Galbūt todėl, kad lietuviai yra maksimalistai, – jeigu jau užsikėlė lūkesčius iki pat lubų, niekuomet nesutiks su kompromisu.
Maždaug – jei ne Nobelis, vadinasi, anokia tai premija. O gali būti, kad ir todėl, jog genų žirklių atradimas sulauktų nuolatinio visuomenės dėmesio tik tada, jei juo būtų galima remontuoti pašlijusius politinius valstybės genus.
Nes tęsiasi ir nesibaigia daugiatomė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadų epopėja.
Ko nors naujo ten mažai kas teįskaitė. Gal tiktai nustebo dėl mažai rišlios pagrindinių veikiančiųjų asmenų kalbos.
Antra vertus, tokius reikalus vartyti – ne visai filologinis užsiėmimas, todėl gal ir neverta piktintis, kur žiūrėjo korespondencijos autorių lietuvių kalbos mokytojos, tai diagnozė arba nuosprendis mūsų švietimo sistemai ir apskritai kodėl turime baisiai mažai gerų oratorių ir rašytojų.
Tad verčiau grįžkime prie lūkesčių, nes šis nesibaigiantis skandalas vyksta Sąjūdžio trisdešimtmečio fone, todėl suteikia dar vieną progą nuviltų lūkesčių savininkams aplieti visus trisdešimt metų žibalu ir padegti.
Maždaug: esame dabar valstybių sąjungoje, baisesnėje už SSRS, didžiausias nūdienos pavojus – globali Lietuva, net sovietinis režimas tiek neištrėmė tautiečių, kiek ydinga vidaus ir užsienio politikos kryptis, stovime ant bedugnės krašto, kas dabar bus, gelbėkitės, kas galite.
Kartais susidaro įspūdis, kad yra žmonių, kurie žiūri į gyvenimą kaip į Kalėdų laukimą.
Atseit, ateis Kalėdos, bus dovanų, pradėsiu gyventi naujaip, ir viskas riedės it ekologišku sviestu patepta. O kai praėjus tai šventei lieka tam tikra tuštuma – juk aplinkui mažai kas pasikeitė, norisi kaltinti Kalėdų Senelį, kad tas nieko neatnešė, ir pačią datą, ir pagaliau visą reklamą, atsiprašau, kontrabandą, kuri piktavališkai apgavo mus ir pernelyg išpūtė Kalėdų burbulą.
Taip ir su lūkesčiais dėl valstybės skaistumo ir grynumo. Pasižiūrima į Švediją, kur 2016 m. pustrečių metų už korupciją nuteistas laisvės atėmimu šalies kalėjimų tarnybos patalpų vadovas, ir rodoma – va, visiškai pavienis atvejis, kodėl pas mus taip nėra, kodėl pas mus valstybę užvaldo koncernai?
Pirma, gal švedai šiek tiek ilgiau ėjo tokio menko korupcijos lygio (menko, bet ne nulinio, nes toks tiesiog neįmanomas ten, kur gyvena žmonės, ir ten, kur jie gyvena valstybėje) link. O mes gal kokius penkiskart trumpiau to link einame.
Antra, gal ten ne tik politikai bei kiti pateptieji švenčiau elgiasi, bet gal ir paprasti piliečiai mažiau važiuoja išgėrę, stato automobilius neįgaliųjų vietoje, ima vokelius ar anonimiškai darkosi interneto komentaruose?
Beje, kad ir kaip stovėsi ant bedugnės ištisus dešimtmečius, kad ir kaip ūkčiosi, jog nuo vilko bėgome, ant meškos pataikėme, nuolat kaip geruosius pavyzdžius nurodome tos pačios Europos Sąjungos šalis, kurios, kaip žinome, baigia mūsų tautinį charakterį migrantais ir gėjais uždusinti.
Gal tada tikrai įkvepiančių pavyzdžių pasižiūrėti kitur? Ten, kur, pavyzdžiui, nieko nereiškia siųsti samdomus žudikus įkyrėjusiam žurnalistui nudobti?
Į svetimą šalį, kur vietos saugumas priverstas netgi žmogžudysčių inscenizacijas rengti?
Mums kabinetuose atsidūstant, kaip viskas negerai, ne pagal konvencijas ir ne pagal mūsų lūkesčius. Gal verčiau eikime ir pakrapštykime tuos lūkesčius patys. Jie, deja, nėra nulemti genų, kuriuos galėtų suredaguoti profesoriaus V.Šikšnio žirklės.
Išpūsti lūkesčiai nėra paveldima liga, kur vieną geno molekulę perkėlei kairėn, kitą dešinėn – štai tu ir sveikas.
Čia reikia pačiam ieškoti pusiausvyros tarp kartais šiek tiek ciniško tikrovės suvokimo ir vis dėlto neišnykstančio lūkesčio dėl gebėjimo keistis.
Tik, aišku, neprarandant pasirinktos krypties pliusų pranašumo prieš minusus. Kitaip tikrai galima imti ir paslysti nuo bedugnės pažymų ir išklotinių persiskaičius.