K.Papšys – tremtinys, turėjęs svajonę tapti architektu, tačiau negalėjęs jos įgyvendinti, visą gyvenimą dirbo inžinieriumi. „Stojant pritrūko vieno balo“, – mįslingai nusišypso senjoras – juk anuomet tremtiniams dažnai „pritrūkdavo“. Per kelis dešimtmečius vyras spėjo padirbėti ne tik išskirtiniuose statybų objektuose, bet ir sostinės savivaldybėje, ministerijose.
Šiandien K.Papšys daug savo laiko skiria bendruomeninei veiklai ir jam labai akis bado netinkamai prižiūrim įėjimai į po Vilniumi išsidėsčiusias strategiškai svarbias trasas ir griūvantys kanalizacijos šuliniai.
K.Papšio teigimu, neūkiškumas ir nesitvarkymas ateityje miestui gali brangiai kainuoti saugumo prasme. „Iš tiesų tai ne tik miestui, bet ir visai Lietuvai. Kas nors gali tuo pasinaudoti ir bus kaip Odesoje... “ – sakė jis.
Vamzdžius pasiekti lengva?
Pusiau juokais pasiteiravus, ar pašnekovas turintis omenyje, kad situacija Vilniuje ir po juo esančiuose tuneliuose kokių nors nedraugiškai nusiteikusių asmenų veiklos gali tapti panaši į Osamos bin Ladeno gaudynes Tora Boros kalnų tuneliuose, pašnekovas nesijuokė.
„Ką tu pagausi, kas ten po miestu laksto? Juk yra įvairios šilumos trasos, kolektoriai. Juk senamiestyje esama požeminių trasų, kurios nutiestos nuo neatmenamų laikų ir jomis galima gana lengvai judėti.
Ten, kur praeinamų trasų nėra, yra nuvesti vamzdžiai, kurie šiek tiek apsaugoti. Užtektų į vieną vamzdį įleisti išmanųjį robotuką ir jis nukeliaus, kur reikia, ir suveiks“, – sakė jis ir patikslino, kad pasitelkus šiuolaikines technologijas galimos įvairiausios diversijos. Po rajonu, kuriame gyvena senjoras, besidriekiančios trasos vietomis panašios į plačius koridorius, kuriais be problemų būtų galima važinėti dviračiu.
K.Papšys atkreipė dėmesį, kad gana lengvai prieinamos ir geriamojo vandens vamzdžių trasos. „Kai kur šiose trasose specialiai įrenti vandens nuleidimo čiaupai, bet kai reikia, juk tokį čiaupą galima atsukti ir iš tam tikros vamzdžio atkarpos nuleisti vandenį. Jei kam nors reikia, galima gabalą vamzdžio išpjauti ar privirinti – tereikia dviejose vietose užsukti sklendes.
Prie paties čiaupo galima prisukti kokią nors talpyklą su labai įtartinu turiniu, sukeliančiu kokius nors negalavimus... Aišku, čia baisiausias scenarijus“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad išeitis – įvairių įėjimų į požemines trasas stebėjimas kameromis, kurios turi judesio jutiklius.
Trasos gali virsti slėptuvėmis
Pašnekovas atkreipė dėmesį į dar vieną aktualių problemų – jog ištikus kokiai nors nelaimei tik maža dalis vilniečių žinotų, kur įrengtos slėptuvės ir kaip jas rasti. K.Papšys turi pasiūlymą ir nuolat apie saugumo spragas kalbančiai Lietuvos valdžiai. Anot inžinieriaus, po miestu esančios didžiosios trasos gali būti puikiai pritaikytos tokioms slėptuvėms įrengti.
„Jas tereikia sutvarkyti. Juk tų namų, kuriuose yra šilumos punktai, gyventojai į tokias slėptuves galėtų patekti net neišeidami į lauką. Pusantro metro po žeme gylyje jų nesužeistų jokios skeveldros ar griūvančių pastatų dalys, nes trasomis galima pasitraukti toliau nuo pastatų“, – aiškino jis ir pridūrė, kad šiandien visuomenė yra taip susvetimėjusi, kad kaimynas kaimyno nepažįsta, o nelaimės atveju vieniši, vyresnio amžiaus žmonės gali iš viso likti be pagalbos.
Kalbėdamas apie tokias situacijas, pašnekovas pabrėžė, kad būtina bent jau kaimynijų atstovams paaiškinti, kokie gelbėjimosi keliai galimi, ir kitus aktualius su civiline sauga susijusius klausimus.
Baiminasi fontano iš kanalizacijos
Tvirtai užvirintos kanalizacijos angos, ant kanalizacijos vamzdžių augantys medžiai, suskilę šuliniai, anot K.Papšio, yra lyg tiksinti nemalonumų bomba. „Ant kanalizacijos šulinių auga medžiai, jie savo šaknimis gali užkišti šulinius. Kai kur vandentekio sklendės skęsta polydžio vandenyje, tad ir kas gali garantuoti, kad neįvyks ko nors negero“, – kalbėjo jis.
Anot K.Papšio, ne kartą Justiniškių gyventojai yra baiminęsi, kad dėl galimos nepriežiūros užsikimšus kanalizacijai visas jos vamzdžių turinys fontanu gali ištrykšti gyventojų voniose ir tualetuose.
Pašnekovas teigė, kad ne visuomet tinkamai pasirūpinama ir vamzdžių, kuriais teikiama šiluma, izoliacija ir žiemą gyventojai „pašildo ir orą“. „Kai kurie prie šiluminių vamzdžių vedantys šuliniai šiandien jau nenaudojami. Per ketaus dangčius išgaruoja dalis šilumos, gražu žiūrėti, kaip žiemą tose vietose tirpsta sniegas. Dangčiai faktiškai nėra reikalingi, o visos remonto problemos gali būti sprendžiamos po žeme“, – aiškino jis.
Teigia, kad į trasas nesilaužiama
AB „Vilniaus šilumos tinklų“ Perdavimo tinklo direktoriaus Algimantas Sadauskas, paklaustas, ar pasitaiko įsilaužimų į šilumines trasas, teigė, kad tokių atvejų nebūna.
„Kolektoriai, kuriuose yra vamzdynai, elektros kabeliai ir kitos sistemos, yra su rakinamomis durimis ir įsilaužimų į juos nepasitaiko. Šilumos kameros dengiamos metaliniais dangčiais. Tose vietose, kur yra dažnai pastebimi pašaliniai asmenys, šilumos kamerose statomi dangčiai su užraktais. Didesnio pavojingumo objektuose, pvz., tiltuose prie šiluminių kamerų, statomos papildomos apsaugos“, – teigė jis.
Paklaustas, ar kada nors svarstyta didžiąsias šilumos trasas paversti slėptuvėmis karo ar kitokių nelaimių atvejams, pašnekovas atsakė: „Tokių planų civilinės saugos priemonėse nėra numatyta, nes tai – padidėjusio pavojingumo objektai dėl juose eksploatuojamų potencialiai pavojingų įrenginių, tokių kaip didelio tūrio, aukšto slėgio, aukštos temperatūros vamzdynai, aukštosios įtampos kabeliai, taip pat juose nėra ventiliacijos, reikalingų sanitarinių sąlygų, pirmosios pagalbos priemonių ir t.t.“
Klausimo, kaip vertina svarstymus, kad jei mieste susidarytų ekstremali situacija, šilumos trasomis gali būti pasinaudota negeriems tikslams, Vilniaus šilumos tinklų atstovas plačiau komentuoti nesiryžo. Redakcijai atsiųstuose atsakymuose buvo nurodyta, jog „įmonėje nuolat vertinama ir atliekama galimų pavojų ir ekstremaliųjų situacijų rizikos analizė“.
