Lietuvos vardą pasaulyje garsinantis lietuvis pirmasis iš Baltijos šalių alpinistų įkopė ir iškėlė nacionalinę vėliavą Everesto (8848 m.) viršūnėje, pirmasis pasaulyje ją užnešė į aukščiausias visų žemynų viršukalnes..
„Juk ir medis geriausiai auga, skaniausius vaisius brandina savo žemėje“, - interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ sakė V.Vitkauskas.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Gimiau ir užaugau Viduklės miestelyje, Raseinių rajone. Gyvenome miestelio pakraštyje, kur jau prasideda slėniai ir kalvelės... Nuo vaikystės dažnokai tekdavo lankytis Kaune. Augau mamos pasakojimais apie jos vaikystę ir jaunystę, kuri prabėgo prie Maironio Dubysos, netoli Betygalos.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Tai klausimas, į kurį atsakyti neįmanoma, nes malonių prisiminimų be galo daug. Gyvenome ant aukštumos, nuo kurios atsiverdavo vaizdingos panoramos, tad kai tik būdavo nuo darbų ar mokslų laisvo laiko, jį praleisdavau gamtoje. Geriausius prisiminimus ir paliko šis buvimas gamtoje. Mano šeima gyveno kaip ir daugelis – valstietiškai, darbų tikrai netrūko. Teko ir karves ganyti, ir į naktigonę eiti, ir mišką kirsti... Pragyvenimui tėvai dar įvairaus verslo prasimanydavo, triūsdavome visi. Kai tik būdavo laisvesnė valandėlė – skaitydavau knygas. Žiemą būdavau nuolatinis bibliotekos lankytojas ir jei atrasdavau patinkantį autorių, tai skaitydavau visas jo knygas iš eilės.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Veikiausiai dauguma lietuvių įvardytų būtent šias šventes – tai Kalėdos ir Velykos. Dar Joninės. Visuomet šventė namuose būdavo sulaukus svečių, mama juos namuose labai šiltai sutikdavo, tai ir pas mus giminaičiai noriai lankydavosi.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Lietuvoje yra daugybė gražių vietų ir kiekviena jų graži savaip, o kur dar skirtingų metų laikų kaita... Man patinka Aukštaitijos ežerynai, Dzūkija su Čepkeliais ir, žinoma, yra daug nuostabių kampelių Žemaitijoje su aukščiausiu, legendiniu Medvėgaliu.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Dideliais miestais nesižaviu, o šiuo metu puikiai jaučiuosi Anykščiuose, kur gyvenu prie A. Baranausko Šilelio, arti Šventosios.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Sunku išskirti vieną vieną veikėją ir tai daryti būtų neatsakinga, juk yra laikmetis prie kurio teko pačiam prisiliesti, o iš kitų epochų mus tik legendos pasiekė.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti?
– Tokių asmenybių būtų daug ir nebūtinai tos, kurios laikomos pačiomis iškiliausiomis. Būtų įdomiausia su tais mūsų kultūrai ir valstybei nusipelniusiais asmenimis, kurių nekasdieniškus darbus ir gyvenimą pačiam teko savo veikloje pažinti. Iš jų – Stanislovas Moravskis, Ignotas Domeika, Stasys Šilingas, Vydūnas, prof. Saulius Sondeckis, mons. Kazimieras Vasiliauskas, prof. Leopoldas Digrys, dr. Vladas Lašas.
Šie pokalbiai būtų sielai artimiausi. Žinoma, į sąrašą asmenybių, su kuriais norėčiau pabendrauti, reikėtų įtraukti ir kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, prezidentą Antaną Smetoną...
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Simpatizuoju klasikai. Itin vertinu maestro Virgilijų Noreiką, prof. Raimundą Katilių. Jaunystėje buvo „Hiperbolė“, „Rondo“, žinoma, ir V. Kernagis su „Kabaretu...“. O kai anykštėnės užtraukia dainą, tai gali išsižioti iš nuostabos. Sielą jų nuoširdi daina atveria labiau, nei, kartais, pavyzdingai profesionalaus dainininko scenoje atliekamas kūrinys.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Natūraliai užauginti lietuviškos daržovės ir natūralūs grūdų gaminiai. Jais labai džiaugiuosi, valgau ir gerai jaučiuosi. Labai vertinu tai, kas ant mūsų stalo patenka tiesiai iš gamtos, o ne nuo gamyklos konvejerio.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Kaip ir daugelis lietuvių nuo vaikystės buvau įpratęs ir prie cepelinų, ir prie kugelio ar vėdarų, bet dabar visuomet sakau, kad šiuos patiekalus jau „suvalgiau“ ir ramiai gyvenu be jų, tad ir mėgstamiausiu įvardyčiau natūralių daržovių troškinį atsigėrimui su šviežiomis mūsuose išaugintų daržovių sultimis.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Mama, siela, gimtinė – gražiausi, ir labai svarbūs – vertybės, bendrystė.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Malonu, kai gali pritaikyti ką nors aiškiai ir visiems suprantamai iš liaudiškos išminties, bet savo mėgstamiausios patarlės neišskirčiau. Kaip Jonas Strelkūnas Pauliaus Širvio atminimui skirtame eilėraštyje rašė : „Keičiasi laikas, keičiasi žmonija, Skęsta amžiai ugnyje ir dūmuos.“ Iš tiesų mūsų gyvenime nuolat viskas keičiasi, deja, ir į „dūmus“.
– Jūs mylite Lietuvą, nes …
– O už ką mylime savo mamą ir tėvą? Juk viskas, ką pažinome, patyrėme, išgyvenome, ir ką gavome – iš Jų, iš gimtinės duota. Jei šaknys šiame krašte, tai niekur geriau žmogus nesijaus, kad ir kur jį gyvenimas pavedžiotų. Juk ir medis geriausiai auga, skaniausius vaisius brandina savo žemėje.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Šviesos akyse, lengvų minčių galvoje, šilumos savo sieloje. Ir kad gyvenimo kalneliuose daugiau būtų tų gražiųjų, šviesiųjų viršukalnių...
