skaudžiai dūrė ir konservatorių partijai, ir į visuomeninės veiklos
sceną lipantiems bendraamžiams.
Nelengva bus per kitus rinkimus į Seimą agituoti „duoti kelią jauniems“
ir vaizdžiai aiškinti, jog metas „vežti į mišką“ užsilikusius, vis dar
krėslo įsitvėrusius senbuvius politikus.
Kita vertus, labai gerai, kad po rinkimų praėjo ne tiek jau daug laiko,
kol paaiškėjo, jog tarp atsijauninusios politinės bangos atstovų nemaža
tų, kurių gražus ir įtaigus viešas kalbėjimas, dažniausiai nukopijuotas
nuo politinius rinkimų spektaklius mėgstančių šalių atstovų, gerokai
skiriasi nuo autentiško galvojimo ir asmeninių tikslų.
Tiesą sakant, niekada netikėjau kokybiniu politikų skirstymu pagal
amžių. Politikai nėra nei seni, nei jauni, o norintys ar nenorintys,
sugebantys ar nesugebantys dirbti tą darbą. Vyresnis amžiumi politikas
gali būti ne toks pajėgus fiziškai, bet išmintimi bei patirtimi pranokti
bet kurį politikos pradinuką ir padėti išspręsti sudėtingas problemas.
Akivaizdus pavyzdys - JAV prezidentas R.Reaganas. Neminėsiu daugybės
kitų garsių pavardžių.
Šiaip jau pasitraukimas iš politikos dėl asmeninių motyvų yra normalus
ir natūralus sprendimas, jeigu asmuo, be visų kitų motyvų, nebemato
prasmės eiti pasirinktu keliu. T.Langaitis atkreipė dėmesį ne tiek
apsisprendimu, kiek pareiškimu, esą pasitraukiąs iš nusivylimo vykdoma
politika, jos skaidrumu, kvailumu ir t.t., nors visi aiškiai pajuto,
jog už baltų motyvacijos siūlų slypi kur kas pragmatiškesnės priežastys.
Nesmagu klausytis, nors Lietuvos politinėje istorijoje tai nenaujas
reiškinys. Kadaise vienas iškilus jaunas daug žadantis Sąjūdžio
veikėjas, garsiai trenkdamas durimis išeidamas iš politikos, taip pat
panašiai argumentavo, nors priežastis pasitraukti buvo kur kas
paprastesnė - neatlaikė konkurencijos.
T.Langaitį labiau vilioja privati veikla, verslas, savaime suprantama,
ir daug didesni pinigai nei Seimo nario alga. Tai visiškai normalu ir
net pagirtina, bet kam tada tie skambūs žodžiai. Ne kvailiai esame,
suprantame.
Nors turiu ir vieną T.Langaitį iš dalies pateisinantį pamąstymą.
Jaunasis konservatorius į visuomenės atmintį įstrigo „Baltųjų pirštinių“
akcija, kuri išpopuliarėjo per žiniasklaidą. Ir rankos švarios, ir
mintys geros. Romantiškos prigimties Lietuvos gyventojai tai vertina.
Neironizuodamas galiu pasakyti, jog tuometinėse T.Langaičio kalbose
jutau ir tikrumo.
Praėjo nedaug laiko, ir energingas jaunasis politikas atsidūrė ne
planuotame ministro poste, bet opozicijoje ir sujauktoje įstatymų,
smulkmenų, užkulisinių žaidimų klampynėje. Pirmas natūraliai iškylantis
klausimas: kiek laiko dar šiose Seimo kėdutėse reikės trintis? O jeigu
valstiečiai ir kitus rinkimus laimės?
Veržliam, kūrybingam, greitai savo veiklos rezultatą norinčiam matyti
piliečiui Seimas yra pražūtinga, prasmingą laiką suryjanti vieta.
Daugelio tų, kurie mato savo pasirinktų specialybių perspektyvą ir
galimą karjerą, į politiką net varu nenuvarysi.
Nemaloni tiesa - parlamentų nariai nėra kūrybingiausi visuomenės
atstovai. Jauniems žmonėms, kurie renkasi politiko kelią, reikia
gerai pagalvoti, ar jie turi reikiamų savybių tokiai veiklai.
Bet pirmiausia - ar tokia veikla patinka, ar tas patikimas tolygus
aistrai. Politinė aistra - tai noras valstybės gyvenimą keisti iš
esmės ir, svarbiausia, įgyvendinti nepaisant laiko ir kliūčių.
Tokiu užsispyrimu, nors iš pradžių ir nedeklaruotu, kadaise pasižymėjo
V.Landsbergis, R.Ozolas. Savaime suprantama, buvo ir daugiau. Visi iš
Sąjūdžio atėjusieji į politiką buvo idėjiškai motyvuoti, nors dažnai
stokojo net ir elementarių valstybės valdymo žinių.
Dabartinė politikų karta visa galva išmanesnė už sąjūdininkus, bet
motyvuoti jie jau ne idėjiškai, o pragmatiškai, kiekvienas su savo
tikslu. Vieniems politika yra laikina aikštelė, kol susiras geresnę
vietą, kitiems, nebesitikintiems savo specialybę panaudoti pelningai
ateityje, - nuolatinė apsaugota darbo vieta visą kadenciją (o ją reikia
pasistengti pratęsti rinkimų kampanijos metu), tretiems - pabūti iki
pensijos, ketvirtiems - iš nuobodulio, nes viskas, kas pasiekiama, jau
pasiekta, penktiems - dėl garbės, kad pavardė būtų įrašyta į
enciklopediją.
Nesinori vien pagal Šventą Raštą - be pėdsako iš dulkės į dulkę.
Netiesą sakyčiau, kad nebeliko atsidavusių politikai. Deja,
kovojančių už savus, ne Lietuvos, interesus tolydžio gausėja, nors
rinkimų kampanijos retorikos fone tikrųjų politiko tikslų galima ir
neatpažinti.
Tačiau galima paklausti ir kitaip: ar šiais laikais yra dėl ko
atsiduoti ir aukotis Lietuvoje? Valstybės atkūrimo šimtmečio apeiginių
minėjimų fone vienintelis teisingas atsakymas: dėl čia gyvenančių
žmonių. O kokie tie žmonės? Tik nesiekiantis jokio, net menkiausio,
politinio posto gali taip paklausti.
Štai konkretus pavyzdys. Kadencija po kadencijos į Europos Parlamentą
su prabangiu atlygiu išrenkamas vienas turtingiausių Lietuvos politikų
V.Uspaskichas, kuris garbingame tarptautiniame forume pasižymi tik jo
vardu iš Lietuvos ateinančiais prokuratūros ieškiniais, taip pat savo
kūrybos laiškais į Lietuvą su dažniausiu buvusių kolegų įvertinimu -
„pirdylos“.
Kas siunčia V.Uspaskichą reprezentuoti Lietuvą pasaulyje? Daug žmonių
siunčia, nes kitaip jis ten nepatektų. Tai dėl tų siunčiančių bei
„pasiunčiančių“ ir reikia aukotis? O kur dar kiti avantiūristai, už
kuriuos daug negalvodami rinkėjai atiduoda balsus?
Galbūt T.Langaitis yra ne pirmoji ir ne vienintelė kregždė politikoje,
skleidžianti žinią, jog neverta gilintis, kas yra kas Lietuvoje ir
kodėl, o verčiau užsiimti savais interesais.
