Duodamas interviu projektui 79-erių politikas papasakojo apie maloniausius prisiminimus, atskleidė, kuri lietuviška patarlė jam mėgstamiausia ir palinkėjo, kad Lietuvoje būtų daugiau tarpusavio pagarbos.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote, kuo ta vieta yra ypatinga?
– Gimiau ir augau Panižiškėje (nedidelis kaimas netoli Ignalinos), iki baigiau Ignalinos vidurinę mokyklą. Žiemomis, tiesa, gyvenau pačioje Ignalinoje. O pavasarį ir rudenį lėkdavau dviračiu 6 km – labai mėgau greitą važiavimą, net lenktyniavau su tuometinėmis „polutorkomis“, strigusiomis gausiose kelio duobėse.
Mano kraštas – tai vaizdingo, spalvingo Rytų Lietuvos kraštovaizdžio dalis: laukai (kai kur – smėlėti, anot Tėvo, grikiams auginti), miškeliai, netoliese ežeras ir Mažulonių piliakalnis.
Jeigu apie šaknis, tai negaliu nepaminėti mano tėvų, paprastų (ir neprastų) valstiečių. Tėvas buvo labai darbštus, mane visų ūkio darbų išmokė. Turėjau pramokti moteriškų darbų – sakysim, pamelžti karves, nes Mama buvo ne tik Panižiškėje žinoma siuvėja.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Pasivažinėjimai dviračiu – su vėjais – iki mokyklos, pas kaimynus, prie ežero. Ir šiandien prisimenu Mamos krosnyje keptus bulvinius blynus – traškius, su plutele ir čirškiniais.
– Kokia lietuviška šventė jums smagiausia?
– Velykos. Ankstyvoj vaikystėj jas švęsdavome kelias dienas. Kol dar buvau mažas ir nebuvau laisvamanis, ta šventė įsiminė dideliu ikišventiniu šurmuliu, įspūdingomis bažnytinėmis ceremonijomis, vaikų žaidimais iš kiaušinių, o vyrų lošimas kortomis (irgi iš kiaušinių).
Mama išvirdavo daug kiaušinių (duodavo ar skolindavo prasilošusiems vyrams) ir šiek tiek juos išgražindavo.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Ignalinos apylinkės, ypač gausybė didelių ir mažų ežerų. Visur maudytasi. Mėgau paplaukioti, kurį nors nedidelį ežerą perplaukti ir pailsėjus grįžti.
– Kuris Lietuvos miestas jums yra geriausias?
– Vilnius. Aš prisimenu dar pokarinį apgriautą miestą (pirmąkart pas dėdę Leoną lankiausi 1952 metais). Nuolat gyvenu nuo studijų universitete pradžios 1955 m. ir mačiau, kaip Vilnius keitėsi, atgaudamas senąsias spalvas ir įgydamas naujų bruožų.
Vilnius man brangiausias ir tuo, kad čia gimė sūnus Saulius, anūkas Juras ir du proanūkiai.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Vytautas Didysis ir Algirdas Didysis (Brazauskas). Iš Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų išskirčiau socdemą Steponą Kairį, apgynusį (kartu su trimis bendražygiais) tinkamiausią Vasario 16-osios Akto variantą, ir prelatą Mykolą Krupavičių. Nors pastarajam papriekaištaučiau dėl 1926 m. perversmo, bet labai vertinu jo radikalią agrarinę reformą ir sumanų jos gynimą Steigiamajame Seime.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti?
– Algirdas Brazauskas. Nors su Juo daug kartų ir pietauta, ir pusryčiauta, ir vakarieniauta, ir, žinoma, daug kalbėtasi. Bet kai kas taip ir liko nepasakyta, juolab atsiranda naujų temų, kurias verta nagrinėti su išmintingu žmogumi.
Malonu buvo su Juo daugelį metų bendrauti – ir ne tik dėl to, kad jis labai daug žinojo ir mokėjo kalbėti, bet Jisai sugebėjo kantriai klausytis ir, svarbiausia, išklausyti.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Jeigu sąžiningai, tai popsu nesidomiu. Iš dainininkų išskirčiau Stasį Povilaitį ir Vytautą Kernagį. O daina – „Augo girioj ąžuolėlis“.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Kindziukas. Lietuviški baldai.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Mamos kugelis ir bulviniai blynai.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Motina. Meilė. Lietuva. Beržas. Ačiū!
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Darbštumas. Kantrybė. Vidurio kelias.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– „Nešok pirma Tėvo į peklą.“
– Jūs mylite Lietuvą, nes ...
– Čia gimiau, čia augau, čia dirbau Tėvynės labui. Ir dirbsiu, kol dar galėsiu.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Iš širdies triūsti savo kraštui, labiau gerbti kito nuomonę ir būti susitelkusiems bėdos valandoje.
