Šiuo metu Lietuvoje rakto į naują gyvenimą laukia 502 žmonės. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, širdies laukia 46, plaučių – 10, širdies ir plaučių komplekso – 4, kepenų – 73, inksto – 168, kasos ir inksto komplekso – 8, ragenų – 99, o laukiančiųjų kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos skaičius siekia 94.
Už šių skaičių slepiasi mirštantys, bet gyventi trokštantys suaugę žmonės ir vaikai. Su mirtimi kovojantys Lietuvos piliečiai donoro dažnai laukia ne vienerius metus. Taip ir negavę organo kasmet Lietuvoje miršta apie 20 žmonių. Dar bent keli šimtai nesulaukę donoro negali turėti visaverčio gyvenimo.
Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas sako, kad taip yra dėl eilės priežasčių: viena iš jų – baimėmis ir pasakomis paremtas mūsų donorystės modelis, kuris šiandien beveik niekur Europos Sąjungoje nėra taikomas.
M. Majauskas kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, prašydamas išanalizuoti „numanomo sutikimo“ donorystės modelį, pagal kurį asmuo laikomas sutinkančiu būti donoru, nebent jis pats arba po mirties jo artimieji yra išreiškę kitokią valią, ir parengti atitinkamus teisės aktus dėl tokios tvarkos įgyvendinimo Lietuvoje.
Organų donorystė Lietuvoje
Organų donorystė Lietuvoje įmanoma tik tais atvejais, kai žmogus pasirašo sutikimą po mirties paaukoti savo organus donorystei arba taip nusprendžia jo artimieji po mirties. Šiuo metu Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre yra užsiregistravę 26 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tačiau per visus aštuoniolika metų, kiek veikia ši programa, iš visų užsiregistravusių vos 3 žmonės tapo tikrais donorais.
„Nors ir kilni idėja, donorystės kortelių programa šiandien turi beveik tiek pat naudos, kiek kortelė su Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdu piniginėje. Dėl paprasčiausios priežasties – tam, kad veiktų, donorais turi būti užsiregistravę bent milijonas gyventojų, nes tik retas gali tapti tikru donoru“, – sako M. Majauskas.
Todėl donorais dažniausiai tampa asmenys, neužsiregistravę donorų registre. Dalis iš jų atkrenta dėl netinkamos organų ir audinių būklės, dar dalis atkrenta, nes artimieji nesutinka, kad organai būtų skirti kitų žmonių gyvybėms gelbėti. Tad tikrais donorais 2016 metais tapo tik 61 Lietuvos gyventojas, o 2017 metais tik 43.
„Natūralu, kad gedintiems šeimos nariams yra sunku priimti sprendimą dėl organų donorystės, nežinant artimojo valios. Tai yra viena dažniausiai minimų priežasčių, kurią įvardina organų donorystei prieštaraujantys šeimos nariai. Todėl absoliuti dauguma Europos Sąjungos šalių taiko „numanomo sutikimo“ donorystės modelį“, – teigia Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas.
„Numanomo sutikimo“ modelis taikomas 20 Europos valstybių – Austrijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Danijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Liuksemburge, Maltoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje.
Tokiam organų donorystės modeliui prieš kelias savaites pritarta Nyderlanduose. Pagal naują tvarką visi pilnametystės sulaukę piliečiai bus užregistruoti galimais organų donorais, nebent pareikštų kitaip. Numatyta, kad kiekvienas gyventojas gaus po du laiškus, kuriuose bus klausiama, ar norėtų tapti donoru. Nesureagavus į antrąjį laišką, žmogus bus įtraukiamas į donorų sąrašus, tačiau bet kada galės nuomonę pakeisti ir išsibraukti iš sąrašų.
Bobučių pasakos
„Tuo tarpu Lietuvoje organų donorystė vis dar apipinta nepagrįstomis baimėmis ir mitais, kurie stabdo žmones nuo kilnaus veiksmo – išgelbėti kito žmogaus gyvybę“, – teigia konservatorius.
Viena dažniausiai pasitaikančių pasakų, kad į konkretaus donoro gyvybę gali būti pasikėsinta. M. Majauskas teigia, kad tai yra visiškai nepagrįsta baimė, nes nustatyti, ar žmogaus organai yra tinkami transplantacijai, galima tik po žmogaus mirties. Tik tuomet galima ištirti, ar organai bus tinkami donorystei.
„Antra pasaka, kartais sutinkama ir fantastikos trilerių siužetuose – sumokėjus daktarui, šis gali slapta atlikti organų transplantaciją. Transplantacijos procese dalyvauja apie 100 skirtingų geriausių savo srities specialistų su ypatingai sudėtinga medicinine įranga, todėl nuslėpti tokį veiksmą, tuo labiau Lietuvoje, tiesiog neįmanoma“, – neabejoja parlamentaras.
Trečias mitas, kurį būtina paneigti – organai donorystei gali būti paimti iš žmogaus, kuris dar gali atsigauti. Tai yra netiesa – organai transplantacijai gali būti paimti tik iš tokio donoro, kuriam yra nustatyta smegenų mirtis. Smegenų mirties nustatymo kriterijai yra labai griežti, o nustatytą mirtį privalo patvirtinti speciali diagnostika ir mažiausiai trijų gydytojų konsiliumas.
„Esu įsitikinęs, kad tik drąsiai kalbėdami apie organų donorystę, pasiremdami moksliniais tyrimais ir geriausia Vakarų šalių praktika, galėsime išsklaidyti nepagrįstas baimes ir atsisakyti pasenusios tvarkos. Tai būtų nedidelis, bet svarbus civilizacinis žingsnis, kuris didintų visuomenės sąmoningumą ir išgelbėtų šimtus gyvybių“, – tvirtina M. Majauskas.
Ministerija nesutinka
Sveikatos apsaugos ministro patarėja Lina Bušinskaitė-Šriubėnė pasidalino ir Sveikatos apsaugos ministerijos nuomone. Jos išplatinatame pranešime teigiama, kad M.Majausko pasiūlymas nėra tinkamas.
„Seimo nario Mykolo Majausko siūlymas mūsų šalyje įdiegti „numanomo sutikimo“ donorystės modelį nebūtų geras sprendimas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia tai ribotų žmonių galimybes apsispręsti patiems – nori ar ne tapti donorais, prieš jų ir jų artimųjų valią būtų priimami tokie jautrūs sprendimai, keltų nepasitenkinimą visuomenėje. Tokie jautrūs sprendimai negali būti priimami per prievartą, o jei būtų toks modelis įteisintas, tikėtina, kad reakcijos būtų būtent tokios“, – rašoma išplatintame pranešime.
„Be to, reikia suprasti ir tai, kad netekus artimo žmogaus, žmonės yra labai jautrūs, emociškai pažeidžiami, todėl jei dar jiems tektų atsidurti tokiose situacijoje, kuomet prieš jų valią, būtų nuspręsta, kad jų artimasis turi tapti donoru, vargu, ar toks žingsnis teigiamai prisidėtų prie šių žmonių ir taip jautrios bei sudėtingos situacijos“, – teigė ministerijos atstovė.
„Neabejotinai, SAM yra diskutuojama ir rengiamas kitoks donorystės modelis, kuris nebūtų primestinis ar traktuojamas kaip priverstinis. Yra svarstoma galimybė, kad mūsų kraštiečiai, keisdami savo asmens tapatybės dokumentus (kuriuos reikia pasikeisti pagal nustatytą tvarką), galėtų būtent tuomet išreikšti savo valią – sutinka ar ne tapti donorais po mirties. SAM nuomone, tai būtų demokratiška ir pilietiška. Be to, svarbu paminėti ir tai, kad užsienio šalyse, kur galioja toks donorystės modelis (kuomet atnaujinant dokumentus išreiškiama valia), netgi turint žmogaus sutikimą, kad jis sutinka tapti donoru po mirties, vis vien yra klausiama jų artimųjų nuomonės. Juk tai normalu ir žmogiška. Manome, kad Lietuva turi eiti būtent tokiu keliu – žmogiškumo, pilietiškumo, tarpusavio sutarimo ir supratimo, o ne priverstinai siūlant ką nors daryti prieš žmonių valią. Ypač tokiais jautriais klausimais kaip donorystė, sveikata. Juk mes visi esame žmonės ir turime elgtis žmoniškai“, – teigė SAM atstovė.
