Antradienį atsistatydinimo pareiškimą S.Skverneliui įteikė teisingumo ministrė M.Vainiutė. Dieną prieš tai iš pareigų pasitraukė viceministras R.Bakšys, kliba ir Teisingumo ministerijos kanclerio A.Kazlausko kėdė.
Kol premjeras atostogavo, dirvą šiai griūčiai išpureno už korupciją atsakingas jo patarėjas S.Malinauskas, kuriam staiga pasidarė neaišku, kas valdo Teisingumo ministeriją – ministrė ar viceministras.
Pastarąjį patarėjas apkaltino stabdant korumpuotos kalėjimų sistemos skaidrinimą, nutekinant informaciją apie auditus ir gujant iš ministerijos kovos su korupcija simboliu tapusią R.Kazėnienę.
Nors R.Bakšys tai neigė, į politiko vaidmenį staiga įsijautęs S.Malinauskas atostogaujančiam premjerui išdrožė: arba aš, arba viceministras.
Toks iki šiol neregėtas Vyriausybės vadovo pagalbininko ultimatumas daugelį nustebino labiau negu teisingumo ministrės trypčiojimas. Iš kur tokia drąsa?
Akivaizdu, kad jos nebūtų, jei ne iš karto nuskambėjusios prezidentės abejonės M.Vainiutės kompetencija. Toks vertinimas nebuvo netikėtas – tik aklas galėjo nematyti, kad ministrė sėdi ne savo rogėse. Tai, beje, buvo akivaizdu jau nuo pat pirmųjų jos darbo dienų.
Sunkoka paaiškinti kodėl, bet S.Skvernelis apie M.Vainiutę, regis, buvo kitokios nuomonės. Nors turėjo ne vieną progą, premjeras neskubėjo atsisveikinti su politinio užnugario neturinčia ministre, net jau pleškant rimtam gaisrui stojo jos ginti.
Premjeras paglostė net R.Bakšį. S.Skvernelis teigė neturįs jokių neskaidrios viceministro, kurį jo patarėjas pavaizdavo kaip vilką ėriuko kailyje, veiklos įrodymų, o M.Vainiutė esą pradėjo pokyčius, kurių nedrįso imtis nė vienas jos pirmtakas.
Tik po to, kai šalies vadovė kirto žemiau juostos, pareiškusi, kad M.Vainiutė yra politiškai neįgali, premjerui teliko pripažinti, jog ministrė nebeturi pasirinkimo.
Toks žaibiškas kapituliavimas turėjo paglostyti D.Grybauskaitės savimeilę. Laiku įkišusi savo trigrašį ji be didelių pastangų susižėrė nuopelnus už išvytą net savo šešėlio bijojusią ministrę, kartu įspirdama ir Vyriausybei, su kuria konfrontuoja, ir pavaldinių šokdinamam jos vadovui.
Žinoma, prezidentei nebūtų to pavykę, jei ne susireikšminęs S.Skvernelio patarėjas. Tačiau sumaištį sukėlęs S.Malinauskas išnešė sveiką kailį.
S.Skvernelis patarėją tik paauklėjo – esą jis negali vertinti kitų politinio pasitikėjimo pareigūnų ar versti jų iš postų, bet didelis jo entuziazmas kompensuoja politinės patirties stoką.
Toks patarėjų užsidegimas turėtų džiuginti opoziciją. Juk jos atstovai jau bemaž susitaikę, kad be valdančiųjų balsų išversti net patį beviltiškiausią Vyriausybės narį – ne jų jėgoms.
Jei ne gaisrai pačios opozicijos apkasuose, jos atstovai tarp Seimo sesijų galėtų ramiai ilsėtis šiltesniuose kraštuose.
Beje, daugelis tai ir daro. Tiktai konservatoriams, kaip ir premjerui, atostogas drumsčia savi.
Kiek anksčiau lyg buldozeriu per konservatorių garsiai deklaruotą atsinaujinimo politiką pervažiavo iš Seimo staiga nusprendęs trauktis buvęs vienas ryškiausių naujosios politikų kartos atstovų T.Langaitis.
Nespėjusius atsitokėti nuo šio akibrokšto dešiniuosius užklupo nauji rūpesčiai. Dėl naujo skandalo, į kurį šįkart pateko M.Majauskas, savo rinkėjus konservatoriai dabar turės įtikinti, kad ir jų šūkiai apie tradicines šeimos vertybes nebuvo vien tušti žodžiai.
Vargu ar šiuo atveju jiems labai pagelbės M.Majausko narystės partijoje sustabdymas ar skubus lyderio G.Landsbergio kreipimasis į prokuratūrą.
Ar penkerių metų senumo įvykių tyrimas, kuris greičiausiai baigsis niekuo, gali išsklaidyti abejones, kad M.Majauskas buvo neištikimas žmonai, galbūt netgi ne kartą?
Sunku įsivaizduoti, kad kitas bandęs moksleivę merginti vedęs vyras dėl to turėtų aiškintis teisėsaugai, jeigu, žinoma, nesigriebė prievartos ar kitaip neperžengė įstatymuose numatytų draudimų.
Tačiau ir pats M.Majauskas supranta, kad įprastos taisyklės jam negalioja. Ir vien todėl, kad politikas kūrė pavyzdingos šeimos įvaizdį, o tapęs parlamentaru kitus mokė gyventi dorai ir teisingai.
Gali būti ir taip, kad auką vaizduojantis konservatorius yra kaltinamas nepagrįstai, o žmonos atsiprašinėja tik už tai, ką jai šiomis dienomis tenka išgyventi, o ne dėl į viešumą iškilusio galbūt nederamo elgesio.
Viešumos nevengiantis M.Majauskas tvirtina, kad pagrindinis rūpestis dabar jam yra šeima. Bet ją išsaugoti parlamentarui gali būti netgi lengviau, nei sulipdyti į šukes dūžtančią reputaciją.
Kai opozicijos atstovai patys murdosi skandaluose, nėra kada galvoti apie valdžios pamatų klibinimą. Tai rodo ir beviltiškos pastangos iš posto išversti Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkę L.Matjošaitytę.
Opozicija įtarinėja, kad šį postą ji nusipirko už į stalčių nugrūstą metus trukusį tyrimą, kuris turėjo nustatyti, ar su valstiečių lyderiu R.Karbauskiu susijusiuose renginiuose nebuvo užslėptos politinės reklamos, už kurią mokėjo jo koncernas.
Bet Specialiųjų tyrimų tarnyba iškart pranešė nenustačiusi L.Matjošaitytės nusikalstamos veikos požymių. Valdžios paramą turinti VRK vadovė irgi įsitikinusi, kad nepažeidė įstatymų, ir sudėti ginklų nežada.
Bet galima įžvelgti, kad jos istorija turi šį tą bendra su M.Majausko skandalu. Abu lyg ir nepažeidė įstatymų ir savo kaltę neigia, abu turi galimybę išsaugoti dabartines kėdes, bet abiejų korta – mušta.
Tik jei M.Majauskas gali bandyti tyliai sulaukti Seimo kadencijos pabaigos, L.Matjošaitytė galimybės lindėti užkampyje neturi. Kitąmet laukia treji rinkimai ir jų organizatorės negali temdyti jokie šešėliai.
Apžvalgininkas
