– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote, kuo ta vieta yra ypatinga?
– Gimiau Radviliškio rajone, Paežerių kaime. Paaugęs gyvenau Šeduvoje, kur baigiau vidurinę mokyklą. Šiam gražiam, bet kartu ir daug išbandymų patyrusiam miestui jaučiu daugiausia sentimentų. Geriausiai Šeduva žinoma dėl vėjo malūno, įgijusio velnių malūno pravardę, nes vietiniai pasakodavo, kad net ir nesant vėjo darbai nesustoja, nes ten nelabieji šokinėja nuo vieno sparno ant kito. Bet aš to nemačiau, negalėčiau patvirtinti. Geriau Šeduvą pažįstu kaip gėlių miestą, žydintį miestą, ji būdavo taip vadinama. Visi šaligatviai būdavo gėlėmis apsodinti, ši tradicija ir šiandien gyva.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Prisiminimais grįžtu į 9 klasę, į 1975 m. Anuomet tapau Lietuvos moksleivių spartakiados laisvųjų imtynių čempionu. Mano mokyklai ir man pačiam tai buvo didelis pasiekimas jau vien dėl to, kad medalį iškovojo ne didmiesčių mokyklų, o būtent mūsų – Šeduvos mokyklos – auklėtiniai. Dėl tokio laimėjimo, galima sakyti, išgarsėjome per dieną. Man buvo didelė garbė, kad galiu prisidėti prie savo mokyklos vardo garsinimo. Medalį saugoju ligi šiol.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Man pačios gražiausios, mieliausios ir jaukiausios šventės – Kūčios, Kalėdos. Tai šventės, kurios suartina. Įkvepia geriems darbams, skatina atleisti, pamiršti nuoskaudas ir pyktį. Man švęsti Kalėdas – tai švęsti naują pradžią, gyvenimą, viltį. Kūčios turi kažkokios paslapties, net mistikos, o kartu tai šviesi žmogaus ir gamtos bendrumo šventė.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Lietuvos pajūris. Su šeima čia apsilankome kasmet. Niekas negali prilygti jūros, ją supančių kopų ir augalijos grožiui, gyvybingumui, energijai ir kartu trapumui.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Vilkaviškis. Nes šis miestas man padovanojo žmoną Janiną, čia prasidėjo mano profesinė ir politinė karjera. Esu nepaprastai dėkingas šio miesto gyventojams, kurie palaikė ir palaiko mane ligi šiol.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Petras Vileišis – talentingas kelių inžinierius, geležinkelių statytojas, tautinės kultūros mecenatas. Jis ne tik panaudojo savo žinias dirbdamas pramonėje, bet ir daug dėmesio skyrė visuomeninei veiklai, susijusiai su lietuvybės puoselėjimu, buvo pirmojo lietuviško dienraščio leidėjas, materialiai rėmė kitas tautinės kultūros iniciatyvas. Tai buvo visapusiška, išsilavinusi, šviesi asmenybė, žmogus, kokių viešajame gyvenime trūksta visais laikais.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti?
– Norėčiau paminėti pavardę žmogaus, kurio pasitraukimas nuo aukščiausios politikos scenos pakylos yra didžiulė istorinė prarastis. Tai prezidentas (ir premjeras) Kazys Grinius, kurį galima būtų vadinti „neišsipildžiusia lietuviško parlamentarizmo viltimi“. Jis buvo paskutinis demokratiškai išrinktas Lietuvos prezidentas, išbuvęs vos keletą mėnesių savo poste, iki 1926 m. gruodžio perversmo, atvedusio į valdžią Antaną Smetoną. Jei būtų buvę kitaip, jei K. Grinius būtų prezidentavęs ilgiau, šiandien, matyt, turėtume kur kas gilesnes lietuviško parlamentarizmo patirtis ir, prisimindami tarpukarį, orientuotumėmės ne į autoritarinę A. Smetonos, o į demokratišką K. Griniaus Lietuvą.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Turiu daug mėgstamų atlikėjų, bet labiausiai stengiuosi nepraleisti operos solistės Nomedos Kazlaus koncertų.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Bičių medus.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Vėdarai.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Ąžuolas, viltis, pažanga, draugystė, atlaidumas.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Darbštumas, kantrybė, nuoširdumas.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Ką pasėjai, tą ir pjausi.
– Jūs mylite Lietuvą, nes ...
– Tai šalis, kuri turi pasididžiavimo vertą istoriją ir kurioje gyvena žmonės, vardan jos laisvės pasirengę paaukoti viską, net gyvybę.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Noriu palinkėti vienybės. Tauta yra ir didi, ir didelė tiek, kiek yra vieninga.
