Jei jis ten apskritai bus pastatytas, nes Šeškinės kalva tarsi užkeikta, koncesijos sutartis bus pasirašyta tik po metų, o Kaunas pasirašė rekonstrukcijos darbų sutartį su Turkijos kompanija „Kayi Construction“. Realius stadiono rekonstrukcijos darbus ketinama pradėti šių metų liepos mėnesį.
Pasvajoti galime, juk islandai dar neseniai irgi tik svajojo nors patekti į čempionatą. O mes juk lietuviai, ambicingesni už drovius skandinavus. Nors iš tiesų, vargu ar Lietuvai artimiausioje istorijos perspektyvoje teks pasinerti į tokią smagiai triukšmingą šventę, kaip pasaulio futbolo čempionatas. Jau vien todėl, kad Kaune nėra viešųjų tualetų.
Deja, pašėlti mums tenka tik įsisukus į provincialius vidutinio kalibro niekingus skandalus, kurie mums patiems kažkodėl atrodo labai reikšmingi.
Jau aišku, kad „valstiečių“ valdymo epocha neįeis į istoriją kaip ramūs ir stabilūs laikai. Nors daugeliui žodžiai „valstietis“, „žalieji“ siejasi su tykia kaimo rimtimi.
Kur jau ten! Šaršalas veja šaršalą. Gretos ir visureigio skandalui iš paskos – politinės korupcijos byla, o dar kokių staigmenų laukti?
Lyg maža būtų painiavos, dar ir su Kauno ir Vilniaus reikalais susijusi istorinė makalynė prasidėjo.
Grupė Seimo narių pasiūlė 2019 metus paskelbti laikinosios sostinės, kurios vaidmenį 1919 – 1939 metais garbingai atliko Kaunas, metais.
Iš tiesų, akimirksniu prabėgusi epocha, kaip vaizdingai kažkada pasakė istorikas Egidijus Aieksandravičius, suslėgta tarp dviejų pasaulinių karų, buvo žavinga. Kaune visu puošnumu pražydo art deco stilius, Danielius Dolskis ir Antanas Šabaniauskas buvo fenomenai ano meto Lietuvai ir ypač Kaunui, panašiai kaip „The Beatles“ ir Bobas Dylanas Vakarams keliais dešimtmečiais vėliau.
Tikri patriotai kauniečiai taip niekada ir neprabudo iš sapnų apie Mažąjį Paryžių, net tuo nesenu laiku, kai Kauną šaipokai vadino degaline tarp Vilniaus ir Klaipėdos. O dabar Seimas, kitąmet pasiūlęs surengti jubiliejines iškilmes Kauno, kaip laikinosios sostinės, garbei.
Štai dėl tų iškilmių ir užsisuko galvosūkis. Ar tai turėtų būti iškilminga šventė, kaip sakoma su triūbomis, retro stiliaus operetėmis ir panašiai? Atsakymo, atrodo, nežino ir Kauno savivaldybė, kuri į siūlymą paminėti laikinosios sostinės metus kol kas atliepė gana santūriai.
Ir ne tik todėl, kad tarpukario laikinosios sostinės epocha pernelyg idealizuojama. Taip, Laisvės alėjos namus puošė art deco detalės, centrinės gatvės buvo plaunamos muilu, koncertavo gastrolių atvykęs Fiodoras Šaliapinas. Bet stūksojo ir „brazilkos“ lūšnos, kūdikių mirtingumas buvo vienas didžiausių Europoje. Emigracijos mastai taip pat nemaži, po 1926 metų perversmo cenzūruojama spauda. Ir nors daugelis įsitikinę, kad tarpukario visuomenė buvo skaidresnė, toks įsitikinimas gerokai perdėtas.
Tačiau tai –ne bėda, žmonės visais laikais linkę praeitį gražesnę, kai lygina ją su dabartimi.
Problema ta, kad Kauno tapsmas laikinąja sostine buvo traumos visai tautai išdava. Būtent – Vilniaus praradimas. 1919 gruodį Kaunas paskelbiamas laikinąja sostine todėl, kad Lenkija atplėšė Vilnių, kurį jaunos valstybės visuomenė be jokių išlygų laikė sostine ir nejuto džiaugsmo, kad dėl nelemtai susiklosčiusių aplinkybių jos vaidmuo teko kitam miestui.
Jei švenčiame Kauno kaip laikinosios sostinės atsiradimą, tai tuo pačiu švenčiame ir Vilniaus praradimą, ar ne?
Kokia tai „šventė“, galima įsivaizduoti, matant prieš akis pamėgtus vienos humoro laidos personažus, parodijuojančius lenkų veikėjus. Jie trina rankas, šaukdami: „Wilno nasze!“ (“Vilnius mūsų“), bei pridurdami: „Kowno wasze“ („Kaunas jūsų“).
Dabarties politines ambicijas, į kurias per istorinę prizmę keistu įsivėlė abu didieji miestai, atspindi ir akibrokštas dėl Vyčio skulptūros. Ją ruošiamasi iškilmingai sutikti, pastatyti prie Kauno pilies. Nors Vyčio skulptūrą statyti jos iniciatoriai – visuomenininkai, buvo numatę Vilniuje, Lukiškių aikštėje.
Vytis sostinėje atrodytų natūraliau – juk tai simbolis valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kurios branduolys ir politinės, kultūrinės raidos variklis – Vilniaus. Bet sostinės valdžiai labiau prie širdies partizanų žeminė, kuri, laikantis istorinės logikos, labiau derėtų Kaune.
Pokario partizanai kovojo už valstybę, kuri ano meto sąmonėje siejosi su „smetonine“, taigi Kauno Lietuva.
Bet istorinių simbolių vieta – muziejuje ir heraldikoje, o dabarties kauniečiams svarbiau, kada pagaliau bus paklotas seniai pradėtas šaligatvis E.Ožeškienės gatvėje ir ar ilgai lauktas S.Dariaus ir S.Girėno stadionas netaps finansine našta miestui?
Tarsi skubėdama tokiems būgštavimams užbėgti už akių, su rangovais turkais buvo pasirašytas sutarties priedas, kuris miestui leis griežtai kontroliuoti darbų kiekius ir apmokėjimus už juos. Turkijos kompanija stadioną pažadėjo rekonstruoti už 34,95 mln. eurų.
Meras Visvaldas Matijošaitis tvirtai pažadėjo – kol jis vadovaus miestui, „auksiniai tualetai“ Kaune nebus statomi. Bet paprastų, iš pigių medžiagų pastatytų viešųjų tualetų mieste galėtų būti ir daugiau. Dėkingi būtų ne tik turistai, bet ir patys kauniečiai.
