– Baigėte girdinčiųjų vidurinę mokyklą. Kaip radote bendrystę su kurčiųjų bendruomene ir kada tai įvyko?
– Augau tarp dviejų kultūrų – girdinčiųjų ir kurčiųjų. Pirmajame mūsų namo aukšte gyveno mano šeima, kurioje visi kurtieji, o antrajame – mano proseneliai, kurie buvo girdintys. Į kurčiųjų bendruomenę įsiliejau dalyvaudamas tuo metu organizuotose vaikų ir jaunimo vasaros stovyklose, kuriose kurčiųjų integracija skatinta per kultūrą ir sportą. Vienoje stovykloje manęs paprašė gestų kalba imituoti dainą. Pabandžiau ir gavau pasiūlymą ateiti į Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro imituojamųjų dainų kolektyvą. Tai ir buvo mano aktyvios veiklos mūsų bendruomenėje pradžia. Pamenu, kartu su kurčiaisiais bandžiau lankyti krepšinio treniruotes ir sulaukiau užgauliojimų, kad man šioje bendruomenėje ne vieta, kad privalau eiti pas girdinčiuosius. Pasijutau atstumtas, bet visada stengiausi būti ir šiandien esu su kurčiaisiais.
Dalyvavau daugelyje veiklų, savanoriavau. 2007 m. tapau Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos tarybos nariu, 2011 m. buvau išrinktas Kauno rajono kurčiųjų bendruomenės pirmininku, o paskui kasmet vis vienu žingsneliu į priekį iki dabartinių pareigų. Šiame kelyje sulaukiau daug gyvenimo dovanų ir pamokų, patirties ir palaikymo. Nemanau, kad tą kelią galėčiau pavadinti integracija. Iš tikrųjų reikėtų sakyti, kad kurtiesiems reikia užtikrinti socialinį dalyvavimą visuomenėje gerbiant gestų kalbą ir kultūrą, o integracija reikštų asimiliaciją, t. y. gestų kalbos ir kultūros naikinimą, nes tektų perimti daugumos kalbą, tradicijas ir kultūrą.
– Maždaug prieš 10 metų dar egzistavo kurčiųjų skirstymasis, pamažėle ankstesnę tapatybės sąvoką išstūmė gestų kalbos vartotojo apibrėžimas. Mes jus taip pat atpažįstame kaip neprigirdintį, gestų kalbos vartotoją, kurio pirmoji kalba yra lietuvių. Kokios šiuo metu vyksta diskusijos kurčiųjų tapatybės klausimu?
– Kaip minėjau, augau aplinkoje, kur buvo vartojama žodinė ir rašytinė lietuvių kalba, taip pat lietuvių gestų kalba, todėl sunku pasakyti, kuri man gimtoji. Kurią kalbą ir kada vartoju, labai priklauso nuo aplinkybių ir šalia esančių žmonių. Neseniai vykusioje EUD ataskaitinėje rinkiminėje konferencijoje Maltoje daugelis kandidatų, taip pat ir dabartinis prezidentas dr. Markku Jokinenas, prisistatė kaip gestų kalbos vartotojai, neįvardydami fizinio aspekto – galėjimo ar negalėjimo girdėti. Pasakymas, kad aš kurčias iš didžiosios „K“, o tu kurčias iš mažosios „k“, – diskriminacinis, skatinantis stereotipus ir konfliktus, kurių anksčiau buvo tikrai nemažai, ir to pasekmė – susiskaldymas. Gestų kalbos vartotojo sąvoka vienija visus, kurie gerbia gestų kalbą ir kurčiųjų kultūrą. Kaip svarbiausią dalyką požiūrį į bendruomenę, gestų kalbą ir kultūrą, o ne klausą, amžių ar gyvenamąją vietą, išsakiau ir konferencijoje Lietuvoje. Apie saviizoliaciją būtų galima kalbėti labai plačiai, tačiau džiaugiuosi, kad bendruomenės nariai tapo atviri, pasiekė laimėjimų, studijuoja aukštosiose mokyklose, keliauja, nori siekti karjeros, keisti situaciją Lietuvoje.
– Po 1995 metų, kai gestų kalba pripažinta gimtąja kurčiųjų kalba, parengtos ir įgyvendintos gestų kalbos vartojimo programos ir planai. Kas planuojama ateityje?
– Norėtųsi aiškios valstybės strategijos neįgaliųjų klausimais, nes vyksta reforma po reformos, bet neaišku, kur link einame. Ką tik patvirtintas Klausos negalią turinčių asmenų socialinio dalyvavimo visuomenėje 2018–2020 metams veiksmų planas. Tai dokumentas, kuris tikriausiai pirmą kartą LKD istorijoje sutelks daugumą šalies žinybų, institucijų ir organizacijų. Dokumente aprėpti tokie klausimai kaip gestų kalbos norminimas ir tyrinėjimas, gestų kalbos kursų organizavimas, vertėjų rengimas. Daug dėmesio skirta tokiems klausimams kaip socialinės srities paslaugų kurtiesiems plėtra, televizijų informacinės aplinkos pritaikymas, bendrojo pagalbos skambučio 112 bei aplinkos ir viešųjų renginių prieinamumas, klausos aparatų kompensavimas, pagalba kurčiųjų pedagogams, gestų kalbos mokytojams.
– Nemažai gestų kalbos priemonių realizuojama per LKD viešąją įstaigą Surdologijos centrą. Jau žinoma, kad centras bus reorganizuojamas.
– Surdologijos centras pastaruoju metu išgyvena sunkų laikotarpį, gyvena iš projektinės veiklos. Siekiame, kad įstaiga gautų nuolatinį finansavimą, nes šis centras – gestų kalbos branduolys.
– LKD ne kartą viešai nerimavo dėl gestų kalbos vertimo paslaugų stygiaus. Gal yra teigiamų pokyčių?
– Šiuo klausimu glaudžiai bendradarbiaujame su Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacija. Dabar siekiame didinti gestų kalbos vertėjų skaičių Vilniuje ir Kaune, nes čia didžiausias vertimo paslaugų poreikis. Būtina pritraukti naujų dėstytojų, kurie rengtų šiuos specialistus, kartu su suinteresuotomis įstaigomis patiems dėstytojams prisidėti prie studijų programos viešinimo. Yra siūlymų dabartinę studijų programą perkvalifikuoti į gestų kalbos rengimo programą. Tuomet baigę studijas ar dabar kurčiųjų sistemos įstaigose dirbantys specialistai, turintys diplomus, galėtų stoti į magistro studijas ir būtų ruošiami būti lietuvių gestų kalbos vertėjais. O studijuojantys pagal bakalauro programą turėtų galimybę baigti ir gretutines studijas, galėtų dirbti kitose kurčiųjų sistemos sferose. Kol kas tai tik vizija.
– Kurčiųjų lyderiai stengiasi didinti informacijos prieinamumą kurtiesiems gestų kalba. Ar pasiekta pažanga?
– Seimo Kultūros komitete sudaryta darbo grupė rengia įstatymą, kuris reglamentuotų, kiek laidų nacionalinė televizija turėtų titruoti ir versti į gestų kalbą. Užsienio šalių, kuriose valstybinių televizijų finansavimas didesnis, pritaikomumo kurtiesiems yra daugiau. Mums svarbu, kad kuo daugiau LRT laidų būtų pritaikyta kurtiesiems, kad tokių laidų daugėtų. Su komercinėmis televizijomis dar laukia ilgos diskusijos.
Bendrojo pagalbos centro atstovų teigimu, stringa jų viešųjų pirkimų procedūros. Deja, Lietuvoje gana paini situacija su viešaisiais pirkimais, o tai neretai trukdo įgyvendinti svarbias priemones. Mūsų delegacija vyko į Vengriją, sėmėmės patirties. Norėtume Lietuvoje įdiegti programą „Kontakt“, kuri sudarytų palankesnę skambučių prieinamumo kurtiesiems aplinką, taip pat ir skambučių bendruoju pagalbos telefonu 112.
– Viena iš Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos rekomendacijų Lietuvai – mažinti neįgaliųjų, tarp jų ir kurčiųjų, mokyklų. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse buvusios kurčiųjų mokyklos tampa metodiniais centrais, kurie tiesiogiai ir nuotoliniu būdu konsultuoja girdinčiųjų mokyklų pedagogus bei kurčiuosius mokinius.
– Plačiąja prasme inkliuzinis ugdymas – tai darni sistema, kai bendrojo ugdymo mokykloje, klasėje, kur mokosi kurčias mokinys, mokytojas ir visi mokiniai moka gestų kalbą. Deja, kol kas mūsų valstybės institucijos nesugeba užtikrinti, kad gestų kalbos galėtų išmokti į kurčiųjų mokyklas atėję nauji pedagogai ar gestų kalbos žinias galėtų patobulinti čia dirbantys mokytojai. Tad ar galime kalbėti apie tai, kad bendrojo ugdymo mokyklų pedagogai ir mokiniai ims ir išmoks gestų kalbą?
Atsižvelgdamas į Lietuvos istoriją, kultūrinį kontekstą, politinę situaciją ir kitus dalykus, nepalaikysiu idėjos, kad kurčiųjų mokyklos būtų uždaromos ir kurtieji mokomi bendrojo ugdymo mokyklose. Šiandien Lietuvos valstybė, bent jau kurčiųjų atveju, inkliuzinio ugdymo neužtikrina, ir nereikia traumuoti vaikų, jei tokių sąlygų dar nėra. Pasaulio ir Europos kurčiųjų organizacijose vis plačiau kalbama, kad inkliuzinis ugdymas naikina gestų kalbą, kurčiųjų identitetą, kultūrą.
– Kai visuomenė džiaugiasi dar viena šalyje atlikta kochlearine implantacija, nebūtinai tuo džiaugiasi ir kurtieji. Dalis jų palaikė pasaulinį judėjimą „Kochleariniams implantams – ne“, motyvuodami, kad taip darkoma kurčiųjų prigimtis. Kokia jūsų nuomonė?
– Šiuo metu LKD neturi oficialios pozicijos šiuo klausimu. Galiu papasakoti apie kelis savo patirtus atvejus. Pirmasis – tai mano apsilankymas pas gydytoją, kuris primygtinai siūlė kochlearinę implantaciją, elgėsi neetiškai. Paklausus, kas bus, jei implantas man netiks, ir kas užtikrins mano reabilitaciją, jei turėsiu sveikatos sutrikimų, buvo pasakyta, kad tuo turi rūpintis tėvai. Antrasis atvejis – susitikimas su kochlearinės implantacijos atstovais, kurie darė pristatymą ir reklamavo „puikius rezultatus“. Paprašiau pakviesti susipažinti su operuotais jaunuoliais, bet kvietimo taip ir nesulaukiau. Kartą dalyvavau stovykloje su kochlearinius implantus naudojančiais jaunuoliais, ir mes kalbėjomės gestų kalba. Priėjusi vieno jaunuolio mama paklausė, kodėl kalbame gestų, o ne žodine kalba. Diskutuojant motina išreiškė poziciją, kad gestų kalba trukdo lavinti žodinę kalbą. Nustebau – girdintys žmonės mokosi gestų kalbos, bet jų žodinė kalba nuo to neprastėja.
Reikia tyrimų ir viešų faktų apie nepavykusias operacijas. Reikia, kad tėvai suprastų, kokia reali situacija ir galimos rizikos. Prieš operaciją jie turėtų būti supažindinti su gestų kalba, kurčiųjų kultūra, gyvenimu, tenkančiais iššūkiais, kochlearinės implantacijos privalumais ir trūkumais, reabilitacija, kuri laukia po operacijos. Šiuo metu Lietuvoje įsteigta grupė „Klausa“, bet LKD atstovo joje nėra. Kyla abejonių, ar tėvams pateikiama išsami informacija. Jau girdėjome teiginių, kad nereikia tėvų gąsdinti kalbomis apie gestų kalbą. Ar gestų kalba – kažkokia pabaisa? Šiuo klausimu daug nesusikalbėjimo.
– Mūsų valstybėje tik nedidelė klausos aparatų kainos dalis kompensuojama, o štai kochleariniai implantai vaikams iki 18 metų skiriami kone nemokamai. Tėvų organizacija „Pagava“ siekia, kad ir kochleariniai implantai, ir klausos aparatai būtų kompensuojami panašiomis sąlygomis. Ar šis klausimas aktualus LKD?
– Į klausimą atsakysiu klausimu: ar kartais neatsitiks taip, kad jei klausos aparatai bus kompensuojami, vis daugiau žmonių atsisakys kochlearinės implantacijos? Iš tikrųjų palaikome siekį, kad klausos aparatai turi būti kompensuojami taip pat, kaip ir implantai.
– Jūs pirmasis prieš maždaug 4-erius metus viešai paklausėte, kaip 900 Vilniaus kurčiųjų bendruomenės narių gali kokybiškai aptarnauti 2 asmeniniai asistentai. Kokia situacija dabar?
– Galime pasidžiaugti, kad Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems projektas, palyginti su visos Lietuvos kurčiųjų organizacijomis, finansuojamas geriausiai. Deja, tuo pat metu Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių miestų kurčiųjų organizacijų finansavimas mažėjo. Vadinasi, čia atleidžiami darbuotojai, mažėja paslaugų kurtiesiems, socialinės problemos kaupiasi. Bendrai situacija Lietuvoje prastėja. Apie tai kalba daugelis neįgaliųjų asociacijų ir vis garsiau ragina valdžios institucijas grįžti prie neįgaliųjų organizacijų finansavimo per asociacijas. Įdomu, kad rajonų organizacijoms finansavimas didėja, o miestuose, kur telkiasi daugiausia kurčiųjų, – mažėja.
Atlikau išsamią 2010–2015 m. socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje reformos analizę, sisteminau ir 2016–2017 m. duomenis. Rezultatai turėtų badyti akis tiems, kurie teigė, kad „finansavimas per asociacijas buvo ydinga praktika“. Tai patvirtinančių teiginių iki šiol nėra, o mes argumentų turime. Geriau žinome poreikį miestuose ir rajonuose, tad galime užtikrinti paslaugų politikos formavimą, sumažinti organizacijų administracinį darbą ir suteikti galimybę daugiau laiko skirti žmogui. Sakoma, kad savivaldybės dabar prisideda prie projektų finansavimo, tačiau kiek dėl to daugiau išleidžiama patiems projektams administruoti? Iki 2012 m. tokio didelio administravimo aparato nebuvo. Todėl keliame klausimą – ar iš tikrųjų pirmiausia galvojama apie žmogų-klientą?
– Viename interviu esate sakęs, kad Lietuvoje visus neįgaliuosius bandoma apauti vienodais batais. Ar valdžios institucijas pavyko įtikinti, kad paslaugas reikia diferencijuoti pagal negalios specifiką?
– Ir šiandien laikausi nuostatos, kad visos negalios yra skirtingos, tad ir paslaugos turi būti teikiamos pagal poreikius. Įtikinti tokia pozicija – ne vienos dienos darbas, žmonių sąmonėje pokyčiai vyksta lėtai. Atsižvelgti į skirtumus reiškia daugiau dirbti, paprasčiau sudėti viską į vieną dokumentą.
– Kurtieji didžiuojasi gestų kalba, unikalia kultūra, tradicijomis. Kokią matote bendruomenės ateitį?
– Džiugina, kad keičiamės ir tobulėjame, esame vis labiau matomi, savo kompetencijomis įrodome, kad mumis galima pasitikėti. Populiariname tokias naujas idėjas kaip „Viena diena su LR Seimo nariu“, akcijos ministerijose, Tarptautinė kurčiųjų savaitė. Džiugina ir augantis bendruomenės narių sąmoningumas. Regiu stiprią, vieningą, tobulėjančią ir neįveikiamą bendruomenę, kurios lyderystė įveiks dabartinius iššūkius ir bus pasirengusi naujiems.
