1989 m. kovo 23 diena. Įvyksta Tarybų Sąjungos liaudies deputatų rinkimai. Okupuotoje Lietuvoje juos ryškia persvara laimi Sąjūdis, Komunistų partijos atstovus palikęs mažumoje.
Nepaisant vis aštrėjančios įtampos tarp Sąjūdžio ir Komunistų partijos, pradedama ruoštis Tarybų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rinkimams, kurie numatomi 1990 m. vasarį. Nors Lietuvos komunistai atsiskiria nuo TSKP ir įkuria savarankišką komunistų partiją (LKP), rinkimus, dar didesne – triuškinančia – persvara vėl laimi Sąjūdis.
Po rinkimų iškart išryškėjo takoskyros: TSKP atstovai – prieš nepriklausomybę, LKP – nepriklausomybė kada nors (garsusis A. Brazausko posakis – „step by step“) ir Sąjūdis – nepriklausomybė tuoj pat. Tačiau net ir šioje ryškioje idėjų takoskyroje nė viena pusė nekvestionavo pačių rinkimų rezultatų. Kodėl?
Tuometinei, dar sovietinei Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) nuo 1989 m. vadovavo neabejotinas autoritetas, buvęs komunistas, bet ir Sąjūdžio žmogus, akademikas Juozas Bulavas. Pats J. Bulavas ir visa komisija užtikrino nešališkumą, vertindami sąžiningus rinkimus kaip būtiną pagrindą demokratinei valstybei kurti.
Šiomis dienomis matome komisijų triukus Rusijoje, šalinant V. Putino varžovus iš rinkimų kovos. Panašias technologijas, deja, pradedame matyti ir prieš pusmetį naujai suformuotoje lietuviškoje VRK. Tad vis dažniau savęs paklausiu, ar būtume paskelbę Lietuvos nepriklausomybę, jei okupuotos Lietuvos VRK pirmininkas būtų ėmęsis „rusiškų“ rinkiminių technologijų – eliminavęs priešininkus, neobjektyviai tyręs skundus ir panašiai?
Kai kas galvoja, kad VRK yra tik techninė institucija, dalinanti kvietimus balsuoti, prižiūrinti balsavimą ir skaičiuojanti balsus. Iš tikro, tai institucija, galinti vienų nuodėmių nematyti, kitus išteisinti, trečius – nuteisti be teismo. Todėl dėmesys VRK veiklai nuolat būdavo didžiulis, suprantant, kad VRK skaidrumas ir nešališkumas yra demokratijos garantas. Priešingu atveju – tai politinės galios instrumentas (ginklas) valdančiųjų rankose.
Turiu pripažinti, kad po J. Bulavo vadovavimo VRK, kiti šios institucijos vadovai niekad nedemonstravo savo šališkumo. Trumpai dirbęs Vaclovas Litvinas bei labai labai ilgai dirbęs Zenonas Vaigauskas buvo savo darbo profesionalai. Ginčų ar netikslumų buvo visada, bet šie du VRK vadovai niekada nedavė pagrindo vertinti jų veiksmus kaip šališką, tendencingą veikimą valdančiųjų naudai. Galime prisiminti visai nesenus Z. Vaigausko vadovaujamos VRK sprendimus, kai balsų pirkimu buvo įvertinti valdančiųjų Tvarkos ir teisingumo bei Darbo partijų veiksmai, nesuteikiant jų atstovams Seimo narių mandatų.
Dabartinės sudėties VRK, kuriai vadovauja Seimo pirmininko deleguota Laura Matjošaitytė, dirba dar vos 8 mėnesius. Per tą laiką skandalų sukelta daugiau negu per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Ir didžiausias iš jų – valdančiųjų „valstiečių“ ir „Agrokoncerno“ ryšius liudijantis tyrimas, kurio L. Matjošaitytė taip ir nesugebėjo ištraukti iš stalčiaus 8 mėnesius.
Seimo pirmininkas V. Pranckietis, pats pasiūlęs L. Matjošaitytę į VRK pirmininkus, tiki jos aiškinimais. Tiesa, jeigu jau tiki, tai neaišku ką ir kodėl prašo papasakoti visuomenei. Beje, ir Prezidentė D. Grybauskaitė pareikalavo, kad L Matjošaitytė šalies rinkėjams paaiškintų viso skandalo aplinkybes. Atrodo, pareikalavus valstybės vadovams, viešas VRK pirmininkės paaiškinimas turėjo atsirasti per kelias valandas. Bet L Matjošaitytė, tarsi gulbė nebylė (lot. Cygnus olor), jau beveik savaitė neatsako Prezidentei. Ar jai nusispjauti į Prezidentės klausimą? O gal neturi ką atsakyti? O gal derina atsakymą kartu su „valstiečiais“?
Pirmadienį paaiškėjo, kad tikriausiai viską derina su R. Karbauskiu, nes prabilo jis, o ne L. Matjošaitytė. „Valstiečių“ lyderis pirmadienį tyrimo dėl „valstiečių“ veiklos vilkinimu apkaltinto eilinę VRK narę A. Žilinskienę. Ar patikėsime, kad jau atrasta „iešmininkė“, o L. Matjošaitytė ankstesnį tyrimą užkonservavusi stalčiuje nuo 2017 m. birželio – niekuo dėta?
Bent aš – nepatikėsiu. Tuo labiau, kad paaiškėjo, jog papildomą tyrimą visa VRK, o ne A. Žilinskienė nutarė pratęsti iki pabaigos. O „nebylioji gulbė“ L. Matjošaitytė tiesiog įstrigo vasario speigų leduose, vis delsdama pateikti visuomenei valstybės vadovų reikalaujamus paaiškinimus.
O dabar pakalbėkime rimtai. Ar šios sudėties VRK, vadovaujama L. Matjošaitytės, gali užtikrinti sklandų, nešališką savivaldos, Europarlamento ir Prezidento rinkimų eigą 2019 metais? Tai milžiniškas iššūkis, kurio iki šiol Lietuvoje nebuvo – treji rinkimai, o gal dar ir referendumas. Tolesniam darbui reikia bent 3 dalykų: milžiniškos kompetencijos, komisijos narių sutarimo, kurio kol kas nėra. Ir svarbiausia – pasitikėjimo tarp rinkimų dalyvių ir visuomenėje. Tas pasitikėjimas, jei ir buvo, jau baigia išgaruoti. Tylint ir nepateikiant atsakymų ar slepiant juos, neįmanoma ne tik užsitarnauti pasitikėjimą, bet ir išsaugoti jį.
O gal siekiama užsitikrinti ne visuomenės, o tik R. Karbauskio ir „valstiečių“ užnugarį? Tada jau tragedija su demokratijos ateitimi Lietuvoje.
Quo vadis, Lietuva, su Cygnus olor? Kur eini, Lietuva, su gulbe nebyle?
