Sostinės Kirtimų rajone, prie miško, balandžio 30-osios popietę be sąmonės gulėjo jaunas vyras. Jis neseniai trumpam buvo grįžęs iš Anglijos.
Emigrantas gimtinėje sutiko buvusius draugus, kurie pasiūlė pasilinksminti.
Nuvykę netoli Tarptautinio Vilniaus oro uosto vyrai lengvai gavo, ko trokšta.
Narkotikų dozę vyras susileido prie čigonų taboro ir paėjęs krito.
Jei ne skubi medikų pagalba, jis būtų papildęs ilgą sąrašą žmonių, kurių gyvybė užgeso šalia taboro, vadinamo mirties zona.
Šį balandį per savaitę ten anapilin iškeliavo trys vyrai.
Būta ir juodesnių periodų, kai šalia taboro rasti septyni, aštuoni mirusieji.
Politikai jau daug metų žarsto pažadus, kad padėtis keisis, bet patys vengia ten kelti koją.
Kampaniją „Už saugią Lietuvą“ prieš dvejus metus paskelbusi prezidentė Dalia Grybauskaitė kažkodėl nė nepastebi pačioje šalies širdyje veikiančio mirties konvejerio, kuris įtraukia daug jaunų žmonių, net vaikus.
Ten platinami tokie cheminiai užtaisai, kurie, jei nenužudo, tai smarkiai sužaloja kūną ir protą.
Netyla kalbos apie stogą
Būdą, kaip išardyti didžiausią narkotikų židinį, dar prieš 15 metų buvo sumanęs tuometis Narkotikų kontrolės valdybos viršininkas Algis Kvainickas.
Tada „Lietuvos ryto“ žurnalistei jis pasakojo, kaip nuvykęs į Seimą siūlė iškelti taborą į provinciją, pavyzdžiui, Didžiasalį. Bet politikai neišdrįso žengti ryžtingo žingsnio.
Nuo to laiko nutekėjo daug vandens, kai kurie čigonai išsikėlė iš taboro, bet kiti ir toliau suka pražūtingą šešėlinį verslą. Todėl ir netyla kalbos apie stogą, kurį ten esą turi narkotikų prekeiviai.
„Pradėjęs kovoti su platintojais aš irgi maniau, kad taborą dengia aukštesnės jėgos. Bet turbūt priežastis kita – aplaidumas ir nenoras prasidėti su čigonais, kurie garsiai ima rėkti apie teises.
Tabore buvo įrengtos vaizdo kameros, jos veikė, bet dėl valdininkų nerangumo jau metus neveikia! Dėl to turėtų būti gėda! Kaip mums susekti platintojus? Jie nuolat keičia taktiką, slepia narkotikus šiukšlėse, prikakotose sauskelnėse“, – „Lietuvos rytui“ atskleidė kriminalistas, kovojantis su narkotikų prekeiviais.
Gali apmėtyti akmenimis
Į mirties zoną nepateksi paprastai. Buvau įspėta, kad kiti žurnalistai ten pasirodo tik per policijos reidus. Mat tabore nelauktas svečias esą gali būti apmėtytas akmenimis, apiplėštas, jam gali būti įdurta švirkštu, užkrėstu ŽIV.
Bet vykdamas su apsauga žurnalistas vargu ar išvystų tikrąjį vaizdą. Todėl rinkausi kitus kelius, nors ir pavojingesnius.
Pirmiausia susisiekiau su Priklausomybės ligų centro darbuotojais, kurie ten dalija sterilius švirkštus. Įsiprašiau vykti kartu.
„Ne visi supranta mūsų misiją. Būna, patruliai atima iš narkomano naujus švirkštus ir sutrypia.
Jei mes nedalysime sterilių priemonių, per užkrėstas tarp asmenų, vartojančių narkotines medžiagas, žaibiškai plis ŽIV. Gresia ir kitų ligų protrūkis – pavyzdžiui, hepatito“, – kalbėjo centro darbuotoja Morgana Danielė, išlydėjusi mane su jos kolegomis į taborą.
Nerimauja, ar išgelbės
Specialusis baltas autobusas, primenantis namą ant ratų, pro sostinės Savanorių prospektą pasuko Kirtimų link. Juo vykome su Priklausomybės ligų centro darbuotojais Egle Lydekaite ir Valdu Damošiumi.
Autobuse buvo dėžių su švirkštais, adatomis, pleistrais. Šios priemonės bus išdalytos nemokamai.
Vairuodamas autobusą gerai pažįstamu keliu V.Damošius prisiminė, kaip ne kartą prie taboro padėjo tiems, kurie buvo perdozavę. Kritiniams atvejams jis turi medikamentų, kurie stabdo opiatų poveikį.
„Kai išvystu gulintį žmogų pamėlusiu veidu, nerimauju, ar pavyks jį išgelbėti. Prieš dvi dienas pavyko atgaivinti apie 35 metų vyrą“, – pasidžiaugė V.Damošius.
Žiemą per šalčius jis su kolega pamatė prie taboro vyrą, per sniegą šlepsintį vien su kojinėmis.
Nuo narkotikų priklausomas vyriškis buvo praradęs viską, net batus. Kitą dieną Priklausomybės ligų centro darbuotojai nuvežė jam avalynės.
E.Lydekaitė pridūrė, kad narkotikų vartotojų prie taboro ne mažėja, o vis daugėja, jie plūsta masiškai. Netrukus tuo įsitikinau ir pati.
Pora atvyko geru automobiliu
Įsukęs į Kirtimus autobusas sustojo prie miško. Netoli – aukštutinis taboras, o šalia – maršrutinio autobuso paskutinė stotelė.
Kiek toliau – žemutinis ir Rodūnios taborai. Visi trys jie susiję.
V.Damošius atidarė langą, šalia padėjo dėžutes su insulininiais švirkštais. Jų adatos labai plonos, panaudoti galima tik kartą.
Vos įsikūrėme, prie mūsų pričiuožė apynaujis „Mercedes“ tamsintais stiklais. Iš mašinos iššoko tvarkingai apsirengusi mergina. Sutikęs gatvėje pamanytum, kad tai į paskaitas skubanti studentė.
Pribėgusi ji pasakė tėvo ir motinos vardus bei savo gimimo metus. Tai atpažinimo kodas.
Mergina paprašė 6 švirkštų. Kol ji į rankinę dėjosi medicinines priemones, prie „Mercedes“ vairo sėdintis draugas ramiai žvelgė į mus pro pravertą langą.
„Tai nuolatiniai taboro lankytojai. Dauguma čia ateinančiųjų – jauni. Būna vaikų iš pasiturinčių šeimų.
Kai koks nors nuolatinis lankytojas ilgai nepasirodo, jau žinome – arba reabilitacijoje, arba kitame pasaulyje“, – kalbėjo V.Damošius.
Grūmėsi su nematomu varžovu
Prie autobuso išdygo du apie 30 metų vyrai ir išbėrė kodus. Gavę švirkštų vyrai toli nenuėjo, numetė kuprines ir susileido dozes. Vienas jų ėmė linguoti, o kitas – boksuotis su nematomu varžovu.
„Heroinas slopina, tad čia neaišku kokios chemijos pavartota, kad taip įsišėlo“, – ištarė V.Damošius.
Prie mūsų autobuso stabtelėjo geltonas taksi – išlipo du vyrai ir moteris. Pastaroji turėjo panaudotų švirkštų. V.Damošius atvėrė duris, prie jų padėjo geltoną indą.
Tie, kurie į jį įdeda panaudotų švirkštų, gauna daugiau naujų. Kai kurie iš anksto prirenka tabore ir paslepia krūmuose.
Trijulė, paprašiusi dar ir prezervatyvų, pasuko mišku į taborą, o netoli mūsų sustojo „Audi“. Išlipo pora. Jaunuolis tvarkingai apsirengęs, mergina – lyg nuo mados pakylos, apsigobusi madingu apsiaustu.
Po jų prilingavo vidutinio amžiaus moteris poilgiu sijonu. Čigonė paprašė švirkštų ir lėtai nuėjo. Jos kojos nuo venų trombozės buvo ištinusios lyg trinkos.
„Vasarą čia tvyro pūliuojančių, pūvančių kojų kvapas“, – ištarė E.Lydekaitė.
Jai teko matyti ir žmonių, netekusių kojų. Susileidę dozę jie krito ant bėgių ir neišgirdo atriedančio traukinio. Vienas neteko ir rankų.
Čigonė pasuko į kitą pusę – Rodūnios taboro link, o prie mūsų jau ranką tiesė garbaus amžiaus žilas romas.
Melavo, kad neserga ŽIV
„Laba diena“, – anapus autobuso lango pasisveikino jaunuolis.
Dailių veido bruožų, stilingai vilkintis – galėtų būti modelis iš reklamos. Bet lakstantis žvilgsnis išdavė, kad ir jis įklimpęs.
Jaunuolis paprašė švirkštų ir injekcinio vandens. Bet tokio vandens autobuse nebuvo, nes jam įsigyti trūksta lėšų.
Išlipusi iš autobuso prisistačiau. Jaunuolis linktelėjo galvą, tik paprašė nefotografuoti.
„Man trisdešimt metų, vartoju dvejus metus.
Į taborą atvykstu kartą per savaitę, anksčiau – kasdien. Turėjau draugę, bet išsiskyrėme. Ji į reabilitaciją atsigulė. Aš irgi norėčiau gydytis“, – dėstė vyrukas.
Jis prasitarė, kad bijo. Ir apsidairęs paaiškino: „Prieš septynis mėnesius panaudojau tą patį vandenį kaip ir kitas narkotikų vartotojas. Jis sakė, kad neserga ŽIV. Bet vėliau iš kitų sužinojau, kad man melavo. Pasitikrinau kraują, viruso nerado, tačiau būna periodas po užsikrėtimo, kai nerodo.“
Jaunuolis palinkėjo mums geros dienos ir pasuko į taborą. Netrukus atvyko maršrutinis autobusas, ant kurio švietė užrašas „Atkurtai Lietuvai 100“. Iš jo pabirę keleiviai pasuko mūsų link.
„Labas, gal tu policininkė?“ – tarė vyrukas, dvelkiantis alkoholiu.
Sužinojęs, kad kalbasi su žurnaliste, jis dėstė, ko atvyko į taborą: „Pirksiu šešias dozes – tiek reikia dienai. Viena kainuoja 6 eurus. Kartais per dieną tabore palieku 50 eurų. Pirksiu, ką duos čigonai, o jie kažko primaišo.“
Paklaustas, ar nebijo užsikrėsti ŽIV, vyrukas nusikvatojo man į veidą: „Aš saugausi – naudoju tik savo švirkštus ir vandenį. Nes čia visi meluoja, kad neserga, o iš tiesų dauguma užsikrėtę.“
Vergauja tabore už dozę
Prie mūsų autobuso jau trypčiojo nauja trijulė. Du vyrai priminė kalinius, ką tik išėjusius į laisvę. Eglė patarė man lipti į autobusą ir slėpti daiktus. Ji iš vidaus užrakino duris. Pro atvirą langą buvo girdėti prašymai: „Švirkštų, pleistrų, prezervatyvų.“
„Gal vandens turite? O lubrinkantų?“ – klausinėjo vietoje nenustygstanti kompanija ir netrukus nėrė taboro link.
O iš ten atsliūkino gobtuvą užsimaukšlinęs vyrukas ir paprašė 7 švirkštų bei 10 adatų. Pasirodo, tai vadinamasis vergas. Jis už dozę nuolat dirba tabore – kapoja malkas, renčia tvoras, nešioja vandenį.
Vos „vergas“ nuėjo, jo vietą užėmė kitas prašytojas. Jie ėjo be paliovos, nenutrūkstamu srautu, kol visi švirkštai buvo išdalyti.
V.Damošius užvedė baltąjį autobusą. Mums iš dešinės kilo didžiulis boingas. Iš kairės stotelėje mindžikavo du jaunuoliai – buvo palinkę prie žemės, bet negriuvo, tarsi jų neveiktų traukos dėsnis.
„Tai heroino poveikis. Daug tokių aplink taborą vaikšto.
Jie čia atvyksta turėdami darbus, šeimas, namus. Bet galiausiai viską praranda.
Kai kurie paprašo padėti – tokius palydime iki gydymo įstaigos. Vieni susitvarko, kiti vėl atkrinta“, – po įtemptos darbo dienos aiškino Priklausomybės ligų centro darbuotojai.
Visą tyrimą skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
