su neįgaliaisiais dirbančios institucijos, organizacijos dirba puikiai, bet juos turi išmokti priimti ir visuomenė.

Ignoruoti šiuos žmones – ne sprendimas, neįgalieji taip pat turi teisę gyventi visavertį gyvenimą kaip. Mūsų pareiga – sukurti šiems žmonėms galimybę gyventi tokį gyvenimą, kaip ir mes visi, padėti gerai jaustis visuomenėje. Neturime teisės manyti, kad taip darysime jiems paslaugą, – jų teisė egzistuoti tokiomis pat sąlygomis.

– Pernai Lietuvoje dideles visuomenės diskusijas sukėlė labai skaudus įvykis, kai sūnus nužudė mamą, kurią slaugė keliolika metų. Imta kalbėti, kad šeimai iš tiesų reikėjo pagalbos, bet ši jos nelaukė. Kaip panašios problemos sprendžiamos kitose šalyse?

– Deja, tokių dalykų nutinka. Sūnus elgėsi teisingai prižiūrėdamas motiną, tačiau valstybės pareiga buvo suteikti jam pagalbą. Tiek sūnus, tiek motina turėtų būti įtraukti į specialų tokių atvejų registrą ir tokiuose namuose turėtų lankytis specialistai, suteikti pagalbą. Juk net rūpinantis artimiausiu žmogumi pavargstama.

Suprantama, kad sūnus, kuris pakėlė ranką prieš mamą, buvo psichologiškai išsekęs, išvargęs. Vyriausybė turi galvoti apie specialias programas ir paslaugas tokioms šeimoms. Jūsų minimas atvejis yra pagalbos šauksmas. Iš tiesų valstybės institucijų pareiga yra reaguoti iki to laiko, kol nutinka tokios skaudžios nelaimės. Būtina suteikti galimybę žmonėms, slaugantiems namuose artimuosius, pailsėti.

Kalbant apie žmones, kurie turi prižiūrėti senstančius tėvus, – išeitis dienos centrai, kur jie gali palikti specialistų priežiūrai artimuosius, o vakare juos pasiimti. Dažnai šeimos narius slaugantys žmonės save izoliuoja, jaučiasi situacijos įkaitais. Labai svarbu, kad jauni žmonės turėtų galimybę išlikti darbo rinkoje, o jų artimieji, kuriems reikia priežiūros, turėtų galimybę pabendrauti su kitais žmonėmis, bent trumpam pakeisti aplinką.

Suprantama, kai turi daugybę spręstinų klausimų ir tik tam tikrą sumą pinigų, tenka susidėlioti prioritetus. Visuomenę reikia mokyti kantrybės, ne visas reformas galima įgyvendinti greitai. Permainoms reikia laiko.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.