22 metų K.Krasauskaitė naujienų portalui lrytas.lt pasakojo, kad Lietuvą įsivaizduoja kaip paauglį. O iš to, anot pašnekovės, ir kyla daugiausia šalies problemų.
– Kamile, kokie giminystės ryšiai jus sieja su Jonu Vileišiu?
– Taip, Jonas Vileišis yra mano prosenelio dėdė. Esu proprovaikaitė. Mano močiutė yra Vileišytė. Ir aš tokia gimiau, šitame procese.
– Ar augdama girdėdavote tėvus sakant: „Kamile, turi elgtis gražiai, nes esi Vileišių giminės“?
– Žinojau, kad mes esame iš Vileišių. Ir pas mus buvo daug knygų, tėčio pasakojimų. Jis buvo Signatarų klubo narys. Ir aš dabar esu to klubo narė. Dažnai rinkdavomės į klubo susirinkimus, Prezidentūroje. Tai kaip ir buvo aišku, bet specialių elgesio normų nebuvo. Labiau buvo ugdomas sąmoningumas. Anoks čia mano nuopelnas, ar tėčio, ar giminės istorijoje buvo tų, kurie visą judėjimą laisvės link pradėjo. Mums daugiau buvo diegiamas sąmoningumas padaryti tai, ką dabar gali padaryti geriausiai. Visi mano, kad tas valstybingumas yra kažkoks debesėlis, kabantis ore, ir reikalui esant galima jį nusikabinti, pamojuoti vėliavėle. Man atsakomybė padaryti tai, ką gali geriausiai. Ir jausti savo vertę, didžiuotis, kad esi būtent toks.
– Kas jus mokė sąmoningumo?
– Daugiausia išmokau iš tėčio, jis iš saviškio. Tėtis augo sovietmečiu, tai atvirai niekas ir nekalbėjo, kad jie yra Vileišių provaikaičiai. Buvo pavojinga sakyti, kad jis iš šios giminės. Tas faktas buvo atviras, nutylimas, bet kaip ir paslėptas nuo tėčio. Man labai patinka istorija apie tėtį, nežinau, kiek jam buvo metų, bet jis per Vasario 16-ąją ėjo į mokyklą, pats susiruošė, apsirengė ir išėjo. Jis tikrai nespecialiai apsirengė tiksliai Lietuvos vėliavos spalvomis: žalios kelnės, raudonas megztinis, geltoni marškiniai. Jis tuo metu dar netgi nežinojo, kaip ta Lietuvos vėliava atrodė.
– Ir kas nutiko?
– Jį pasigavo milicininkas ir paklausė, kaip jis išdrįso išeiti apsirengęs Lietuvos vėliavos spalvomis. O jis kaip vaikas dar nežinojo, kaip ji atrodo, nes netgi tėvai slėpdavo, kokia ji. Tik tada ir sužinojo.
– O kaip pati jaučiate pasididžiavimą Lietuva? Kaip suprantate valstybingumą ir sąmoningumą?
– Aš tai jaučiu kaip pasitikėjimą savimi. Kartais įsivaizduoju, kad mes esame kažkokiame kambaryje ir laukiame, kol pateksime į Žemę. O kažkas žaidžia žaidimą „Pele, pele, pas ką žiedas žydi“. Ir lyg žaidime kažkas man davė tą paukštuką, jį paėmiau į rankas ir jaučiu viduje. Ir kad ir kur būčiau, kokia kalba kalbėčiau, tas jausmas išsprūsta. Negaliu konkrečiai įvardyti, bet kartais per dainą, per asmeniškai švarų buvimą.
– O kas tai yra?
– Matyt, savęs neapgaudinėjimas, nesistengiant priimti svetimo vaidmens. Suvokti savo dydį kaip asmens. Ir prieš tą „didesnį“ nesižeminti ir nevaidinti mažo.
– O jums buvimas Lietuvoje ir pilietinis sąmoningumas yra susisiekiantys indai? Emigracijos mastams didėjant vis girdime, kad tie, kurie palieka šalį, tuo pat metu ją išduoda.
– Aš tikrai nemanau, kad tai tiesiogiai susiję. Man pačiai, ypač pastaruoju metu, tenka daug keliauti. Būdamas kitur supranti, kad iš Lietuvos pasitraukei ne todėl, kad kas nors kaltas, o tai tavo motyvuotas sprendimas. Tuo pat metu supranti, kad esi viso pilietinio veiksmo dalis, esi toks pat lietuvis, gyvenantis kitur. Manau, yra tikrai daug žmonių, kurie gyvendami būtent užsienyje puoselėja tą gražų jausmą. Gal net labiau už tuos, kurie kaltina visus kitus.
– O kodėl taip būna?
– Manau, žmonės jaučia nepasitenkinimą situacija, nes visų pirma nėra patenkinti savimi. Juk kiekvieno atsakomybė ir pareiga Lietuvai yra būti geriausia savęs versija. Juk tai ir yra laisvės prisiėmimas. Nėra lengva tai padaryti.
– O kaip vertinate pasirengimą šimtmečio minėjimui? Visus renginius?
– Man atrodo, gal nesąžininga tik šimtmečio proga kalbėti apie esmę. Net ir dabar mes susitinkame todėl, kad tik dabar ši tema aktuali. Ši proga svarbi, kad pakutentų žmones, kad atsirastų kažkas nauja. Bet šiaip tas paukštukas, kurį gauni, lietuvybė, ji juk visą laiką su tavimi. Juk tu kiekvieną dieną treniruojiesi ir sąmoningai bandai būti situacijose, suprasti, kas vyksta. O ne tik tada, kai ateina šventės ir prasideda maratonas, kurį baigęs pamiršti ir paukštuką, ir vėliavėlę. Tada sako, kad labai pavargo ir nebenori to toliau daryti. Bet jei kasdien treniruojiesi, tai nereikia kiekvienai šventei tos vienadienės pompastikos. Juk reikia susitikti ir kalbėtis apie tai, kaip mes esame.
– O kokioje situacijoje mes dabar esame?
– Kartais sunku sugaudyti visą srautą. Kartais bandau tą Lietuvą sudėti kaip į vieną žmogų. Žmogų, kuris kadaise buvo labai mažas, jį nuvežė į vienus namus, kitus namus, tada jis atsiminė, kas jam iš tikrųjų svarbu. Ir jeigu įsivaizduočiau Lietuvą kaip vieną asmenį, tai dabar mes išgyvename tam tikrą paauglystę.
Kai jautiesi negražus, kitas yra gražesnis, reikia pasipuošti, nes kaimynas tikrai gražesnis. Ir vis tiek jautiesi nepatogiai. Patogumas ateina tik tada, kai savyje jautiesi patogiai. Galbūt mus dar kausto tas nepatogumas, nes dalykai, kuriuos sprendžiame, dar nelabai patogūs. Vis dėlto matau labai didelį potencialą, nes išsaugojome savo tradicijas ir laisvę. Po kurio laiko tikrai atrasime savo tikrąjį „aš“. Kai nebereikės apsimetinėti ar bandyti įtikti kaimynui.
– Koks jūsų santykis su Lietuva?
– Turbūt, kad dalytis ir suprasti, kokioje vietoje mes dabar esame. Juk čia nėra kažkam kitam priklausantis paauglys, čia išbandymas kiekvienam iš mūsų.
– Jus šeimoje šimtmetis bus švenčiamas kaip nors išskirtinai?
– Mano šeimoje yra tokia tradicija: iškeliame vėliavą, surengiame šventinius pietus. Kaip signataro palikuonys einame į Prezidentūrą, gauname puokštę gėlių ir ją nunešame padėti ant Jono Vileišio kapo Rasų kapinėse. O tada einame į Signatarų namus. Vis dėlto šeimoje nedarome iš to pompastikos.
Kartais tikrai atrodo, kad per daug šnekame apie geltoną, žalią, raudoną. Tas šventimas turėtų būti kažko sąžiningo sau padarymas. Pavyzdžiui, nuo vasario 16-osios pradėsiu mokytis naujos kalbos, apie kurią galvojau jau ilgai. Tai ir būtų pati didžiausia šventė. Bet aš nesakau, kad šimtmetis nėra šventė, tai didelė šventė.
– Ar jums atrodo, kad lietuviai yra susiskaldžiusi tauta?
– Manau, kiekviename žmoguje yra dalykų, kurių permąstyti nereikia. Juk kiekvieną sekundę negalvojame: aš lietuvis, aš lietuvis. Ir sekundę to galvoje sau nepasakę juk netampame mažiau lietuviais. Kadangi dabar nesprendžiame tos problemos ir turime savo laisvą, nepriklausomą valstybę, tai tam tikra atsakomybės dalis yra nukritusi. Gal dėl to problema nėra taip ryškiai fokusuojama. Bet tai ne vien pavadinimas, tai labiau apie jauseną.
– O ko jus šia proga palinkėtumėte Lietuvai?
– Kad švęstų tą šimtmetį kiekvieną dieną. Kad atsikeltume ir sąmoningai pagalvotume, kaip galime būti geriausios savo versija. Linkiu būti sąmoningiems, nieko nekaltinti ir jausti atsakomybę. Ir dar jausti tą paukštuką savyje.
