Valstietė G.Kildišienė ir „tvarkietis“ K.Pūkas buvo priversti trauktis kilus skandalams, o T.Langaičio pasitraukimas – lyg perkūnas iš giedro dangaus, kai niekas jo lyg ir nevertė atsisakyti mandato, konservatoriai netgi jį mėgino atkalbėti nuo tokio žingsnio.
Intrigą didina tai, kad T.Langaitis buvo ne koks mažai pastebimas konservatorių frakcijos narys, o naujoji jų žvaigždė, vienas artimiausių partijos lyderio G.Landsbergio bendražygių, kurį šis kėlė į aukštumas ir buvo patikėjęs net Tėvynės sąjungos rinkimų štabo vadovo pareigas.
Paties T.Langaičio pasiaiškinimai, kodėl jis nusprendė atsisakyti Seimo nario pareigų, verčia tik gūžčioti pečiais – neva todėl, kad neįmanomas konstruktyvus darbas su valstiečiais, nes jie opozicijos siūlymus dažnai sutinka atvirai priešiškai, o tai jam neleidžia vykdyti pažadų rinkėjams.
Kitaip sakant, kad T.Langaitis bėga iš Seimo, kalti valstiečiai. Tai primena priekabiavimu prie moterų įtariamo vieno režisieriaus aiškinimus, kad dėl jo sekso skandalo reikėtų kaltinti Rusiją.
Juk T.Langaitis nė nesistengė būti aktyvus opozicijos veikėjas. Daugiau nei metus dirbdamas Seime jis pateikė vos tris asmeninius įstatymų pakeitimus. Negi kai kandidatuodamas į Seimą žadėjo rinkėjams atnaujinti Lietuvos politiką, jis nesuvokė, kad gali tekti dirbti ir opozicijoje?
Kalbama, kad T.Langaitis tikėjosi ūkio ministro posto, gal tokio pažado ir sulaukė iš G.Landsbergio. Todėl viena jo pasitraukimo iš Seimo versijų – nepatenkintos politinės ambicijos, kai teko imtis, matyt, jam neįdomaus opozicijos parlamentaro darbo.
Jeigu tai tikroji atsistatydinimo priežastis, tokį poelgį reikėtų vadinti neatsakingu, vėjavaikišku ir klausti, kodėl konservatoriai savo partijos atnaujintojais rinkosi visiškai nebrandaus mąstymo asmenis.
Tačiau yra ir kita, konservatoriams galimai pavojingesnė šio jauno politiko pasitraukimo priežasčių versija.
Lietuvos socialdemokratų darbo (LSDD) frakcija mano, kad T.Langaitis nusprendė trauktis iš Seimo pats, nes jam kilo pavojus būti išmestam dėl nesuderinamos su parlamentaro mandatu komercinės veiklos.
Teigiama, kad šis politikas kartu dirbo mokestinių lengvatų zonoje įsikūrusios kriptovaliutų verslu užsiimančios įmonės patarėju. T.Langaitis aiškina, kad šias pareigas jis ėjo neatlygintinai, vien iš didelės meilės kriptovaliutoms ir polinkio į jokio pelno neduodančią veiklą.
Bet tokiu altruizmu galima abejoti. Verslu T.Langaitis užsiėmė ir prieš tapdamas Seimo nariu, o jau dirbdamas šį darbą jis įsigijo kriptovaliutos vienetų, todėl LSDD frakcija ir klausia, ar tokiu būdu jam nebuvo atsilyginama už patarėjo darbą.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė valstietė A.Širinskienė įtarinėja, jog T.Langaitis traukiasi todėl, kad su juo siejamą informacinių technologijų bendrovę gali kliudyti ikiteisminis tyrimas dėl galimo piktnaudžiavimo kuriant elektroninę sveikatos sistemą.
Žinoma, tai dar tik neatsakyti klausimai apie jauno konservatoriaus neparlamentinę veiklą, bet domėtis, ar viską jis darė skaidriai, skatina tai, kad T.Langaitis – su rinkėjų papirkinėjimu kovojančio „Baltųjų pirštinių“ judėjimo vedlys, mėgęs pamokslauti apie skaidrumą.
Dėl šių aplinkybių visai pagrįsta atrodo Seimo pirmininko pavaduotojo G.Kirkilo ironija, kad baltos šio veikėjo pirštinės pamažu tamsėja.
Čia verta prisiminti, kad dar prieš Seimo rinkimus „Lietuvos rytas“ atkreipė dėmesį į kai kurias šešėlio gaubiamas T.Langaičio biografijos dėmes. Jis buvo su nusikalstama Toljačio gauja siejamų įtartinų veikėjų iš Rusijos užvaldytos bendrovės „Kuro aparatūra“ vienas vadovų.
Nors T.Langaitis neigė ryšius su greitai įmonę į bankrotą nuvariusiais rusais, joje dirbę asmenys pasakojo, kad jis padėjo naujiesiems savininkams privatizuoti bendrovę. Bet šios istorijos teisėsauga nesiaiškino.
Kai Kauno Panemunės-Šančių rinkimų apygardoje T.Langaitis išstūmė joje nuolat laimėdavusią konservatorių veteranę V.M.Čigriejienę, ji skundėsi, kad jaunimas dėl postų lipa per galvas partijos senbuviams, abejojo savo konkurento padorumu ir kompetencija.
Tuomet tai galėjo atrodyti kaip įsižeidusios, į šalikelę nustumtos ilgametės partijos veikėjos kerštas. Tačiau kai Seime neilgai pabuvęs T.Langaitis dabar sviedė parlamentaro mandatą, susidaro įspūdis, kad jį pasirinkdami konservatoriai smarkiai suklydo.
Regis, G.Landsbergis neketina pripažinti savo klaidos ir net susikirto su seneliu – V.Landsbergiui pareiškus, kad T.Langaitis atėjo nešvariai ir negali likti partijoje, atšovė, jog, matyt, profesorius per ilgai sirgo ir nežino padėties, o prabilo nepasitaręs su anūku.
Tiesa, ir G.Landsbergis pritaria, kad T.Langaitis turėtų trauktis ir iš partijos.
Bene blogiausia, kad šis atvejis kompromituoja visą jaunąją Lietuvos politikų kartą. Juk T.Langaitis pretendavo būti atsinaujinimo, vakarietiškų vertybių, skaidrumo simboliu. Dabartinis jo elgesys griauna viltis, kad senuosius politikus išstūmęs jaunimas sukurs modernią, teisingesnę Lietuvą.
