Milijoninės investicijos į slėnius jau duoda grąžą. Slėniuose įsikūrę mokslo centrai skaičiuoja milijonus siekiantį uždarbį gautą bendradarbiaujant su Lietuvos ir užsienio verslu bei laimint nacionalinius ir tarptautinius konkursus. Vis garsiau pasauliniu mastu minimi ir vis daugiau lėšų pritraukiantys mokslo centrai pritraukia jaunus Lietuvos mokslininkus, kurie darbą užsienyje iškeičia į karjerą gimtojoje šalyje.
Dvi monetos pusės
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) direktorius Gintaras Valinčius kalbėjo, kad mokslo slėnių kūrimas Lietuvoje turi tiek teigiamų, tiek neigiamų aspektų. Anot jo, akivaizdu, kad 2008-2014 metais padarytos investicijos atsipirko, nes pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo sukurta moderni mokslinių tyrimų infrastruktūra.
„Mokslo slėnių pagrindinė dedamoji buvo naujų mokslinių tyrimų pajėgumų, šiuo atveju materialinių – laboratorijų, instrumentų, specialios paskirties patalpų pastatytas ir įvedimas į eksploataciją. Tai ši dalis, galiu drąsiai sakyti, atsipirko su kaupu“, – kalbėjo VU GMC direktorius.
Pasak G.Valinčiaus, jei ne minėtu laikotarpiu padarytos investicijos, Lietuvos mokslo tokio, kokį jį turime dabar, praktiškai nebūtų. Jis kalbėjo, kad tuo metu buvo pasiektas kritinis momentas, kai reikėjo rinktis – arba investuoti į modernią infrastruktūrą, arba palikti šalį be mokslo ir technologijų plėtros pajėgumų.
Visgi, mokslo slėnių sukūrime jis pastebėjo ir trūkumų. VU GMC direktoriaus manymu, kuriant mokslo slėnius buvo neapgalvotos specifinės priemonės, kurios skatintų į mokslo sritį pritraukti žmones. G.Valinčius kalbėjo, kad dirba ne „mūras ir geležys“, o žmonės, tad reikia investicijų, kurios skatintų žmonių pritraukimą.
Tuo tarpu Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC), įkurto 2010-aisiais reorganizavus Chemijos, Fizikos ir Puslaidininkių fizikos institutus Vilniuje bei Tekstilės institutą Kaune, direktorius Gintaras Valušis sakė, kad kalbant apie mokslo slėnių investicijų naudą, reikėtų atskirti ir pabrėžti tris veiklos aspektus – mokslo, studijų ir verslo.
„Saulėtekio slėnyje esanti nauja mokslinė ir technologinė infrastruktūra sudarė šalies mokslininkams sąlygas būti konkurencingais tarptautinėje mokslo erdvėje – iki šiol tokių galimybių mokslininkai nėra turėję, nes nebuvo jokios technologinės infrastruktūros, o turimi seni matavimo įrankiai nebuvo tie, su kuriais galima buvo demonstruoti aukštos kokybės mokslinius rezultatus“, – kalbėjo G.Valušis.
Pasak jo, Saulėtekio slėnyje šiuo metu yra ir tarptautinio lygmens mokslas, ir naujos kokybės studijos. Tiesa, anot jo, kalbant apie aukštųjų technologijų verslo plėtrą, procesai yra lėtesni. Didieji mokslo centrai – Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras ir VU GMC – buvo atidaryti 2016-ųjų pavasarį, o pilna jėga pradėjo dirbti dar maždaug už pusmečio. VU GMC jungia VU Biochemijos, VU Biotechonologijos institutus ir buvusio VU Gamtos mokslų fakulteto biologines katedras.
„Taigi, dirbame čia nepilnus dvejus metus, tačiau laimimi tarptautiniai projektai tiek Europoje, tiek JAV, sėkmingai besiplėtojantys ryšiai su šalies fotonikos ir biotechnologijų sektoriaus įmonėmis nuteikia viltingai – ekonominis atsiperkamumas, manau, yra tik artimiausių kelių metų klausimas“, – mano FTMC vadovas.
Remti ar investuoti?
G.Valinčiaus teigimu, mokslo finansavimas ir funkcionavimas yra sudėtingas procesas, todėl visos valstybės sprendžia, kur ir kaip investuoti, kaip paskirstyti turimas lėšas mokslui ir studijoms. VU GMC direktorius pastebėjo, kad visuomenė ir valstybė turi apsispręsti, ar mokslas yra tai į ką investuojama, ar mokslas yra tiesiog remiamas. Jo manymu, tarp šių dviejų sąvokų yra subtilus bet labai svarbus skirtumas.
VU GMC direktoriaus manymu, nemažai mokslo žmonių labiau norėtų matyti „mokslo rėmimo“ modelį, kai visos kryptys remiamos, kad ir po nedaug, bet po lygiai. „ Tačiau jei kalbame apie „investavimą į mokslą“, tai aišku, kad joks investitorius neinvestuos į visus po truputį, taip pat ir į silpnus“, – sakė G.Valinčius.
Anot jo, kai kalbama apie finansavimą mokslui, pamirštama, kad valstybė didžiausią grąžą gautų, jei investuotų į tas mokslo sritis, kurios yra stipriausios. VU GMC direktoriaus manymu, stiprios sritys neatsiranda savaime, jų potencialas ir vertė sukurta ilgamečiu, koordinuotu ir atkakliu darbu.
„Yra labai daug mokslo ir technologijų plėtros sričių Lietuvoje, į kurias dedamos valstybės lėšos, bet grąžos visuomenei ir valstybei požiūriu ši parama yra beviltiška. Tačiau jei kalbėsi apie tai labai garsiai, rizikuoji būti nesuprastas“. – kalbėjo G.Valinčius.
Visgi jis pastebėjo, kad situacija keičiasi ir pasidžiaugė, kad pereinama prie finansavimo, kuris yra stipriai siejamas su veiklos rezultatais. G.Valinčius tai pavadino ryžtingu žingsniu.
Savo ruožtu FTMC direktorius G.Valušis teigė manantis, kad valstybė turėtų turėti aiškia vizija, ko ji nori iš mokslo ir, atsižvelgdama į tai, turėtų jį finansuoti. Mūsų šalis nėra didelė, resursų – tiek žmogiškųjų, tiek finansinių – neturime daug.
„Manau, kad racionalu apsibrėžti keletą sričių, kur turime tarptautinį pripažinimą, kur turime mokslinio potencialo, ir joms skirti stabilų finansavimą. Būtina bandyti susigrąžinti mūsų talentus, išsibarsčiusius po pasaulį – tik sutelkus visus resursus keletoje krypčių galimas proveržis ir pasiekimai pasauliniu mastu. Turime šiandien gražių pavyzdžių fotonikos ir biotechnologijų srityse, būtų puiku, jei tas ratas stiprėtų ir plėstųsi“, – kalbėjo jis.
G.Valušis mano, kad yra būtina skiriant finansavimą atsižvelgti į mokslo rezultatus, bet susikoncentruoti vien tik ties jais nebūtų teisinga.
Didžiąją dalį biudžeto užsidirbo
Tiek G.Valušis, tiek G.Valinčius sakė, kad užsidirbti mokslui galima laimint projektus mūsų šalyje ir užsienyje, teikiant aukštos pridėtinės vertės paslaugas verslui ar mokslo įstaigoms, bendradarbiaujant su verslu naujų produktų kūrime.
„Fizinių ir technologijos mokslų centras sėkmingai tai daro, ir uždirbtos lėšos iš šalies ir užsienio verslo subjektų, tarptautinių projektų, remiamų Europos Komisijos, H2020 ir Europos kosmoso agentūros, kitų agentūrų, sudaro daugiau nei 50 proc. viso FTMC biudžeto“, – sakė G.Valušis.
VU GMC direktorius G.Valinčius kalbėjo, kad jo vadovaujamo centro metinis biudžetas 2017-aisiais siekė 9,7 mln. eurų. Tiesioginės valstybės subsidijos mokslui ir studijoms buvo 2,9 mln. ir 1,2 mln eurų. Likusias pajamas centras užsidirba iš bendradarbiavimo su Lietuvos ir užsienio verslu bei nacionalinių ir tarptautinių konkursų.
„Iš verslo mokslui gauname tiek pat, kiek ir iš valstybės. Aišku, mūsų mokslininkai sėkmingai dalyvauja įvairiuose konkursiniuose projektuose, kuriuos skelbia valstybės institucijos. Lėšos, kurias laimime, yra ES paramos lėšos. Tokių yra 1,3 mln. Iš nacionalinių konkursų šaltinių gauname dar apie 1,15 mln. eurų“, – kalbėjo G.Valinčius pridurdamas, kad geras mokslas turi galimybių užsidirbti pats.
Jis sakė, kad mokslui tikslinga ieškoti verslo partnerių, tačiau Lietuva per maža, kad būtų galima jų surasti pakankamai, nes mūsų šalyje stipraus mokslo daug, bet pramonės, kuri galėtų juo naudotis, – per mažai. Būtent todėl didžioji dalis lėšų, kurias VU GMC gauna iš verslo, ateina iš užsienio kompanijų.
Skatina sugrįžti
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria Lietuva, yra kaip išlaikyti jaunus talentus, kad jie sėkmingai dirbtų mūsų šalyje. G.Valinčiaus manymu, esamoje ekonominėje situacijoje vienas iš nedaugelio įrankių tai pasiekti – atviros durys.
„Svarbu neužremti durų, nes jei jos bus užremtos, o šviesa užgesinta, net tie kurie norės ateiti, nedrįs. Turiu daug asmeninės patirties, įgytos JAV mokslo institucijose, kur ir akademinė bendruomenė, ir aukštųjų technologijų pramonė yra persmelktos bendradarbiavimo dvasia. Nors konkurencija ir tarp mokslo grupių, ir pramonėje labai aštri, bet bendradarbiavimo yra daug, nes jis yra kartu ir konkurencingumą didinantis veiksnys“, – sakė VU GMC direktorius.
Jis kalbėjo, kad jei jaunas žmogus baigęs bet kurį pasaulio universitetą norėtų dirbti jo vadovaujamame centre, jis, kaip direktorius privalėtų padaryti viską, kad sukurtų tam sąlygas.
„Viena iš mūsų puoselėjamų taisyklių yra jauniems profesionalams suteikti kiek įmanoma daugiau savarankiškumo ir akademinės laisvės. Jei jis nori įgyvendinti savo mokslinę ar technologinę idėją, leidžiame jam tai daryti, nepasodiname jam ant galvos viršininko, kuris nurodinėtų ką ir kaip jam daryti“, – pasakojo G.Valinčius
Visgi jis pastebėjo, kad pinigai, kurie šiuo metu skiriami jauniems žmonėms, pradedantiems mokslininkų ar tyrėjų karjerą nėra adekvatūs. Anot jo, jaunųjų mokslininkų baziniai atlyginimai, kuriuos gali mokėti universitetai ir mokslo institutai neatitinka nei jų išsilavinimo, nei vertės, kurią jaunieji mokslininkai kuria valstybei. Juk absurdiška, jo nuomone, kad jaunas mokslininkas, kuris 10 metų mokosi, uždirba vos 600 eurų.
Situaciją gelbsti tai, kad tokiose mokslo įstaigose kaip VU GMC daugelis mokslininkų grupių turi verslo kontraktų, taip pat nemažai laimėtų konkursinio finansavimo projektų, veikia stipriai motyvuojančios skatinimo už mokslo rezultatus priemonės. Dėka to VU GMC dirbančių jaunųjų tyrėjų vidutiniai mėnesio atlyginimai dažnai siekia tūkstantį ir daugiau eurų.
„Jei norime, kad mokslo ir studijų sistema Lietuvoje ne tik egzistuotų bet ir duotų grąžą visuomenei ir valstybei, turime adekvačiai į ją investuoti“, – sakė VU GMC direktorius.
„Jei mokslas gyvens nuolatinės reformos ir nuolat besikeičiančių kriterijų sąlygomis, nestabilaus finansavimo sąlygomis, tai nebus patrauklu nei čia dirbantiems talentams, nei tai paskatins grįžti iš svetur“, – kalbėjo G.Valušis.
FTMC turi savo „Talentų grįžimo“ programą, kurią, didžiąja dalimi, vykdo savo lėšomis ir Europos mokslinių programų lėšomis. Per pastaruosius 3 metus į VU FTMC grįžo 12 talentingų mokslininkų, trys iš jų laimėjo prestižines Marie Curie stipendijas.
„Jauniems perspektyviems žmonėms siūlome tapti mokslinių grupių lyderiais, kuriame jiems laboratorijas, keliame atlygimus tiek kiek tik leidžia resursai – norima, kad jie matytų jog jų darbas ir talentai yra vertinami ir gerbiami, kad centrui jų reikia, ir kad FTMC yra gera vieta jų gebėjimams atsiskleisti. Kuriantis žmogus yra didžiausia vertybė“, – kalbėjo G.Valušis.
