– Ar pasikeitė jūsų nuomonė apie Lietuvos švietimo sistemą? – „Lietuvos rytas“ paklausė devyniolikamečio J.Lukausko, kuris buvo pateikęs apeliaciją dėl valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino įvertinimo.
– Tikrai pasikeitė. Gerai, kad žmonėms suteikta galimybė pateikti apeliaciją.
Kita vertus, jei egzamino įvertinimas taip kardinaliai pasikeitė vertinant antrą kartą, tai nemažai pasako apie vertintojų kompetenciją.
– Ar teikdamas apeliaciją tikėjotės, kad vertintojai iš esmės pakeis savo nuomonę?
– Tiesą sakant, nesitikėjau. Bet neabejojau, kad mano rašinio vertinimas pakils.
Po egzamino tikėjausi gauti ne mažiau kaip 70 balų. 47 balai buvo labai nuviliantis rezultatas.
– Apie ką buvo rašinys?
– Rašiau samprotavimą apie tai, kas svarbiau – mylėti ar būti mylimam. Rėmiausi Juozu Tumu-Vaižgantu ir Vincu Krėve.
Parašiau, kad mylėti svarbiau. Meilė brandina žmogų ir verčia jį daryti žygdarbius.
– Ko, jūsų manymu, galėjo nesuprasti egzaminų vertinimo komisija? Pavyzdžiui, gal galėjo turėti įtakos jūsų rašysena?
– Ko gero. samprotavimo rašinį tiesiog sunkiau vertinti.
Kiekvienas tą temą gali savaip suprasti. Mano manymu, kiekvieną rašinį reikėtų vertinti individualiai, nes bendrų kriterijų čia nesugalvosi.
O dėl rašysenos visiškai sutinku – mano rašysena išties klaidinanti.
– Gal pagerėjęs lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimas keičia ir jūsų ankstesnius planus?
– Nemanau. Šiais metais nestoju į jokią aukštąją mokyklą – išeinu į kariuomenę savanoriu. Reikia bendruomenei kai ką atiduoti. Be to, dar tiksliai neapsisprendžiau, kuo noriu tapti. Galbūt tai irgi viena priežasčių eiti į kariuomenę.
Daugeliu atvejų įvertinimas padidintas
Šiais metais dėl brandos egzaminų buvo pateiktos 1356 apeliacijos. Daugiausia – dėl valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino įvertinimo – 941.
Išnagrinėjus apeliacijai pateiktus egzaminų darbus buvo pakeistas 313 darbų įvertinimas. 72 proc. darbų įvertinimas padidintas, o 28 proc. – sumažintas.
Dėl valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino įvertinimo skundėsi bent pusė jo neišlaikiusių abiturientų. 661 jaunuoliui, pateikusiam apeliacijas, įvertinimas nepakeistas, 197 – padidintas ir 83 – sumažintas.
Pernelyg daug lemia subjektyvumas
Vilija Prižgintienė, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos direktorė:
„Atsitikimas, susijęs su mūsų mokyklos abiturientu, rodo lietuvių kalbos ir literatūros egzamino trūkumus. Manau, ne toks turėtų būti egzaminas, jei jame tiek daug subjektyvumo.
Puiku, kai vienam abiturientui padidinamas įvertinimas, bet ne kiekvienas išdrįsta rašyti apeliaciją. Antai mūsų gimnaziją šiemet baigė 151 jaunuolis, bet apeliacijas rašė tik vienuolika. O gal ir daugelis kitų buvo neteisingai įvertinti?“
Dabartinė vertinimo sistema – lyg rūkas
Elžbieta Banytė, Lituanistė, lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino darbų vertintoja:
„Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinis brandos egzaminas žlugdo stiprius ir nenuolankius mokinius. Jis tapo gelbėjimo ratu silpniesiems, o vertinimo sistema – lyg rūkas, kuriame paklysta mokytojas. Ši tvarka, įsigaliojusi prieš kelerius metus, buvo prastumta buldozeriu.
Neatrodo logiška ir normalu, kad lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, užuot padėjęs tapti mąstančiu ir išsilavinusiu žmogumi, tampa bausme. Vaikai, kurie dirba ir stengiasi, dažnai įvertinami prastais balais. Už matematiką gauna 80, už anglų kalbą – 90, už istoriją – 75 balus, o už lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą – 40 balų. To užtenka, kad jie neįstotų ten, kur norėjo.
Gal reikėtų liautis taip sureikšminti vienintelį rašinį? Be to, samprotavimo rašinys yra gelbėjimo ratas mokiniams, kurie sunkiai rašo, neskaito knygų. Juk viltasi, kad literatūrinį rašinį rašys dauguma. O kas atsitiko? Samprotavimo rašinį rašo dauguma – per 70 proc. laikančiųjų, o literatūrinį – vos per 20 proc.
Samprotavimo rašinys yra toks: kad įrodytum savo mintį, pakanka kelių sakinių apie autorių. Tad jei tingi, nenori skaityti knygų, gali tiesiog išmokti rašinio šabloną.
Taip, kaip yra dabar, negalima. Mačiau per apeliaciją darbų, kurie buvo nepelnytai aukštai įvertinti. Sklandus rašymas užliūliavo vertintoją ir jis nepamatė, kad po sklandumu slepiasi minties tuštuma. Mačiau ir numuštų balų. Mačiau daugybę darbų, kuriuose vaikai stengiasi įsiteikti vertintojams.
Sistema visus spraudžia į kampą. Vienas tekstas, kaip yra dabar, nėra objektyvus žinių matas. Turėtų būti kelios užduotys, galbūt jų vertinimai sudedami su iš mokyklos atsineštu įvertinimu.“
