Penkis 100-tukus gavusi abiturientė atskleidė paslaptį, kaip gerai išlaikyti egzaminus

„Tai buvo keistas jausmas. Ir šokas, ir džiaugsmas, ir netgi baimė, kaip čia taip atsitiko. Juk šiemet nėra kito žmogaus, kuris taip pat būtų gavęs tiek šimtukų. Sulaukiau didelio palaikymo iš šeimos, draugų“, – pasakojo Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos abiturientė Rūta Leiputė.

 Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos abiturientė R.Leiputė laikė šešis egzaminus, už penkis gavo šimtukus.<br> T.Bauro nuotr. 
 Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos abiturientė R.Leiputė laikė šešis egzaminus, už penkis gavo šimtukus.<br> T.Bauro nuotr. 
 Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos abiturientė R.Leiputė laikė šešis egzaminus, už penkis gavo šimtukus.<br> T.Bauro nuotr. 
 Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos abiturientė R.Leiputė laikė šešis egzaminus, už penkis gavo šimtukus.<br> T.Bauro nuotr. 
 Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos abiturientė R.Leiputė laikė šešis egzaminus, už penkis gavo šimtukus.<br> T.Bauro nuotr. 
 Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos abiturientė R.Leiputė laikė šešis egzaminus, už penkis gavo šimtukus.<br> T.Bauro nuotr. 
 Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos abiturientė R.Leiputė laikė šešis egzaminus, už penkis gavo šimtukus.<br> T.Bauro nuotr. 
 Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos abiturientė R.Leiputė laikė šešis egzaminus, už penkis gavo šimtukus.<br> T.Bauro nuotr. 
 Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos abiturientė R.Leiputė laikė šešis egzaminus, už penkis gavo šimtukus.<br> T.Bauro nuotr. 
 Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos abiturientė R.Leiputė laikė šešis egzaminus, už penkis gavo šimtukus.<br> T.Bauro nuotr. 
 Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos abiturientė R.Leiputė laikė šešis egzaminus, už penkis gavo šimtukus.<br> T.Bauro nuotr. 
 Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos abiturientė R.Leiputė laikė šešis egzaminus, už penkis gavo šimtukus.<br> T.Bauro nuotr. 
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Jul 18, 2018, 7:25 PM, atnaujinta Jul 19, 2018, 3:40 PM

19-metė laikė šešis egzaminus, už penkis – matematikos, anglų kalbos, informatikos, istorijos ir geografijos – gavo šimtukus. Mažiau pasisekė tik per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą –  Rūta surinko 86 balus.

– Penkis šimtukus per egzaminus gali gauti tik ypatingas žmogus.

– Tai šiek tiek pervertinta. Penki šimtukai – tik skaičius. Dėmesio verti visi mokiniai, kurie gavo nors ir vieną šimtuką, tarptautinio bakalaureato moksleiviai, kurie įstoja į prestižiškiausias aukštąsias mokyklas.

Reikia suprasti, kad penki šimtukai yra ir sėkmės reikalas, atsitiktinumas, be to, egzaminai – tam tikra sistema, kuriai reikia pasiruošti. Tarkime, gali ateiti turėdamas daugiau žinių nei statistinis moksleivis, bet gauti žemesnį balą. Reikia labai įdėmiai perskaityti klausimus, suprasti, ko reikalauja, ypač tai svarbu per lietuvių kalbos egzaminą.

Tarkime, prieš matematikos egzaminą mus įspėjo, kad skaitytume užduotį, už ką duoda taškų, gal turi plačiau aprašyti veiksmų seką, gal ką kita padaryti. Tiesiog yra daug šabloninių, sisteminių dalykų. Daug moksleivių, manau, nukenčia nuo to, kad nenori gilintis į sistemą.

Nors, žinoma, mokantis darbo reikėjo įdėti.

– Daug mokėtės nuo mažens?

– Nuo mažens mėgau mokytis, mat patiko skaityti knygas, eiti į mokyklą. Aš ir dabar tokia pat – noriu toliau mokytis. Tad nieko nauja – sistemingas mokymasis, namų darbų atlikimas, papildomas domėjimasis.

Tačiau, be abejonės, neįmanoma visko išmokti per paskutines savaites.

– Toną uoliai dirbti mokykloje davė šeima? Visi jūsų šeimoje – besimokantys žmonės?

 

– Mano tėvai labai vertina mokslą. Džiaugiuosi, kad jie mane skatino mokytis, skatino skaityti knygas, lankyti būrelius. Tačiau jiems rūpėjo ne vien akademinis lavinimas, bet ir meninis, sportinis. Žmogus turėtų būti įvairiapusis, o tai prisideda ir prie gerų mokymosi laimėjimų, juk ir sportas, ir menai lavina protą.

Mano tėvai baigė Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą. Tėtis dirba programuotoju, mama – banke. Turiu jaunesnę seserį, šeštokę, ji taip pat gerai mokosi, labai gražiai piešia.

– O kokius būrelius lankėte jūs?

– Kai buvau mažesnė, lankiau baseiną, taip pat lankiau muzikos mokyklą, baigiau choro specialybę. Esu labai dėkinga tėvams, kad ten nuvedė. Kad ir kaip buvo sunku mokytis muzikos mokykloje, muzikinė veikla išliko mano gyvenime ir ją baigus. Dainavau mišriame gimnazijos chore, įvairiuose ansambliuose, kur atliekame dainuojamąją poeziją, neseniai dalyvavau Dainų šventėje.

Iki pat gimnazijos baigimo turėjau papildomos veiklos sau: ir dainavau, ir mokiausi rusų kalbos, kurios nesimokiau per pamokas, dalyvavau įvairiuose konkursuose, olimpiadose – lietuvių kalbos, istorijos, prancūzų kalbos. Suvokiu save kaip akademinį žmogų, tad turiu įvairiapusiškai lavėti.

Be to, buvau pasirinkusi atlikti brandos darbą, tai naujovė. Džiaugiausi tuo projektu, nes galėjau išlįsti iš griežto mokyklinio kanono. Rinkausi lietuvių literatūrą, rašiau apie Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“ ir jų istorinį kontekstą. Rėmiausi sovietinio laikotarpio pavyzdžiais, kaip jie atsispindi M.Martinaičio kūryboje.

– „Kukučio baladės“ įdomios jaunam žmogui?

– Šiais laikais justi ryškus poezijos populiarumo sumažėjimas. Jaunimui kartais sunku prieiti prie poezijos. Atrodo, kad kartais net mokytojai nėra pasirengę pristatyti poetų. Tarkim, Sigitas Geda. Jis išties sunkus poetas. Esu klaususi kitų mokyklų mokinių, tai S.Geda yra kartais netgi praleidžiamas.

Esu tikra, kad „Kukučio baladės“ yra suprantamos, jos žavi ironija, paradoksais, jos įdomios ir šiame amžiuje. Net ir po sovietmečio jose galima įžvelgti amžinųjų dalykų, kurie susiję su šiuolaikiniu pasauliu, praeities ir dabarties sandūra. Jauniems žmonės, kurie nėra susidūrę su sovietmečiu, poezija gali tapti tam tikra prieiga prie istorijos pažinimo.

– Daug abiturientų sako, kad paskutinėje klasėje mokytis tenka tiek daug, kad nebelieka laiko niekam, net miegui. O kaip buvo jums?

– Nors ir daug mokydavausi, turėjau daug popamokinės veiklos, man buvo svarbu apsibrėžti „šventą“ poilsio laiką. Antraip galima pervargti ir bus sunku atlikti užduotis. Socialinio gyvenimo ir poilsio dvyliktoje klasėje buvo mažiau, ypač pavasarį, kai vyko daug olimpiadų, o ir egzaminams reikėjo ruoštis, bet jo turėjau. Tikrai nebūdavo taip: grįžtu po pamokų, ruošiu pamokas ir einu miegoti.

Neturėjau griežtos dienotvarkės, bet žinojau, kad penktadienio ir šeštadienio vakarai skirti laikui leisti su šeima ar eiti su draugais „į miestą“, kiną, teatrą. Beprasmiška vien mokytis ir dirbti. Nebent to nori pats žmogus.

 

– Tikėjotės penkių šimtukų?

– Tikėjausi gerų rezultatų, bet nemaniau, kad bus tokie geri. Maniau, kad už visus egzaminus gausiu daugiau nei 80 balų, išskyrus lietuvių kalbą ir literatūrą, mat jis kur kas subjektyvesnis ir nenuspėjamas.

– Kokią temą rašyti rinkotės?

– „Susvetimėjimo problema literatūroje“. Tai literatūrinis rašinys. Gerai, kad leidžiama remtis daugiau autorių, kad leidžiama naudotis kompiuteryje esančiomis knygomis. Tačiau reikia pripažinti, kad autorių programoje yra per daug. Per pamokas jų visų dėl gausos neišanalizuojame. Jie tiesiog prašokami.

Tarkime, Czeslawui Miloszui skiriama viena pamoka. Tai liūdina. Juk jis – Nobelio premijos laureatas. Be to, skaitome jį iš lietuviškos pusės. Bet tai jau pačios programos ydos, kuri yra netgi, sakyčiau, šiek tiek ideologizuota. Labiau vertinami teoriniai, o ne praktiniai dalykai. Tikiuosi, kad laikui bėgant programa keisis.

– Su tokiu aukštų balų kraičiu esate geidžiama nuotaka bet kuriam universitetui. Jau pasirinkote, kurs stosite?

– Planuoju važiuoti studijuoti į Angliją. Jau išsiunčiau Londono universiteto koledžui egzaminų rezultatus ir laukiu atsakymo. Šis universitetas reikalauja 90 proc. už lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, o aš gavau 86.

Pasirinkau studijuoti istoriją ir užsienio kalbą. Manau, jiems svarbu, ar žmogus moka rašyti, atskleisti savo mintis rašydamas, todėl ir reikalauja aukšto balo už gimtosios kalbos egzaminą.

Jei nepavyks ten įstoti, rinksiuosi istoriją Vilniaus universitete.

– Kur labiau norėtumėte?

– Abu pasirinkimai turi ir pliusų, ir minusų. Jei priims Londono universiteto koledžas, važiuosiu ten, nes manau, kad tai labai gera investicija į tam tikrus įgūdžius. Tačiau aš labai myliu savo šalį, Vilnių, turiu čia daug artimų žmonių, kurių nenoriu palikti. Bet kartais geriau išvažiuoti, kad geriau suvoktum tai, ką turi, o paskui grįžęs prisidėtum prie vietos, kuri tau brangi, kūrimo, tobulinimo.

– Londone norėtumėte studijuoti ne tik istoriją, bet ir kalbą. Kokia tai kalba?

– Kalbu angliškai ir prancūziškai, mokiausi rusų kalbos, tikiuosi, prie jos grįžti studijų metais. Kokią kalbą norėčiau rinktis Londone, dar nenusprendžiau, tačiau manau, kad vertėtų tobulinti prancūzų kalbos įgūdžius. Be to, metus galėčiau pagal mainų programą studijuoti kitoje šalyje, rinkčiausi universitetą, kuriame taip pat svajojau mokytis. Tai Sorbonos universitetas Paryžiuje.

 

– Nuo mažumės žinojote, kad būsite istorikė?

– Ne. Iki devintos klasės maniau, kad turėčiau studijuoti mediciną ar kokį tikslųjį mokslą. Tik 11-oje klasėje griežtai nusprendžiau, kad tai turėtų vis dėlto būti humanitarinis mokslas. Iki tol galvojau ir apie fiziką, ir apie programavimą.

O pastaruoju metu didysis klausimas buvo: istorija ar kalbos. Istorija man patiko nuo mažumės, nepriklausomai nuo mokytojo.

– Tie, kurie mokosi labai gerai, neretai renkasi stoti ten, kas garantuoja labiau užtikrintą ateitį.

– Man irgi kilo tokių klausimų. Nuolat girdime, kokie nenaudingi tie humanitariniai mokslai. Mano manymu, tai vieni svarbiausių mokslų, kurie išskiria žmogų kaip ypatingą gyvybės formą. Be humanitarinių mokslų žmogus nebūtų žmogus. Dabar noriu įgyti kuo geresnį išsilavinimą.

Aš nebijau dirbti mažai mokamą darbą. Mane labai žavi mokytojo profesija, nors ji nėra prestižinė Lietuvoje.

Norėčiau save išmėginti įvairiose srityse.

– Įsivaizduojate save dirbančią mokytoja?

– Taip. Norėčiau tai pamėginti. Nežinau, ar tai suveiktų, bet labai norėčiau. Manau, po bakalauro studijų galėčiau pasinaudoti programomis, kurios padeda žmonėms, kurie neturi pedagoginio išsilavinimo, pasirengti dirbti mokytojais.

– Po bakalauro studijų sieksite magistro laipsnio?

– Noriu tai palikti laiko tėkmei. Nenoriu gauti dar vieno diplomo, nes taip yra įprasta. Jei jausiu, kad to reikia, mokysiuos toliau. Yra daug sričių, vietų, šalių, darbų, kuriuos norėčiau išmėginti, apkeliauti. Tad nėra ko skubėti, nebūtina gauti visus įmanomus diplomus iki 30 metų.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.