Dar rečiau ir smagiau tokį balsą surasti pamažu startuojančios prezidento rinkimų kampanijos triukšme. Mat liūdnos patirties esame išdresuoti tokiame triukšme atskirti tik dviejų rūšių vokalą.
Vienas – atsargus, nugludintas, netgi paprasčiausią poziciją paslepiantis visiems gyvenimo atvejams tinkančių atsižegnojimų drabužyje.
Tokių žmonių klausi, kaip tau šiandien oras, o jie tau atsako, kad, atsižvelgiant į sinoptikų prognozes bei jų statistinį patikimumą, taip pat kad vieniems žmonėms patinka šiltesnis, kitiems – vėsesnis, taip pat kad negalima ignoruoti ilgamečio ciklonų krypties modelio dabartiniu metų laiku, ačiū, gal oras visai neblogas.
Antra vertus, profesionalūs isterikai, atsakydami į tą patį klausimą apie šiandienos orą, ims spjaudytis ilgai užsigulėjusiais ir besibaigiančios garantijos nuodais. Pareikš, kad toks oras palankus tik saujelei išrinktųjų, kurie tunka kurortuose. Pridurs, kad tipiška lietuviška vasara turėtų būti visai kitokia. Pasmerks globalius oro srautus. Ir apskritai ar už tokį Lietuvos orą kovojome?
Pirmųjų didžiausia problema yra ta, kad tarsi ir matydami, jog negalima šalies ir pasaulio laivelio įsiūbuoti tiek, kad anas imtų semti vandenį ir garmėti į dugną, jie nelabai įžiūri, jog laivelis, tiesą sakant, jau senokai vos vos dreifuoja. Panašiai jie lyg ir mato, kad vis didėjantį nepasitenkinimą esama padėtimi dažnai lemia ne pati padėtis, bet išpūsti lūkesčiai ir dar labiau išpūstos baimės.
Bet nuo tuščio kostiumo nuobodaus poteriavimo apie nepagrįstas baimes jos niekur nedings, o lūkesčiai nesusitrauks.
Antrųjų didžioji problema yra ta, kad jie laivelį tol tautiškai ir radikaliai siūbuotų, kol tas apvirstų greičiau nei girtuoklio įžadai nuo rytojaus pradėti naują gyvenimą. O kadangi taip mėgstantys apokaliptines katastrofas revoliucijų šaukliai dažniausiai neturi ko prarasti, išskyrus savo pritvinkusias ambicijas, jiems dažniausiai visiškai dzin, kas bus po to, kai jie ims pasaulį sukti atgal. Maždaug – blogiau nebus.
Ir tu gali jį veidu baksnoti į istorijos vadovėlį, kad ne, žmogau, būna daug blogiau, tūkstančius kartų blogiau nei dėl vieno diakritinio ženklo ar paviršutiniškai suprastos tradicijos pokyčio.
Todėl, pasikartokime, tikrai reta ir smagu pamatyti tezes, kuriose nėra nei biurokratinio murkimo, nei obsesinio riaumojimo. Vietoj to – logiškos, aiškios, trumpos devyniasdešimt penkios tezės. Lygiai tiek pat, kiek prireikė M.Lutheriui, kai jis pradėjo krikščionybės reformaciją. Iš kurios, beje, išlošė ne tik reformatai, bet ir katalikai.
Pirmojoje vietoje, kaip ir turi būti, – politika kaip idėjų kovos rezultatas. Ir tik paskiau – iš pagrindinių minčių darniai tarsi lego detalės gulantys pasaulio pokyčių vertinimai bei užsienio politikos ir nacionalinio saugumo žingsniai.
Iš tos pačios politikos – požiūris į ekonomiką, švietimą, socialinę atskirtį, viešojo ir privataus sektoriaus santykį, lūkesčių ir darbo jų siekiant suderinamumą.
Ar viskas ten taip tobula? Žinoma, kad ne.
Prie vienų tezių galima kabintis daugiau, prie kitų mažiau, su kai kuriomis galima išvis nesutikti, tačiau nematyti to, kad jos kokybiškai pralenkia visus iki šiol girdėtus burtažodžius, gali tiktai aklas arba beraštis.
Ką jos primena labiausiai?
E.Macrono rinkimų platformą. Pastarosios fokuse – irgi ne kraštutinės, viską neigiančios arba teigiančios dešinės ir kairės. Pirmiausia – savęs klausinėjantis, tačiau neprarandantis centras.
Tas pats, kurį šiandien vis sunkiau išgirsti, ir tas pats, kuriam po to amžiais tenka suklijuoti kitų sudaužytas šukes. Ir, beje, tas pats, link kurio po visų mėtymųsi į visas puses anksčiau ar vėliau nusistovi didžioji žmonių dalis pagal visiems gerai žinomą aukso vidurio taisyklę.
Todėl jeigu prezidento postus būtų galima dalyti vien pagal programas, jį drąsiai būtų galima atiduoti A.Maldeikienei. O kitus kandidatus, jau esamus ir būsimus, paraginsime eiti, pasiskaityti ir vogti visas 95 tezes.
Jau geriau politikoje plagijuoti svetimas protingas mintis nei tiražuoti nieko nevertas nuosavas.
