Tai suprasdama Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) šalies miestuose – apskričių ir rajonų centruose – kasmet rengia LASS dienas „Susitikimai“. Jie keliauja po Lietuvą patraukliai, šiuolaikiškai, interaktyviai pasakodami apie regėjimo negalią ir akluosius buriančią organizaciją, pristatydami neregių galimybes. Vyksta gyvi susitikimai su rajono socialiniais darbuotojais, moksleiviais, Brailio rašto pamokos, kūrybinės dirbtuvės, taktilinės parodos ir kitokios veiklos. Šiemet numatyti keturi tokio pobūdžio susitikimai – po du pavasarį ir rudenį. Pirmieji jau aplankė Šilutę – jos gimnazijas, Fridricho Bajoraičio viešąją biblioteką ir socialinių paslaugų centrą.
Seminaras socialiniams darbuotojams
Vienas svarbiausių „Susitikimų“ akcentų – praktiniai seminarai „Neregys šalia mūsų“, skirti rajono socialinių tarnybų ir seniūnijų darbuotojams. Seminaruose LASS atstovai pristato akluosius buriančią organizaciją ir jos veiklą, demonstruoja techninės pagalbos priemones, aptaria bendraujant su neregiais kylančias sudėtingesnes situacijas ir galimus jų sprendimo būdus. Pasak organizatorių, nors savo tematika visi seminarai panašūs, tačiau kiekviename rajone jie vyksta skirtingai, nelygu ateinančių žmonių nusiteikimas, praktinė patirtis, pateikiamos informacijos aktualumas.
Seminaras Šilutėje, turint galvoje rajono dydį ir jame gyvenančių žmonių skaičių, sulaukė tikrai didelio susidomėjimo – dalyvavo apie šešios dešimtys socialinės paramos centrų ir seniūnijų darbuotojų. LASS respublikinio centro ekspertas Gediminas Jonikaitis jiems pristatė populiariausias aklųjų naudojamas technines pagalbos priemones: kalbančius kraujo spaudimo matuoklius, laikrodžius, spalvų nustatymo įrenginius.
Pasak praktinei seminaro daliai vadovavusios tiflopedagogės, Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro direktorės Dainos Vitkauskienės, seniūnijų ir socialinės paramos centrų darbuotojai dažniausiai pirmieji sužino apie jų teritorijoje gyvenančius neregius, o neretai pirmieji juos ir suranda. Todėl itin svarbu, kad jie kuo daugiau žinotų, kaip gali šiems žmonėms padėti. Tai – ir žinios apie akluosius vienijančią organizaciją, rajone veikiantį jos filialą, ir tam tikri praktiniai įgūdžiai: kaip žmogų taisyklingai lydėti, įvesti pro duris, parodyti kėdę. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti smulkūs, nereikšmingi, dėmesio neverti dalykai, tačiau jie dažnai tampa itin svarbūs, kai socialiniam darbuotojui tenka užmegzti kontaktą su neseniai regėjimo netekusiu žmogumi, įgyti jo pasitikėjimą.
„Patirtis ir žinios, įgytos panašiuose seminaruose, praverčia ne tik sutikus akląjį ar silpnaregį. Daugėja vyresnio amžiaus žmonių, turinčių kompleksinę negalią ar senatvės sutrikimų. Anksčiau ar vėliau nemažai jų susiduria ir su regėjimo problemomis“, – sako D. Vitkauskienė.
Pojūčių kelionė tamsoje
Pastaraisiais metais į „Susitikimų“ programą sėkmingai įsiliejo drąsiai eksperimentuojanti teatro režisierė Karolina Žernytė su savo „Pojūčių teatro“ artistais. Šio teatro kuriami spektakliai siūlo patirtį, grįstą ne regėjimo, o kitais pojūčiais ir juslėmis. Tokio spektaklio „žiūrovai“ tampa jo dalyviais – užrištomis akimis ir aktorių lydimi pasineria į garsų, kvapų, prisilietimų, taigi vaizduotės ir intuicijos pasaulį. Metodus ir pratimus kuriant spektaklius K. Žernytė pasitelkia ir rengdama kūrybines dirbtuves. Jose vaikai ir suaugusieji užsirišę akis leidžiasi į potyrių kelionę. Šilutėje kūrybinės dirbtuvės irgi sulaukė gyvo susidomėjimo. Tiesa, anot pačios režisierės, jos metodai gana neįprasti, todėl ne visi žmonės juos priima vienodai lengvai. Kai kada su jais apsiprasti tiesiog reikia daugiau laiko.
„Rezultatai pranoko lūkesčius, – pasibaigus renginiams sakė Vydūno gimnazijos socialinė pedagogė Jūratė Gusevienė. – Paprastai vieni vaikai į renginius eina todėl, kad įdomu, kiti – nes liepia mokytojai. Buvo atsiųstų ir į Pojūčių dirbtuves, bet įdomiausia, kad ir jie įsitraukė į bendrą veiklą, net pamokos pabaigą skelbiantis skambutis negalėjo nuo jos atitraukti.“
Ne mažesnio susidomėjimo sulaukė ir „Pojūčių teatro“ spektaklis „Akmuo. Vanduo. Geluonis“. Spektaklio centre – žmogaus kelionė per gyvenimą, atskiri jo tarpsniai ir jų iniciacijos. Visa tai patiria savanoriai užrištomis akimis, stebint kitiems žiūrovams. „Reakcijų būna gana skirtingų, – mintimis dalijasi režisierė. – Vieni replikuoja, kiti tyli. Užrišus akis vienaip į tai, kas vyksta spektaklio erdvėje, reaguoja regintieji, šiek tiek kitaip – aklieji. Tai, kas reginčiam žmogui nauja, dažnai netikėta patirtis, neregiui – kasdienybė.“
Gyva, patrauklu, inovatyvu
Šilutės 1-ojoje ir Vydūno gimnazijose vyko Brailio rašto pamokos, susitikimai su neregiais – programuotoju Justinu Kilčiausku ir kunigu Ramučiu Janšausku, taip pat unikalaus projekto, skirto kurti akliesiems orientuotis erdvėje padedančias inovacijas, dalyviu, Kauno technologijos universiteto dėstytoju Mariumi Gudauskiu. Pačius mažiausius šilutiškius susitikti F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje kvietė Lietuvos aklųjų biblioteka. Iš sostinės ji atvežė keletą „Pasakojimų dėžutės“ istorijų ir surengė edukacines dirbtuves „Sukurk atviruką nematančiam draugui“. Pirmą kartą LASS dienų istorijoje prie „Susitikimų“ komandos prisijungė radijo laidos „Aklas pasimatymas“ kūrėjai, o Šilutės gimnazijose vykusius pokalbius galėjo girdėti ir stebėti ne tik juose dalyvavę moksleiviai, bet ir visi kiti. Pokalbiai transliuoti gyvai „Aklo pasimatymo“ paskyroje „Facebook“.
Programavimo kalbos, kompiuterių ir išmaniųjų telefonų programos, robotai... Iš Švedijos į Lietuvą gyventi grįžęs programuotojas Eivanas Maksvytis Šilutės 1-ojoje gimnazijoje įsteigė robotikos būrelį. Nors veikia tik keli mėnesiai, būrelis spėjo sudominti tiek mažus, tiek didelius. Su jo nariais susitikęs J. Kilčiauskas pademonstravo, kad aklieji irgi gali programuoti, kurti išmaniųjų telefonų programėles. Mokslininkas M. Gudauskis aptarė technologijas, padedančias arba galinčias padėti akliesiems spręsti orientavimosi sunkumus. Jaunuosius robotų kūrėjus tai ypač sudomino. „Kol kas anksti kalbėti apie rezultatus, bet moksleiviai rimtai susidomėjo galimybe kurti neregiams padedančius robotus. Kilo idėja surengti jų konkursą, o rezultatus paskelbti spalio 15-ąją, Tarptautinę baltosios lazdelės dieną“, – mintimis dalijosi būrelio vadovas E. Maksvytis.
Apibendrindama renginį socialinė pedagogė J. Gusevienė sakė: „Tai buvo gyvi susitikimai, gyvas bendravimas, daug interaktyvios veiklos – kaip tik tai, ko mokiniams labiausiai reikia. Jie laukia ne suaugusiųjų pamokymų, kaip gyventi, bet gyvų pavyzdžių ir gyvo bendravimo, galimybės tam tikrus dalykus patirti ir išbandyti. Mokiniai patys pamatė ir suprato, kad vieno pojūčio netektis neriboja žmogaus galimybių gyventi visavertį gyvenimą.“
Ar sunku būti kunigu?
LASS „Susitikimus“ vainikavo Vydūno gimnazijoje pusantros valandos vykusi diskusija su programuotoju J. Kilčiausku ir kunigu R. Janšausku. Abu su moksleiviais bendravę aklieji – skirtingos asmenybės, bet turi daug panašių bruožų. Pirmiausia, juos jungia pozityvus požiūris į gyvenimą ir savo negalią, pastangos aplink save kurti harmoningesnę aplinką.
„Garsas apie diskusiją po gimnaziją jau buvo pasklidęs, todėl mokinių į salę susirinko dvigubai daugiau, nei tikėjomės. Nusivylusių ar nepatenkintų nebuvo, – džiaugėsi S. Gusevienė. – Net dvyliktokai, kuriems labiausiai rūpi egzaminai, sakė, kad buvo įdomu.“
J. Kilčiauskas, neseniai Mykolo Romerio universitete įgijęs informacinių technologijų vadybos išsilavinimą, kuria programas, padedančias neregiams orientuotis erdvėje, lengviau gauti reikalingą informaciją. „Kurdamas programas geriausiai išreiškiu savo galimybes, – moksleiviams pasakojo Justinas. – Kai neprogramuoju, mėgstu aktyvų laisvalaikį: patinka plaukioti, keliauti, įveikti kliūtis, patirti aštrių pojūčių ir naujų emocijų.“
R. Janšauskas, mokydamasis kunigų seminarijoje, dar šiek tiek matė, bet dabar nemato beveik visiškai. Šiuo metu apaštalauja Šiluvoje. „Tai ypatinga vieta ir ypatinga Dievo malonė, į Šiluvą nuolat atvyksta daug piligrimų, tenka daug bendrauti su žmonėmis, daug išklausyti ir suprasti“, – atvirai kalbėjo kunigas.
„Ar rinktumėtės dabartinį gyvenimo kelią, jeigu gerai matytumėte? Ar sunku būti kunigu?“ –moksleiviai klausė R. Janšausko. „Ar sunku būti mokiniu? Ar sunku būti mokytoju?“ – klausimu į klausimą atsakė kunigas ir pridūrė: kiekvieno žmogaus gyvenime būna silpnumo, abejonių valandų. Bet, kalbant apie kunigystę, ne mes renkamės Dievą, o Dievas pasirenka mus. Kai tai supranti, viskas tampa lengva, skaidru ir pakeliama.
Kunigas neneigia, kad neregystė iš žmogaus, ypač dvasininko, dažnai reikalauja daugiau jėgų ir, norėdamas „neiškristi“ iš gyvenimo, turi dėti daugiau pastangų. Vis dėlto tai nereiškia, kad žmogus vien tik apie savo bėdas galvoja. Pats R. Janšauskas mėgsta keliauti, aistringai domisi automobiliais (patikino, kad pats tikrai nevairuoja), groja gitara. „Iš kitų šaipytis nevalia, iš savęs – galima, – sakė beveik nematantis kunigas. – Todėl neretai pasijuokiu ir iš savęs, ir iš savo negalios.“
Apie savo negalią su gera doze humoro kalba ir J. Kilčiauskas. Pasak jo, ypač šypseną kelia žmonės, manantys, jog jeigu nematai, visą laiką turi būti nelaimingas, nuliūdęs ir niekada nesijuokti. Aklieji ir pramogauja, ir juokiasi, ir pasišaipo iš savęs. Vis dėlto programuotojas skatina dažniau ne šaipytis iš savęs, o dirbti. „Vakarų šalyse aklieji gyvena geriau nei Lietuvoje, daugiau visko turi, – sakė jis į diskusiją atėjusiems moksleiviams. – Vis dėlto geras gyvenimas daugeliui jų atima paskatą dirbti. Lietuvoje priešingai – aklieji dažnai turi mažiau pinigų, mažiau galimybių, todėl daugiau dirba ir drąsiau kuria savo ateitį.“