Net septynis galimus kandidatus į prezidentus vakar viešai iš rankovės ištraukė Liberalų sąjūdis.
Tai – europarlamentaras Petras Auštrevičius, partijos pirmininkas Seimo narys Eugenijus Gentvilas, Seimo Antikorupcijos komisijos vadovas Vitalijus Gailius, Seimo narys Arūnas Gelūnas, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir Elektrėnų savivaldybės vadovas Kęstutis Vaitukaitis.
Liberalų sąjūdis tapo pirmąja politine jėga, oficialiai paskelbusia apie galimus savo kandidatus į prezidentus.
Tačiau politikos ir visuomenės simpatijų ekspertams visi šio sąrašo veikėjai atrodo daugmaž lygiaverčiai – tuo požiūriu, kad jų galimybės ne tik laimėti, bet ir rimčiau pasirodyti tuose rinkimuose yra labai nedidelės.
Pernykščiai planai žlugo
Įtarimų dėl politinės korupcijos skandalo ir ikiteisminių tyrimų vis dar draskomas Liberalų sąjūdis dėl kitąmet vyksiančių prezidento ir Europos Parlamento rinkimų buvo apsisprendęs dar praėjusią vasarą. Tiesa, ne viešai, o už uždarų durų vykusiuose partijos viršūnių „strateginiuose pasitarimuose“.
Šiuose posėdžiuose būsimuoju liberalų kandidatu prezidento rinkimuose ir jos sąrašo vedliu kovoje dėl Europos Parlamento nario mandatų buvo įvardijamas P.Auštrevičius.
Bet rudenį Liberalų sąjūdį nuniokojo nauja skandalų ir po jų kilusių vidaus rietenų banga, o P.Auštrevičius susikibo su kitais įtakingais partijos veikėjais. Be to, liberalams, nauju vedliu išsirinkusiems savo patriarchą E.Gentvilą, regis, pasirodė ne pro šalį pavaizduoti daugiau vidaus demokratijos.
Todėl buvo paskelbta, kad Liberalų sąjūdis tikrai dalyvaus kovoje dėl prezidento posto, o tuos galimus kovotojus pateiks partijos skyriai. Dabar iš septynių pretendentų iki balandžio bus išrinktas vienintelis. Tą mėnesį vyks ir Liberalų sąjūdžio suvažiavimas.
Skandalo žymė neišnyko
– Kaip vertinate šiuos liberalų kandidatus į prezidento postą ir partijos pasiryžimą šįkart dalyvauti rinkimuose? – „Lietuvos rytas“ paklausė politologo Mažvydo Jastramskio.
– Taip, svarbiausias klausimas – kodėl jie kelia kandidatą į prezidentus? Juk per porą pastarųjų rinkimų jie to nedarė, o dabar elgiasi kitaip.
Manau, pagrindinė priežastis, – liberalai tiesiog siekia būti labiau matomi, priminti apie save rinkėjams ir parodyti, kad turi pakankamai pajėgumo ir drąsos kovoti dėl aukščiausio posto. Ir elgiasi teisingai. Jiems būtina tai daryti dėl partiją gniuždančio skandalo.
O kas bus tas kandidatas, abejoju, ar taip svarbu ir patiems liberalams. Nemanau, kad kas nors iš jų turėtų realių šansų prezidento rinkimuose būtent dėl to skandalo žymės.
– Kad ir kaip būtų, kaip vertinate paskelbtus kandidatus?
– Partijos atrankos procese greičiausiai pirmasis atkris, pavyzdžiui, Elektrėnų meras.
Įvairios apklausos dar prieš Seimo rinkimus rodė, kad R.Šimašius turi kažką savo – kaip politikas ir asmenybė. Tačiau dabar nežinia, ar kas nors iš to liko. Didžiausias X faktorius man yra V.Gailius, kuris turi kovotojo su korupcija ir ne visai partinio žmogaus įvaizdį.
– O kas būtų, jei būtų, kitaip sakant, jei nebūtų skandalo?
Ar liberalų gretose tuomet būtų realesnių kandidatų pakovoti dėl prezidento posto?
– (Juokiasi.) O kas būtų, jei nebūtų! Aišku, būtų visai kitokia padėtis. Gal jie šiuo metu būtų ne opozicinė, o valdančioji partija.
Dėl konservatorių – aiškiau
– Tačiau panaši padėtis ir opozicinių konservatorių, nors jų nesukrėtė jokie panašūs skandalai, gretose. Jie dar neįvardijo savo pretendentų ir nepasakė, ar apskritai savarankiškai dalyvaus rinkimuose.
– Mano nuomone, padėtis konservatorių stovykloje vis dėlto aiškesnė.
Manau, pajėgiausia iš viso to būrelio, kuris yra išryškėjęs šios partijos gretose, – buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė.
Ji turėtų daugiausia galimybių gauti ne tik tradicinių konservatorių rėmėjų balsų.
Žinoma, I.Šimonytei šiek tiek trukdytų dešiniųjų antikrizinės politikos šleifas, jai reikėtų daugiau socialinės atjautos. Bet ji nėra visiškai partinis žmogus – tai svarbu pretenduojant į didesnę paramą.
