Sunku susilaikyti nuo pastabos, kad vargiai surastum šūkį, kuris skambėtų ironiškiau tiek dabartinės Lietuvos, tiek ir visos Europos tikrovės fone. Nuo Šaltojo karo pabaigos neregėtas susiskaldymas – toks vienas pagrindinių Europos Sąjungos iššūkių.
Iki tikros vienybės dar labai toli ir kaimynių Lenkijos bei Lietuvos santykiuose, kurie vadinami strateginiais.
Žinoma, dabartinis atšilimas šiame fronte – ir jau seniai regėtas, ir teikiantis vilčių.
Štai ir per Lietuvos šimtmečio šventę mus savo apsilankymu pagerbė Lenkijos prezidentas A.Duda. Netrukus į Vilnių atvyks ir premjeras M.Morawieckis.
Vis dėlto A.Dudos vizitas vėl parodė, kokie šie santykiai trapūs ir nuo ko jie labiausiai priklauso.
Lenkijos prezidentas susitiko su vietos lenkų, tarp kurių buvo ir jos lyderis, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas V.Tomaševskis, bendruomene.
Ir šiais veiksmais, ir žodžiais A.Duda dar kartą priminė, kad svarbiausias orientyras Varšuvai – jų tautiečių problemos Lietuvoje, kurių esą yra dar ne viena.
Ryžtingos politinės valios spręsti bent kai kuriuos iš tų klausimų Lietuvoje trūksta. Pakanka paminėti pavardžių originalo kalba įteisinimą pasuose.
Nereikėtų pamiršti, jog dabartinė Lenkijos valdžia jau parodė, kad dėl savo vidaus sumetimų ji gali kovoti tiek su svarbiausiomis Vakarų valstybėmis, tiek su kaimynais.
O kaipgi su Lietuvos himne apgiedotu vienybės žydėjimu mūsų pačių kieme? Padėtis – labai panaši, kokia būna daugeliu daugiau ar mažiau iškilmingų progų.
Viešojoje erdvėje, ypač socialiniuose tinkluose, į kuriuos persikėlė nemaža dalis gyvenimo, – trispalvis siautulys kalavijuoto Vyčio šuolių ritmu.
Patriotinę tautos dalį ir politikus užplūdęs entuziazmas, kad parduotuvėse net nebeliko trispalvių, žinoma, teigiamas dalykas. Tačiau jo fone apsčiai buvo ir kasdienio mojavimosi kalavijais.
Užteko pažvelgti į komentarus ir mūšius socialiniuose tinkluose, interneto svetainėse, kurie palydėjo portalo delfi.lt paskelbtą svarbiausių šimtmečio žmonių sąrašą.
Vieni plūdosi, kodėl antrojoje vietoje įkandin tautos patriarchu tituluojamo J.Basanavičiaus atsidūrė konservatorių patriarchas V.Landsbergis, o kiti skelbė to sąrašo nuotraukas su raudonai perbraukta velionio kairiųjų vedlio A.Brazausko pavarde, kuri irgi buvo aukštai.
Apskritai kalavijus vėl sukryžiavo didžiosios armijos, kurias bene labiausiai mėgstama sąlygiškai vadinti „dviem Lietuvomis“.
Be to, susikovė ir tie, kurie ginčijasi, kas tikrasis ir vienintelis patriotas, o kas – tikrasis tėvynės išdavikas: ar tik regintieji Lietuvą kaip tautinę valstybę, ar svarbiausiu tikslu laikantieji europietišką demokratiją.
Kad ir kaip būtų, santykis su sovietine praeitimi, jos paveldu – vis dar neišspręstas pamatinis valstybės klausimas, keliantis aštriausias sankirtas.
Vienos pusių požiūrį įgarsino ir eurokomisaras V.Andriukaitis, puoselėjantis ambicijas tapti kairiųjų kandidatu į prezidentus.
Jis prapliupo pareiškimais, kad vadinamoji desovietizacija ir liustracija buvo „brudas“, valstybei pakenkęs blogis, be to, esą nėra kažkokių esminių skirtumų tarp buvusios sovietinės sistemos bei jos išugdyto piliečių mentaliteto ir vakarietiškosios demokratijos bei ją grindžiančios visuomenės sąmonės.
Galima spėti, jog panašiai mąsto ir nemaža dalis Lietuvos visuomenės, kurią save pažangos švyturiais ir varikliais tituluojanti kita dalis neretai paniekinamai pavadina Rusijos penktąja kolona.
Tai, kad praeitis Lietuvoje vis dar susipynusi su dabartimi, parodė ir bene aštriausias šios savaitės viešas susikirtimas.
Kovo 11-osios Akto signatarų klubo vadovė B.Valionytė viešai apkaltino prezidentę D.Grybauskaitę, kad ji priešiška žmonėms, 1991-aisiais atkūrusiems nepriklausomybę, netgi nepakvietė jų į iškilmingus priėmimus.
Anot B.Valionytės, taip yra todėl, kad per Sausio 13-osios įvykius D.Grybauskaitė buvo „kitoje barikadų pusėje“.
Prezidentūra atsakė tik primindama tai, kuo, kaip primityviu populizmu, pagrįstai piktinosi ir B.Valionytė, – prezidentė niekada neorganizuoja jokių švaistūniškų balių.
Viena vertus, galima svarstyti, ar tokios šventės išvakarės – tinkamiausia proga taip smogti valstybės vadovei, kaip padarė B.Valionytė.
Antra vertus, neįmanoma nesutikti su signatare, kurios nuomone, D.Grybauskaitė, užuot mestelėjusi, jog toje partinėje mokykloje ji neva kovojo kažkokį savą „mažą karą“, galėtų bent pripažinti, jog tai buvo klaida, ir atsiprašyti.
Šalies vadovė, kuri pateikia save kaip niekada neklystančią pagrindinę kovotoją su Rusija, aišku, B.Valionytės patarimo nepaklausys.
Pripažinti savo klaidas ar bent per pusę pėdos atsitraukti – apskritai svetimas dalykas daugeliui mūsų politikų arba šalia jų esančių veikėjų.
Todėl, matyt, tik retorinis gali būti ir toks klausimas: keli iš dabartinių politikų išgirdo kadenciją baigusio prezidento V.Adamkaus šventinį linkėjimą – elgtis taip, kad jų žodžius girdintis ir jų veiksmus stebintis jaunimas nenusiviltų valstybe?
Juk būtent nuo jaunimo, reginčio vienybės lozungais lopomą tikrovę, priklauso, kokia Lietuva sulauks antrojo šimtmečio jubiliejaus.
