Vėlesni įvykiai parodė, kad istorinė klaida buvo ne kas kitas, o pats straipsnis – slogu net dabar pagalvoti, kas būtų, jei prie valstybės vairo lemtingu laikotarpiu būtų stojęs komunistų vadovas.
Likus dviem mėnesiams iki nepriklausomybės paskelbimo A.Brazauskas ragino “beatodairiškai“ neskelbti laisvės, lankstėsi prieš atvykusį Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą ir net 1990 metų kovo 10-ąją nieko nenutuokė apie Sąjūdžio parengtus svarbiausius laisvės dokumentus.
Taip, Vytautas Landsbergis darė daug klaidų, neretai iš jo lūpų išsprūsdavo visuomenę priešinantys pareiškimai, jautėsi susireikšminimas, ypač išryškėjęs po Lietuvos pripažinimo.
Tačiau 1990-1991 metais jis buvo nepakeičiamas, neperlaužiamas ir nenuilstantis variklis kelyje į laisvę, kurio indėlio gali nematyti tik naudą sau iš bet ko mėginantys išsunkti kietakakčiai oponentai. 1991 metų sausį nebūtume atsilaikę prieš okupantų tankus, jei valdžioje būtų bailiai nusiteikę praeities veikėjai, dešimtmečius įpratę Maskvai lankstytis iki žemės.
Sielvartaudamas, kad aukščiausioje valdžioje neliko uolaus sovietinės Lietuvos ramsčio, Sąjūdžio aušroje trispalvę skuduru vadinusio A.Brazausko, A.Juozaitis pademonstravo visišką politinį netoliaregiškumą.
Vėlesnė filosofo veikla taip pat nė iš tolo nepriminė trapių valstybės pamatų stiprinimo.
Dar 1990 metų rudenį ėmė nokti A.Juozaičio ir jo bendraminčių vaisius – Lietuvos ateities forumas, oficialiai įkurtas 1991 metų pavasarį.
Buvusius aukšto rango komunistus ir dalį kairiosios inteligentijos vienijusiame forume A.Juozaitis tapo viena svarbiausių figūrų, be kurios šis darinys tikriausiai nebūtų net užgimęs.
Po kruvinųjų 1991 metų sausio įvykių filosofas su bendraminčiais entuziastingai baigė lipdyti LAF'ą, kuriam radikaliau prieš praeities jėgas pasisakantys Sąjūdžio veikėjai, regis, kėlė didesnį siaubą nei laisvę gniaužianti SSRS letena.
Pasitaikydavo, kai dešinieji perlenkdavo lazdą įtampos ir nepasitikėjimo kupinoje atmosferoje, tačiau iš LAF'o sklidę kaltinimai parlamento daugumai diktatūra, nuolatiniai skundai ir purvo pylimas buvo pats skaniausias patiekalas Kremliui, siekusiam suskaldyti visuomenę ir sudaužyti nepriklausomybės rūmą.
1990 metų pabaigoje Ateities forumo veikėjai postringavo apie Lietuvos vietą iš Sovietų Sąjungos daiginamoje Nepriklausomų valstybių sandraugoje, 1991 metų balandį A.Juozaitis SSRS terminais kalbėjo apie „nekonfrontacinius“ santykius su Maskva, tarsi Lietuva, o ne XX amžiaus rytų barbarai būtų surengusi žudynes prie televizijos bokšto, užsiėmusi teroru ir skleidusi melo srautus.
Sovietiniai televizijos kanalai pasigardžiuodami rodė 1991 metų gegužės 23 dienos LAF ir Žemdirbių sąjungos mitingo prie Aukščiausiosios Tarybos vaizdus, kur krokodilo ašaras liejo kolūkiniai bonzos, naudodamiesi suvežtais patikliais eiliniais kaimo gyventojais. „Vremia“ žurnalistai dūsavo – štai kaip Lietuvoje blogai, argi jums reikėjo išeiti iš Tarybų Sąjungos?
Vėliau buvo aimanuojama apie sugriautus kolūkius, o garsiausiai dejavo jų pirmininkai, pusvelčiui susišlavė vertingiausią turtą ir tūkstančius žemdirbių pavertę savo kumečiais.
Apgailėtina, tačiau A.Juozaitis ir kitos LAF'o galvos sumaištį kėlė per patį okupantų siautulio piką, kai vienybė buvo reikalinga kaip oras – pavyzdžiui, mitingo išvakarėse gegužės 22-osios naktį Rygos OMON smogikai įsiveržė į Lietuvos pasienio kontrolės postus Biržų, Akmenės, Zarasų ir Pasvalio rajonuose, sužeidė pasieniečius, degėsiais pavertė jų tarnybinius pastatus. Gegužės 19-ąją įvyko dar baisesnė nelaimė – Šalčininkų užkardos kontrolės poste buvo nušautas pasieniečių pamainos vadas Gintaras Žagunis.
Lietuvos ateities forumui pagyrų negailėjo Mykolas Burokevičius, Vladislavas Švedas ir kiti liūdnai pagarsėję kolaborantai, siekę naujų rinkimų, grįžimo į SSRS ir koalicinės vyriausybės su šiuo A.Juozaičio kūdikiu.
Šių skaudžių įvykių būtų galima neprisiminti, jei žmogus būtų pripažinęs praeities klaidas ir iš jų pasimokęs.
Tačiau paskutiniuose V.Juozaičio interviu nėra nė lašo apgailestavimo ar savikritikos – jis iki šiol didžiuojasi kūręs Ateities forumą, neslepia džiaugsmo, kad 1992 metais LAF'as padėjo nutiesti kelius į valdžią sovietmečio nomenklatūrai, įpratusiai vogti, naudotis pažintimis, padėtimi ir privilegijomis.
Jei pusę amžiaus tėvynę dusinę, bet kokį laisvesnį žodį geležiniais čiuptuvais slopinę aukšti sovietiniai veikėjai A.Juozaičiui yra gėris, kurį būtinai reikėjo išsaugoti politikos olimpe kaip atsvarą Sąjūdžio „žandarams“, tegul filosofas pasigėri savo darbo vaisiais – komunistų šulams išlaikius valdžią ir perdavus vagių filosofiją ateities kartoms, šalis virto milžiniškos korupcijos lizdu, kuriame kone viskas išgrobstoma, o paskui karštligiškai mėginama sudurti galą su galu, numetant apgraužtą kaulą medikams, pedagogams, pensininkams, neįgaliesiems ir kitiems bėdžiams, likusiems už durų įžūlių apsukruolių puotoje.
A.Juozaičio neseniai pasakyti žodžiai, kad V.Landsbergiui tapus prezidentu Lietuva būtų nusižudžiusi, tik dar kartą parodo, kad apie toleranciją ir pagarbą mėgstantis kalbėti filosofas skęsta savo paties neapykantos purve. Buvęs Atkuriamojo Seimo vadovas neretai būna vertas kritikos, ir griežtos, tačiau tokių žodžių jis nenusipelno.
Būrio visuomenės veikėjų paragintas dalyvauti šalies vadovo rinkimuose A.Juozaitis netaptų vienijančia figūra, vienu mostu sunaikindamas dvigubos pilietybės idėją, tarsi visi išvykę svetur tautiečiai būtų tapę raupsuotais.
O žodžiai apie tautiškumo, kalbos stiprinimą ir kitus gyvybiškai svarbius žingsnius nekelia pasitikėjimo, kai sklinda iš lūpų žmogaus, kuris lemtingu laikotarpiu, netgi po 1991 metų sausio 13-osios, nuėjo obuoliauti su lietuvybės daigus sovietmečiu uoliai traiškiusiomis jėgomis. Ir tuo besididžiuojančio.
