Apie betvarkę kitoje sistemoje – Probacijos tarnyboje, šiandien vis garsiau kalba kita pareigūnė – Inga Molevaitė, kuri teigia, kad problemų labai daug, tačiau apie jas kalbėti draudžiama, o prabilus iš vadovybės sulaukiama grasinimų.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir I.Molevaitės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Inga, jūs nebijote?
– Jeigu bijočiau, nebūčiau bendravusi su žurnalistais, tačiau jeigu pradėjau, tai darysiu iki galo.
– Tokių rizikų, kad galite būti paprašyta išeiti iš darbo ar jums kas nors bus apribota, yra?
– Yra, galbūt ne taip garsiai sakoma, tačiau reiktų pradėti kalbėti nuo to, kad jau metus laiko aš galvoju apie išėjimą iš darbo.
Suprantu, kad tai gali būti kova su vėjo malūnais, tačiau man iš principo rūpi visi pareigūnai, ne tik aš viena. Jeigu pradėjau kalbėti, tai pakalbėsiu, o po to nuspręsiu, kiek man čia likti, kaip likti, kokį kelią pasirinkti.
– Probacijos tarnybos pareigūnai dirba su nuteistais už įvairias veikas žmonėmis, anksčiau iš įkalinimo įstaigų grįžusiais asmenimis. Jūs sakote, kad Probacijos tarnyboje yra labai daug problemų, kad į jūsų nuomonę neįsiklausoma. Kas iš tiesų ten dedasi?
– Čia yra paradoksas. Realiai mes turėtume sukaupti visas jėgas į savo nuteistuosius. Mes turėtume dirbti taip, kad nuteistieji pasikeistų. Jie patenka pas mus už įvairias nusikalstamas veikas ir atėjus į šį darbą aš supratau labai daug dalykų.
Kodėl tokiais tampama – tai yra sužalota vaikystė, blogas pavyzdys, galbūt nemokėjimas pasirinkti gero kelio: būti nusikaltėliu yra kieta, yra šiokios tokios kiemo taisyklės.
Jie ilgainiui ateina iki mūsų Probacijos duomenų registro, tačiau mes negalime nukreipti visos savo darbo jėgos ir energijos vien todėl, kad mes turime nuolatos aiškintis vadovybei dėl tam tikrų dalykų.
– Dėl kokių?
– Galbūt mes neįvykdėm kažkokių rodiklių, tada mūsų klausia, kodėl jų neįvykdėm. Mes dirbame su įvairiomis elgesį keičiančiomis programomis ir t.t., bet dar prieš pusmetį mes turėjome labai elementarią problemą, kurios niekaip nesugebėjome išspręsti – automobilių trūkumas.
– Keli regionai dalinosi vienu automobiliu.
– Taip. Keturi skyriai dalinosi vienu automobiliu. Tai reiškia, kad 400 nuteistųjų paliekam su vienu tarnybiniu automobiliu. Jeigu mes nuvažiuojam ir sakom: „Direktoriau, čia yra bėda, mes negalim“, nes tai yra neadekvatus automobilių skaičius, mums sako: „nėra pinigų“.
Ir mums nuolat buvo sakoma, kad nėra pinigų. Ko pasekoje nuskamba Kalėjimų departamento direktorė, kuri perka Kalifornijos sliekus.
Jūs turbūt įsivaizduojate, kiek mums, pareigūnams, yra pikta ne tik dėl to, kad mums nekyla alga, mes negaunam priedų, nes yra nuolat sakoma, kad nėra pinigų, nebus kategorijų ir visiškai nesvarbu, ar per tuos metus tu įvykdei visus rodiklius, pasiekei tą, ką susiplanavai. Visiškai niekam nesvarbu. Mums visą laiką būdavo sakoma: „nėra pinigų ir viskas“.
– Suprantu, kad jūs nuteistuosius prižiūrite plikomis rankomis?
– Labai teisingai. Tai yra tikrai plikos rankos, mes neturėjom net dujų balionėlių. Ir mums reikia aiškinti, kad mes turime turėti elementarią apsaugos priemonę. Tada gaunam klausimą iš vadovybės: „O ar kas nors kam nors atsitiko“.
Žinokit, šitas požiūris mane veikia. Nebuvo kraujo, nebus ir priemonių. Toks supratimas iš vadovybės yra tikrai labai blogas. Tada vienintelė apsaugos priemonė liko kojos.
Mes gauname uniformas – bateliai su kulniuku. Tada aš nuvažiuoju į ministeriją ir sakau, kad gal ir gražu kulniukai, bet man tai dirbti reikia, naktį važiuoti, nes mes turime naktinius patikrinimus, ne į pasimatymą važiuojam.
Kabinete visai nieko, bet kai važiuoju į naktinį patikrinimą, man kyla natūralus pavojus. Mes vėl nuvažiuojam į susirinkimą ir mums sako: „Jeigu jus kas nors užpuls, bet jūs būsite be nors vienos uniformos dalies, patys kalti, nes turėjote būti su uniformomis. Galimai nuteistasis jūsų neatpažino. Gal jūs esate ne pareigūnas“.
– Jeigu jums davė batus su kulniukais, su jais ir turite eiti?
– Taip. Aš tada nuvažiuoju į ministeriją ir viceministro klausiu, kodėl taip yra, kodėl mums davė uniformas ne su visomis dalimis. Yra policijos pareigūnai, kurie turi batus, su kuriais gali klampoti, eiti, bėgti ir dirbti normaliai – batai normalūs be kulniukų.
Tada sako: „Aš taip ir galvojau, kad jeigu duosime uniformas, ties čia prasidės bėdos“. Sakau, gerbiamas viceministre – ne dabartinis, prieš tai buvęs – nereikia išradinėti dviračio, mes gi galime paimti pavyzdį iš policijos pareigūnų. Jis sako: „Kai aš jūsų klausiau, man niekas nieko nepasakė“. Nieko nereikia klausti, reikia pasižiūrėti, kaip kiti gyvena.
– Jūs kalbate apie tai, kad nuolatos kreipiatės, pranešate apie savo bėdas valdžios sluoksniams, kuriems esate pavaldūs. Dėl darbo krūvio Teisingumo ministerijai esate išsakę visas problemas, savo tiesioginei vadovybei. Po to, kai išsakėte problemas, buvo pradėti patikrinimai, kai kurie buvo apskųsti Etikos komisijai ir jums teko aiškintis dėl to, ką šnekate. Tai yra tiesioginiai grasinimai, spaudimas, kad nekalbėtumėte?
– Aš irgi taip galvoju. Aišku, buvo traktuojama, kad mūsų apygardoje buvo planinis patikrinimas, bet jis kažkaip atsirado būtent tuo metu. Kitiems pareigūnams irgi buvo pradėti tarnybiniai patikrinimai.
Buvo sakoma, kad tie, kurie priklauso profsąjungai, aš pati priklausau ikiteisminio tyrimo profsąjungai, atstovauju Kauno apygardos Probacijos tarnybą, nuolatos jausdavo spaudimą. Tačiau kurie važiavom į susitikimą į ministeriją, ne visi buvo profsąjungos atstovai.
Tačiau pradėti patikrinimai, viena moteris buvo iškviesta pasiaiškinti visiems direktoriams, kadangi Kauno apygardos šiai dienai yra suskirstytos, šiai dienai mes turim 5 apygardas, kodėl mes ten nuvažiavom. Nors pati idėja, rašytas laiškas viceministrui buvo mano, ne kažkieno kito ir aš atsakomybę už tai prisiimu.
Aš niekada nesakysiu, kad tas kažką sakė, tas kažką sugalvojo. Ne, aš sugalvojau, tik man buvo pasakyta atvažiuoti ne vienai, kad nebūtų vienos nuomonės. Aišku, po to buvo labai daug interpretacijų, kad aš nuvežiau kažkokius gandus, neadekvačią informaciją. Bet iš tikrųjų nuvažiavo tie žmonės, kurie nebijo kalbėti.
– Kaip jūs aiškinate tai, kad norima nuslėpti problemas?
– Todėl, kad vadovybei tai labai nepatogu. Jiems reikia pasirodyti, kad labai gerai dirba. Niekas nenori kalbėti apie problemas. Klausimas, ar aš būčiau viską viešinusi, jeigu mes būtume visą laiką turėję normalų bendravimą.
Bet toks bendravimas, kai dabar jau buvęs vadovas atvažiuodavo pas mus į skyrių ir sakydavo: „Jūs čia šiaip ar taip nieko neveikiat“, mane morališkai užmušdavo. Aš nei viename darbe nedirbau tiek viršvalandžių, savaitgaliais. Ir aš lyg ir nesiskųsdavau.
– Jūsų krūvis yra labai didelis. Jūs turėtumėte prižiūrėti 30 nuteistųjų, o kiek iš tikrųjų prižiūrite?
– Toks yra paradoksas. Mes turime 160 nuteistųjų, dirbam trise, tačiau jeigu vienas asmuo išeina atostogauti, antras asmuo išeina į nedarbingumą, tai trečias asmuo lieka su 160 bylų. Ligos mes negalime numatyti, tačiau yra atostogos. Aš visą laiką sakydavau – nepalikime vieno pareigūno su visu krūviu arba bent jau sumokėkime jam už dvigubą darbo krūvį. Taip nėra.
– Kokia dabar yra jūsų alga?
– Nežinau net kaip pasakyti. Maža. Jeigu aš atėjau ir pirma mano alga buvo apie 500 eurų, po 4 metų gaunu gal 550 eurų į rankas. Ar čia yra vidutinė alga, aš nežinau, man ji yra labai maža.
– Jeigu kalbėtume apie jūsų darbo specifiką, nežinau, ar tiek užtektų įvertinti jūsų kiekvieną dieną patiriamą riziką.
– Taip. Kas svarbiausia, mano kolegos, pradirbę 15-20 metų, už mane gauna gal 200 eurų daugiau. Super motyvacija? Nežinau, tragedija čia.
– Jūs kalbėjote apie tai, kad jūs pati norėtumėte šviesti nepilnamečius asmenis, kurie yra susidūrę su alkoholiu ar narkotikais, kalbėti apie jų žalą, bet ir tai jums draudžiama?
– Šitas draudimas atsirado tada, kai pradėjau kalbėti apie krūvius. Jie man nurodydami daugiau neiti į mokyklas ir neužsiimti jokiu švietėjišku darbu, lyg sumažino mano krūvį. Bet aš apie darbo krūvį kalbėdama šios švietėjiškos veiklos net neminėjau.
Ar aš išgersiu kavos puodelį su kolege, ar nueisiu į mokyklą – aš tikrai pasirinksiu B variantą. Man ši veikla yra labai svarbi. Mes vienais metais iš vadovybės pusės nusimatėme, kad mes turime viešinti, kas yra Probacijos tarnyba, už kokias veikas patenka į registrą.
Tuos metus mes sėkmingai ėjome į mokyklas, viešinome, organizavome renginius. Tais metais aš gavau premiją, ačiū Dievui, buvau įvertinta, nors aš niekada nedirbu dėl rezultatų. Dėl rezultatų, kad vaikas sužinos, kad jis už tam tikrus dalykus gali papulti į registrą – taip, bet ne dėl kažkokių piniginių dalykų.
Kitais metais mane kviečia mokyklos, iš kitų įstaigų, padarykim kažkokį renginį ir staiga aš turiu jiems pasakyti, kad negaliu. Man yra gėda. O kodėl negalit? Juk iš esmės tai yra ir bendradarbiavimas institucijų.
– Jums neleidžia?
– Man neleidžia todėl, kad aš nuvažiavau į ministeriją. Mes turėjome pasitarimą ir man tiesiai šviesiai pasakyta, užprotokoluota: jokių renginių. Viskas.
– Jūs esate minėjusi, kad tai, su kuo dirbate, yra ateities problemos: „Mūsų valstybė turi rimtų bėdų. Kartu su nepriklausomybe užaugo karta, kuri gyvena iš pašalpų, nuolat girtauja, smurtauja ir reikalauja iš valstybės privilegijų, jie augina tokius pačius kaip jie, ir tai yra didelė šalies tragedija.“ Tai, ką jūs šnekate, yra baisu.
– Taip. Mano kalbą, ką aš norėjau pasakyti, dabar labai gerai atspindi į „Facebook“ įkeltas video – kaip bendrauja mama, tėtis, kai buvo tiesioginė išgėrusių tėvų transliacija, kur buvo 3 vaikučiai.
Ši situacija yra kas antroje, jei ne kiekvienoje asocialų gyvenimą vedančioje šeimoje. Papasakoti žmonėms apie tai yra neįmanoma. Jie dabar pamatė savo akimis, kas tai yra.
– O jūs tai matote kas dieną.
– Taip. Galų gale, tokie žmonės ateina pas mus į registrą. Kai mes priėmėme probacijos įstatymą 2011 m., pareigūnams buvo pasakyta, kad prieš tai buvo Pataisos inspekcija, dabar bus Probacijos tarnyba ir viskas bus gerai, viskas bus taip pat. Nieko panašaus.
Pareigūnams užkrovė labai daug funkcijų – programinį darbą, intensyvią priežiūrą, kai dedame apykojes ir patys kontroliuojame, vedame į sistemą, yra ir renginiai, švietėjiški dalykai, ir tada Probacijos tarnybos pareigūnas gaunasi penki viename.
Jeigu mes užkrausime ant žmogaus tiek daug funkcijų, viskas aišku, kad darbo kokybė bus bloga. O tai nugula ant mūsų nuteistųjų – jie lieka be mūsų dėmesio, nes mes ištisai turime žiūrėti į kompiuterį ir nepakeliam galvos nuo popierių.
Visi pareigūnai su manim sutinka, kad kai buvo priimtas probacijos įstatymas, popierinio darbo padaugėjo turbūt 5 kartus. Dėl smurto artimoje aplinkoje priimtas 2011 m., mes gauname į registrą daugiau žmonių. Vairavimas išgėrus daugiau nei 1,5 promiles – ateina pas mus į įskaitą.
Gerai, kad yra įstatymai, baudžiantys asmenis, dabar nuo liepos 1 d. šiais metais turėsime už visas smurto formas prieš vaikus – ačiū Dievui, tai irgi yra labai svarbus įstatymas. Nuo sausio 1 d. yra įstatymas – kai turi suktinukę, parsiveži iš Olandijos, tai žinok, kad Lietuvoje laukia baudžiamoji atsakomybė.
Tai gal prieš sėsdamas į lėktuvą apsičiupinėk, ar niekur nepalikai, kad neturėtum bėdos, nes vėl tavęs laukia Probacijos tarnyba. Mes galvojame apie bausmes, kaip valdyti tuos žmones, bet mes negalvojame, kas viską vykdys. Teismas priims sprendimą, bet kontroliuojanti institucija esam mes. Jeigu mes turime vežimą be ratų, jis niekada normaliai nevažiuos.
– Kita vertus, jums yra užkraunama tiesioginė atsakomybė tokiais baisiais atvejais, kaip buvo Kražių žudynės, Matuko istorija, nes abu asmenys buvo probuojami. Tada iš karto ieškoma galų, kas neatliko savo darbo, ir užkraunama Probacijos pareigūnams, kad jie kažko nepamatė.
– Čia turėtume atkreipti dėmesį ir į teismo darbą. Turiu galvoje ir prokuratūrą. Dabar aš turiu vieną asmenį, kuris nuo 2013 m. yra kasmet nuteisiamas už smurtą artimoje aplinkoje – smurtas, smurtas, smurtas.
Aš vėl gaunu įskaitą: ir vėl už smurtinę veiką, ir vėl prieš tą pačią moterį. Žinokit taip ir klausiu prokuratūroje: tai ko mes laukiam? Kol jos nebebus ant žemės? Nes aš, kaip Probacijos tarnybos pareigūnė, prie jo 24 valandas nestovėsiu.
Mes turime tą žmogų izoliuoti ir labai adekvačiai žiūrėti į kiekvieną situaciją. Yra prezidentės sprendimas, kai numatyta, kad mes teikimą turime parašyti per 1 darbo dieną – jeigu atsitinka įvykis su nuteistuoju, jis nesilaiko probacijos taisyklių, mes per 1 darbo dieną turim pateikti teikimą.
Žinokit, yra buvę dalykų, kad aš sėdžiu per atostogas, man skambina policijos pareigūnai, prokuratūra: Inga, ten yra bėda, ten yra bėda. Skambina nuteistieji: inspektore, aš prisigėriau, dabar nežinau, ką daryti. 3 pažeidimo atvejai, kuriuos aš turiu fiksuoti – važiuoti, tikrinti. Tai yra neįmanoma.
– Ko jūs tikitės, viešai prabildama?
– Tvarkos. Elementarios tvarkos.
– Tikite, kad kažkas gali pasikeisti?
– Labai tikiuosi. Noriu pasakyti, kad reorganizacija pareigūnams yra labai svarbi. Kaip dykumoje gėlė nori vandens, taip probacijos pareigūnai tikisi, kad iš reorganizacijos išeis kažkas gero. Kad nebus taip, kaip su probacijos įstatymu, kad sąlygos tik pablogėjo.
Jeigu mes atskirsime, kas ką daro – vieni pareigūnai kontroliuoja, kiti veda programinį darbą, treti yra atsakingi už mūsų seminarus, tobulinimąsi. Turi būti tvarka. Jeigu nebus tvarkos ir mes norėsime iš vieno pareigūno gauti viską čia ir dabar, bus tragedija.
Dėl to mes ir dabar turime ne vieną iš tarnybos išėjusį pareigūną dėl sveikatos. Šiai dienai žinau vieną pareigūną, kuris dirba su 70 bylų ir jau man yra prasitaręs apie rimtas sveikatos problemas. Čia yra labai negerai.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
