A.Zubaydah byla prieš Lietuvą buvo rengiama ir Vilniuje, Žmogaus teisių stebėjimo institute. Būtent šiam institutui vadovavusi D.Šakalienė ne vienerius metus dirbo grupėje, rengiančioje dokumentus bylai.
„Aš vadovavau institutui tuo metu, kai iš mūsų tyčiojosi ir sakė, kad įžiūrime CŽV kalėjimą ten, kur jo nėra. Ir štai – Europos žmogaus teisių teismas patvirtino: kalėjimas buvo ir ten buvo kankinami žmonės, ir Lietuvos vadovai, ir paareigūnai negalėjo apie tai nežinoti, – lrytas.lt kalbėjo D.Šakalienė. – Gaila, kad Lietuva kaip valstybė tinkamai neatliko savo pareigos ginant žmogaus teises ir kad žmogaus teisių gynimas yra neatšaukiama vertybė. Negalima kovoti su terorizmu, patiems tampant teroristais. Tai – nepateisinama.“
– Kaip pradėjote domėtis CŽV kalėjimu Lietuvoje?
– Mes stebime žmogaus teisių situaciją ir pagrindinius žmogaus teisių įvykius pasaulyje. Kalbant apie šią bylą, į mus kreipėsi žmonės, kurie atstovavo įtariamiems asmenims. Tai buvo nevyriausybinė organizacija, kelianti žmogaus teisių klausimus.
Buvo keliamas klausimas, ar pagrįsti yra įtarimai. Nes ta dingimo arba sulaikymo programa, kai sulaikoma ir nepranešama žmogaus artimiesiems, kur žmogus išvežtas, labai stipriai pažeidė žmogaus teises ir turėtų būti nepriimtina ir nepateisinama.
Darbo buvo labai daug. Bendradarbiavome ruošiant dokumentus Žmogaus teisių teismo bylai prieš Lietuvą.
Teikėme juridines konsultacijas, rengėme advokatų dokumentus.
Teikėme visą pagalbą, kuri buvo reikalinga tai organizacijai. Stengėmės padėti ištaisyti valstybei jos padarytą baisią klaidą.
Bet gal būtų korektiškiau, jei pasiskambintumėte Žmogaus teisių instituto teisininkams ir jie paaiškintų detaliau.
– Instituto vadovai atsisakė ką nors komentuoti, nes esą jų institutas jau pusantrų metų neturi su tuo nieko bendro.
– O! Supratau! Ką padarysi. Ko gero ir su byla dirbę teisininkai nebedirba.
– Su kokiomis kliūtimis susidūrė institutas, pradėjęs dirbti su šia byla?
– Požiūris buvo be galo neigiamas. Mes buvome kaltinami, kad norime ginti teroristus, nors nėra nė vieno teismo nuosprendžio, kurie įrodytų, jog šis kankintas žmogus, kurio sveikata buvo nepataisomai sužalota, yra teroristas. Jie vis dar yra įtariamieji.
Tai baisūs dalykai. Bet Lietuvos valdžios isntitucijos buvo linkusios neatskleisti jokios informacijos. Bet kokia informacija, kurios buvo prašoma, buvo laikoma valstybės paslaptimi ir aš iki šiol manau, kad nepagrįstai buvo išplėstas valstybės paslapties kriterijų taikymo ratas informaciajai, kurios mes prašėme.
Aš suprantu: mes buvome nedidelė nevyriausybinė organizacija, bet vis dėlto, mes veikėme kaip demokratijos sarginis šuo. Šuo, kuris stengiasi priminti Lietuvai: jei mes esme vakarietiška demokratinė valstybė, tai žmogaus teisių gynimas yra neatšaukiams ir net žmogui, įtariamam sunkaus nusikaltimo padarymu, ir, kaip šiuo atveju – labai sunkaus nusikaltimo padarymu, turi būti taikomos žmogaus teisės. Turi būti nepažeidžiama teisė į teisingą teismą ir teisė gynybą ir aišku, jokiomis aplinkybėmis negalima pažeisti kankinimo ir nežmoniško elgesio draudimo.
Aš, kaip patriotė, Lietuvą mylinti pilietė, noriu, kad mano valstybė nekankintų žmonių, ir neleistų kankinti savo teritorijoje kitiems.
Vienareikšmiškai labai palaikau Jungtinių Amerikos Valstijų kovą su terorizmu ir manau, kad Jungtinės valstijos yra ypatingai svarbus Lietuvai strateginis partneris. Tačiau tokių klaidų daryti negali nei JAV, nei Lietuva. Ir mes negalime bendradarbiauti su valstybe kuri, kad ir labai gerbiama partnerė, daro neleistinus dalykus.
– Kiek jūsų žiniomis Lietuvoje CŽV kalėjime buvo kalinių?
– Patikimų duomenų nėra. Šiandien Strasbūro teismas pasakelbė, kad Lietuvoje buvo šis žmogus, todėl manykime, kad bent jau vienas žmogus buvo kankintas.
– Kodėl Lietuvai svarbu žinoti teisybę apie šį slaptą kalėjimą?
– Tai – savo klaidų pripažinimas. Kaip gali valstybė būti švari, patikima, stipri, jei ji nepripažįsta savo padarytų klaidų, jei ji slepia tamsias dėmes vien dėl to, kad taip patogiau. Negali taip būti.
Noriu dar kartą pakartoti: mes privalome kovoti su terorizmu, bet mes negalime įtariamų žmonių, kurių kaltė neįrodyta, ir iš viso, neaišku, ar jie yra teroristai – kankinti. Nes tokiu būdu mes ne kovojame su teriorizmu – mes jį palaikome, nes patys atsistojame į teroristo vietą. Mes patys tampame teroristais. Ir tai sugriauna bet kokį pasitikėjimą savo valstybe.
Jei tave vidury gatvės gali tiesiog pagrobti dėl to, kad tu su kažkuo kalbėjaisi telefonu, jei vien tik pokalbis telefonu galai lemti baisius dalykus, kurie bus su tavimi padaryti, nesigilinant, ar tu kaltas, ar nekaltas – tai baisu gyventi tokioje valstybėje. Žmogaus teisės neatšaukiamos ir nedalomos.
– Ką Lietuvoje galėtų pakeisti šis Europos žmogaus teisių teismo sprendimas?
– Vienavertus, mums akivaizdžiai reikia tikrai aiškesnių saugiklių. Asmenų įvežimas į Lietuvą bendradarbiaujant žvalgybos tarnyboms turi būti labai aiškiai reglamentuotas. Be jokios abejonės neturi būti leidžiama Lietuvos teritorijoje pažeidinėti asmenų teisių, juos kankinti. Tai nepriimtina pagal tarptautinės ir nacionalinės teisės reikalavimus. Ir akivaizdu, kad Lietuva mano nuomone turi imtis visų priemonių išaiškinti, kas priėmė sprendimus leisti Lietuvos teritorijoje kankinti asmenį ir žmonės turi atsakyti.
– Ar tikite, kad Lietuvos prezidentas nežinojo apie slaptą kalėjimą?
– Aš manau, kad remiantis teismo sprendimu, turime aiškią situaciją, kad tuomet atliktas tyriamas buvo nepakankamas. Turime atlikti naują tyrimą ir iki galo išsiaiškinti tiesą šioje situacijoje. Kas žinojo, kas nežinojo, ir kas už tai buvo atsakingas. Ir jei aš neklystu prezidentas yra vyriausias karinių pajėgų vadas.
