Šią mintį pastaruoju metu bene labiausiai kursto du svarbiausi šios partijos aristokratai – ir senelis, ir anūkas Landsbergiai. Mat sunku atsikratyti įspūdžio, kad anūką ir kitus iškilius konservatorius ne mažiau nei pačią prezidentę su visu jos „tulpių paštu“ gerbia į kitus lyg bulterjeras kimbanti teisėsauga.
Antai skaniai su koncerno „MG Baltic“ vadovais pietavusio G.Landsbergio pokalbių išklotinių byloje nėra.
Visų kitų, net pro šalį praėjusių veikėjų yra, jų kalbų detalės – kaip ant delno, o štai jaunosios konservatorių dinastijos atžalos žodžių nė su žiburių nerasi.
Tai, kad anūko nereikia liesti, postringavo ir pats senelis V.Landsbergis. Štai prieš kelias dienas komentuodamas ir bylą, ir ką tik pasibaigusį verslo ir politikos sąsajų tyrimą Seime patriarchas aiškino, kaip visokie priešai siekia užvaldyti mūsų valstybę, o vienu galimu tokio užvaldymo įrankiu pripažino net savo politinį bendrakeleivį, bet seniai nemėgstamą M.Adomėną.
Pasak V.Landsbergio, tai, kad M.Adomėnas kandidatavo į konservatorių vadovus prieš jo anūką, gal net pagal „MG Baltic“ norus tiesiog siekdamas atimti kuo daugiau balsų, gali būti partijos „užvaldymo elementas“.
O štai priminus, jog su tais pačiais užvaldytojais noriai pietavo ir jo anūkas, V.Landsbergis puolė dėstyti, jog tai yra normali politinė praktika, kai partijos vadovas kur nors restorane pristato savo programą verslininkams norėdamas išgirsti jų nuomonę.
Taigi dar sykį atsiminkime amžiams – kas neleidžiama net Jupiteriui, galima Landsbergiui. Ir visai nesvarbu, koks jo vardas ar amžius. Beje, šio dėsnio nebuvo įsisąmoninęs jau minėtas M.Adomėnas, užvakar išmestas iš konservatorių gretų.
