Kilus nepasitenkinimo cunamiui, priesaikos laužytojas pasitraukė pats, tačiau svarbiausia šioje istorijoje – parlamento, kurį 1991-ųjų sausį žmonės apgynė negailėdami savo gyvybių, požiūris.
Parlamentas į Konstituciją spjauna ne pirmąsyk – iki šiol nepakoreguotas Seimo statuto straipsnis, leidžiantis posėdžių piktybiškai nelankantiems dykaduoniams gauti net du trečdalius algos, nors Konstitucinis Teismas dar 2016 metų spalį pripažino, kad tai prieštarauja pagrindiniam valstybės įstatymui ir atsakingo valdymo principams.
Nusprendęs savo gretose palikti ryšius su buvusiu KGB žvalgybininku, į rusiškų dujų importą uodegą įmerkusiu Piotru Vojeika nuslėpusį, Rusijos atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ interesus Lietuvoje proteguoti ir įgyvendinti padėjusį M.Bastį, Seimas paspringo gėdos kąsniu. Numota ranka į visus tyrimus, Lietuvos saugumo informaciją, parlamentinės komisijos išvadas, pagaliau į garbę, kurios pasiges ir ateities kartos, skaitydamos istorijos vadovėlius.
Jei per skystos blauzdos išmesti iš Seimo vieną susikompromitavusį veikėją, ar galima tikėtis, kad parlamentarai nesusvyruotų ypač svarbiais momentais, kai būtų svarstomas visos šalies likimas?
Seimas, turintis būti pavyzdžiu kitoms institucijoms, velkasi pačiame jų gale – čia nėra nei skaidrumo, nei tvarkos, nei atsakomybės.
Reikia būti visiškai susipykusiam su sąžine, kad galėtum ramiai dirbti pagal dabartinį Seimo statutą, sukurianti rojų švaistūnams, veltėdžiams ir Lietuvos interesų mindytojams.
Bėga dešimtmečiai, bet niekas nesikeičia. Seimo nariai, nepaisant savo pažiūrų ir amžiaus, patenkinti vartosi privilegijų pataluose, tarsi gyventume dar sovietiniais laikais.
Neverta tikėtis, jog gėdos likučius praradę veikėjai gera valia atsisakys išskirtinės padėties – jie pradės krutėti tik jausdami stiprų pilietiškų žmonių spaudimą.
Pasipiktinimas, kurį visuomenė nuolat reikštų mitinguose, straipsniuose, televizijos laidose, socialiniuose tinkluose, susitikimuose su seimūnais – tai ginklai, kurie priverstų juos pasikeisti.
Reikia skubiai griežtinti Seimo statutą, o jei reikės – ir Konstituciją, kad parlamentarai iš visuomenės tranų pamažu virstų jos tarnais.
Štai kai kurios idėjos, padėsiančios tai pasiekti:
Seimo nario apkaltos procesas turėtų būti gerokai paprastesnis – nereikia balsavimo po nepalankaus Konstitucinio Teismo verdikto arba atstatydinimui turėtų pakakti paprastos daugumos balsų nuo bendro parlamentarų skaičiaus – 71;
Balsavimas per apkaltas visada turi būti viešas, kad žmonės žinotų savo išrinktų politikų poziciją, o partijos negalėtų išsisukinėti ir drabstytis kaltinimais, kaip įvyko M.Basčio atveju;
Konkretizuoti kuo daugiau priesaikos sulaužymo atvejų – pavyzdžiui girto Seimo nario pasirodymas viešoje vietoje, vengimas pasitikrinti blaivumą, pabėgimas iš avarijos vietos, daugiau nei dviejų plenarinių posėdžių praleidimas per sesiją be pateisinamos priežasties, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, artimųjų ir draugų protegavimas, sau ir savo artimiesiems naudingų įstatymų priėmimas, privačių interesų, tiesos deklaracijose nuslėpimas. Kuo daugiau konkrečių punktų – tuo mažesnė tikimybė pričiuptam Seimo nariui išvengti apkaltos;
Praleidinėti negalima ne tik posėdžių – Seimo narys privalo būti savo darbovietėje kiekvieną dieną nuo 8 iki 17 valandos, išskyrus komandiruotes, susitikimus su rinkėjais, išvykas dėl jų problemų ir kitus svarbius atvejus;
Parlamentarai savo darbotvarkes privalomai skelbia Seimo tinklapyje, kad būtų galima kasdien patikrinti, ar jie jų laikosi;
Be svarbios priežasties praleidus vieną Seimo posėdį ar neatėjus į darbą, atlyginimas sumažėja trečdaliu, antrą kartą – skiriama 1000 eurų bauda, trečią kartą pradedama apkalta;
Parlamentinės veiklos išlaidos turi būti sumažintos iki 500-600 eurų per mėnesį, o jų gavėjai privalo skelbti, kur išleidžiami šie pinigai, konkrečiai įvardijant kiekvieną prekę, paslaugą ir jos kainą. Dabar nurodomos tik bendros sumos, bet jos – tarsi drumstas vanduo, kuriame galima daryti machinacijas;
Sudėtingiausia išaiškinti degalų vagysčių atvejus. Seimo kanceliarijai turėtų būti nurodomi kiekvienos tarnybinės išvykos maršrutai, užpildomi kelionės lapai, o naudotis reikėtų automobiliais, kuriuose yra navigacinė įranga;
Už bet kokį bandymą sukčiauti reikia skirti baudas, dukart viršijančias pasipelnymo sumas arba kelti baudžiamąsias bylas. Jei parlamentaras iš valstybės lėšų pilasi kurą kelionei į pajūrį ar savo sodybą, tai – toks pat kriminalinis nusikaltimas kaip vagystė iš parduotuvės;
Seimui pagaliau reikia įsivesti sau atostogas – jie privalo dirbti ir tarp sesijų, o ne poilsiauti ištisus mėnesius.
Parlamentas tarsi pavirto į kastą, pakilusią virš visuomenės, o jame veikiančios partijos primena atskiras šios kastos grupes, siekiančias išlaikyti savo įtaką ir privilegijas.
Piliečiams vertėtų griežčiau kontroliuoti savo išrinktuosius, garsiai priminti apie jų gėdingus žingsnius, nes kitaip atotrūkis ir nesiskaitymas tik didės.
