Vis dėlto tai leido padidinti pažinčių ratą ir atrasti naujų veiklos sričių. Šalia istorinių archyvų tyrinėjimų atsirado knyga, o planuose – gal net kelios kitos knygos.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir L.Mažylio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.
– Profesoriau, kaip jūs gyvenate?
– Gražiai gyvenu. Atostogomis mėgaujuosi.
– Jūsų gyvenimas – iš esmės pasikeitęs. Ar aš teisi?
– Tik tiek, kad suintensyvėjęs. Niekada gyvenime per tokį trumpą laiką nesutikau tokios daugybės naujų, labai įdomių, protingų, užvedančių žmonių, kurie patys dažniausiai gyvenime turi tikslus. Įdomu su jais susitapatinti, perprasti jų tikslus.
Tai gal būdavo tik daug mažesniu intensyvumu. Auditorijai kalbėti aš įpratęs, bendrauti su žmonėmis – irgi. Bet retai yra buvę, kad 4 kartus per dieną reikėtų susitikti su įvairiomis auditorijomis ir bendrauti.
– Žinomumas, kuris atsirado, jums patinka ar trikdo?
– Netiesiogiai atsakysiu pretendento į Lietuvos sostą prieš 100 metų Wilhelmo von Uracho žodžiais, kai jo paklausdavo, kodėl pretenduoja: „Tiesiog jaučiu pareigą.“ Man tinka tas pasakymas.
– Esu girdėjusi nuomonę, kad profesorius L.Mažylis aukso puodą laimėjo. Jaučiatės taip?
– Jaučiuosi taip. Perkeltine prasme, žinoma. Bendravimo, naujų ryšių, požiūrio į gyvenimą prasme tai – grynas auksas.
– Ir tiesiogine prasme galėjo būti, jeigu kai kas būtų įgyvendinęs pažadus dėl milijono. Jūs turbūt tai jau pamiršote?
– Retai kas to jau klausia. Tas milijonas, kiek žinau, seniai jau išdalytas gabalais. Nebedomina milijono tema. Yra milijonas minėta kita prasme – jeigu milijonas pažįstamų sveikinasi, tai čia tikrosios vertybės.
– Dabar į istoriją esate smarkiai įsitraukęs?
– Čia yra tai, kas iš tikrųjų pasikeitė gyvenime. Šia tema žinau vis daugiau, aplinkybės verčia gilintis. Ir įdomiau, nes sekasi. Žinoma, kaip šamas išplaukė iš po šaknies ir jį pavyko pagauti kovo 29 d., – turiu omenyje Akto originalą.
Kitos žuvys atrodytų smulkesnės, bet, žinote, kai yra tų žuvų vagonas, kai tam tikruose archyvuose pavyko užtikti daugybę įdomių dokumentų, atrodo, kad sekasi ir toliau.
– Sustoti neketinate?
– Mes esame gavę grantą – ką valdžia prižadėjo prieš daugybę mėnesių, pagaliau įvykdė. Turime lėšų ir pareigą rengti publikacijas, parašyti knygą. Atrodo, laiko daug, po metų, bet medžiagos jau susikaupė tiek, kad reikia prisėsti ir analizuoti, nebesiblaškyti plačiau.
Jau pavyko aptikti ir apdoroti trijų labai stambių archyvų medžiagą – to, kuriame 2017 m. kovo mėnesį atsirado Aktas, po to bendradarbė nuvažiavo, nufotografavo daugiau nei 2 tūkst. nuotraukų primirštame Amerikoje esančiame signataro Jurgio Šaulio archyve, o Štutgarte besifilmuodami aptikome karaliaus Uracho asmeninį archyvą, niekada neanalizuotą.
Ta medžiaga tiesiog laukia, kol bus sutvarkyta.
– Čia tokie neištyrinėti klodai. Kiek mes daug nežinome. Ką mūsų istorikai veikia, nes tai pasidarė istorikų mėgėjų reikalas?
– Dabar jau ne, nes mes jau pripažinti tyrinėtojai. Aišku, mes politologai, bet tai artima. Tai politiniai, įdomūs procesai, kai kurie jų nesibaigia jokiu pozityviu rezultatu, kaip konstitucinės monarchijos idėja. Istorikai dirbo savo darbą tiek, kiek suspėjo.
Kalbant apie šiuos klodus, juk mes nuo pat pirmos dienos žinojome, kad visai šalia aplanko, kuriame daugybę dešimtmečių išgulėjo pagrindinis valstybės dokumentas, buvo atsidūrusi istorikų, tarp jų ir vokiečių, ranka. Net dabar suskaičiavau. Aš per tuos mėnesius po Akto suradimo apsilankiau dešimtyje įvairių Vokietijos archyvų.
Jau pajutau tempą ir nebelaikau savęs archyvų mėgėju, kokiu tą dieną galėjau save laikyti. Teigčiau, kad maždaug per 3 savaites kruopštaus, kryptingo sėdėjimo ir ieškojimo, įsitikinus, kad Aktas tikrai yra, jis vis tiek būtų atsiradęs.
Įvyko taip, kad man jis atsirado per pusdienį, bet tai buvo laiko klausimas. O tai, kad istorikai nesuvaldo visos medžiagos, – nieko nuostabaus. Tos medžiagos klodai – beribiai.
– Gal taip ir geriau? Tiems, kurie domisi istorija, iš karto atsiranda impulsas pasiaiškinti. Galbūt geriau, kai mėgėjai pradeda aiškintis istoriją, nes atsiranda visai kitoks interesas? Ne darbas, o hobis?
– Dabar man tai jau yra profesinė pareiga, nebe tik hobis. Kai prieš metus važiavau, mane į priekį vedė labai didelio masto ieškotojo, kolekcininko azartas. Ne profesionalo, kuriam po mėnesio reikia ataskaitą parašyti. Ir rezultato tikimybės prasme visuomenės reakcija – žinoma, netikėtas, staigus suradimas sukėlė kiek įmanoma maksimalią reakciją.
– Šiais metais minime valstybės atkūrimo šimtmetį. Ar jums patinka tai, kaip mes švenčiame?
– Daug pozityvumo buvo švenčiant šimtmetį. Gal dar tai nesibaigė, lyg ir bus dar renginių, nors akcentas buvo Dainų šventė. Visada gali pasakyti: kiek čia mes tas nuobodžiąsias Dainų šventes akcentuosime? Bet kitiems tai – pusė gyvenimo, aš pats – choristas. Gal jiems to tiesiog reikia.
Čikagoje teko būti – oho, koks išeivijos lūkestis ir siekis yra Dainų šventė. Siaubas, išpirkti visi lėktuvų bilietai prieš pusmetį, jau jie svarsto, kokiais aplinkiniais reisais pasiekti išsvajotą Vilnių ir sudainuoti. Nežinau, daugybė šimtmečio akcentų buvo, buvo iš ko pasirinkti.
– Dėl Dainų šventės kalbame apie tai, ar visi gerai pamaitinti, ar ne. Tokie dalykai labai sugadina šventes.
– Nesugadina. Jie tobulina procedūras. Jeigu kas nors yra pabandęs ten skanesnį kąsnį kur nors už kampo suvalgyti, o ne dainininkui paduoti, nufotografuoji (dabar yra išmanieji telefonai) ir nusiunti. Viskas tik į gera.
– Diskusijos nėra blogai, bet dažnai virsta rietenomis. Pavyzdžiui, pastatė „Laisvės karį“ Kaune: gražus – negražus, į tą pusę atsisukęs ar ne į tą, taip joja – ne taip...
– Čia yra skonio reikalas. Panašiai kaip politikai pradeda redaguoti kokį nors labai svarbų dokumentą. Ir užuot redagavę į gerą pusę susipjauna ir ištaiso į blogesnę. Čia irgi gali būti įvairiausių nuomonių. Bet apskritai jis kelia pozityvius sentimentus.
Menotyrininkai norėtų ko nors kitokio, turbūt laisvės statulos su sparnais, bet jokiu būdu ne žirgo. O jeigu bus laisvės statula su sparnais, kiti sakys, kam ji mojuoja sparnais. Ir vėl bus blogai. Čia yra skonio reikalas.
Gal gerai, kad to skonio yra įvairaus. Buvo laikotarpiai, kai valstybės mastu reikėjo apsispręsti – jeigu kalbame apie simboliką, koks valstybės herbas, vėliava turėtų būti, koks himnas ir kur paminklai turi stovėti – buvo visko: akcijų, bangų, pasitenkinimo ir nepasitenkinimo.
Neseniai su savotiška nuostaba patyriau, kad mūsų trispalvė jau netenkino, buvo galvojama, gal kitokią vėliavą mums susikurti. Simbolių problema visada buvo, tikriausiai ji yra ir kitose valstybėse.
Ar Vytis turi būti vaizduojamas, ar Jogailaičių kryžius, o gal Gediminaičių stulpai. Turiu pašto ženklus, kur dėl visa ko į mažą pašto ženkliuką buvo sudėti visi trys.
Kuris labiau prigis, gal palauksim. Dėl simbolikos visada gali diskutuoti, gal net nesibaigianti tema. Aš už tai, kad tradiciniai valstybės simboliai būtų puoselėjami.
O forma – ar Vytis bareljefinis, ar rizikingu būdu buvo padarytas skulptūroje Kaune, trimatėje erdvėje, – mano galva, dar ne blogiausiai pavyko.
– Profesoriau, jūs turite labai įdomią kolekciją – unikalius signatarų parašus.
– Negadinkite man šventinės nuotaikos. Trūksta 7. Tai reiškia, kad trūksta labai daug. O turiu jų 13. Blogiau ne tai, kad trūksta 7, o kad dinamika nėra pozityvi. Jau atrodo, labai netoli yra 14, bet ir vėl išsprūsta. Čia tokios kolekcionavimo rinkos bėdos. Jeigu kas nors turi ir nori labiau turėti nei kiti, nepasidalys.
Jis nenori perleisti, ir viskas. Bet čia konfidencialu. Ką čia guostis prieš pasaulį. Bet čia pasiekiama riba, kai kas nors galbūt turi dar vieną autografą ir nenori jo atiduoti. Čia unikumų unikumai. Yra kitų įdomių dalykų, kuriuos sekasi kolekcionuoti gal ir geriau.
Vasara atėjo, laiko šiek tiek daugiau, prisiminiau, kad turiu sukaupęs nemažą kolekciją mažųjų Kaunų gubernijos vietovių antspaudų ant vokų. Ji nuosaikiai pasipildo. Čia tai, kuo galima pasidžiaugti. Turbūt dalyvausiu su papildyta kolekcija filatelijos parodoje, skirtoje šimtmečiui. Virtuali paroda bus internete, bet kas galės prisijungti, pamatyti.
– Žmonėms įdomu? Kokį visuomenės pulsą jaučiate, kalbant apie istoriją, tai, ką jūs darote?
– Su labai dideliu dėmesiu išklauso, labai dažnai klausia panašių dalykų. Rūpi tai, kas buvo prieš 100 metų, ir vis teberūpi, kokios buvo suradimo aplinkybės, kiek jos mistinės, kiek ne. Ir mano pasakojimas keičiasi.
Mėgdavau pirmosiose savo paskaitose sureikšminti, kad egzempliorių buvo daug, jų visų reikia ieškoti, o dabar sakau, kad buvo 2 akto egzemplioriai, vienas atsirado, kito tebeieškome. Tada sureikšmindavau, kad pusę dienos pasėdėjau ir suradau, o dabar labai ramiai sakau, kad jis vis tiek būtų atsiradęs, buvo tik laiko klausimas.
Žinoma, reikėjo tvirtai tikėti, kad jis tikrai yra ir būtent tame archyve Vokietijoje. Šių dalykų klausinėja ir tai yra labai smagu. Žmonės smalsūs, jiems svarbu 100 metų senumo dalykai, jie nori didžiuotis savo praeitimi. Jiems tinka, kad yra tema, dėl kurios gebam susiginčyti dėl bet ko. Ar žirgas į tą pusę žiūri, ar ornamentas neprimena ukrainietiško.
O 100 metų senumo įvykiai leidžia sutelktai žiūrėti, kad žingsniai buvo daromi teisingi, vieninteliai galimi. To meto politikų išmonė nuosekliai didėjo, atvedė prie rezultato, į ką remtis visą tą 100 metų, ir gal toliau remsimės į to meto politikos sprendimus. Tai vienija, sutelkia. Tai smagu.
– O šeima jūsų patenkinta ar burba, nes mažiau dėmesio lieka?
– Šeima netoliese, kodėl jie turi būti nepatenkinti. Gyvenimas nėra taip radikaliai pasikeitęs. Tik būna momentų, kai užgriūva daug renginių iš karto ar kelionių viena po kitos.
– O jūs pats tikėjotės tokio dėmesio?
– Ko gero, tvirtai ne. Aš iš karto, ko gero, tai sakiau. Kai manęs užklausia smulkiai, minutėmis ir valandomis, kaip atrodė laikas tą dieną iki suradimo, kaip atrodė po – kol susipratau. Dukra, kaip atsimename, man sakė: tėvai, tu žiūrėk, su ambasada užmegzk ryšį, jei ir surastum, tai žinok, kaip laikytis.
Vis tiek aš visiškai nieko nesupratau, kodėl filmavimo grupė staiga turi skristi į Berlyną kažko filmuoti, pasirodo, manęs. Nauji ir tikrai neplanuoti dalykai. Ta reakcija tikrai nebuvo tokia prognozuojama. Niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad tautai taip bus svarbu.
– Bet tai verčia galvoti, ką daryti ateityje, kurti planus. Kokie jie?
– Mano planai dabar yra paprasti ir kasdieniai. Aš leidausi į tris veiklas, pora jų tikrai naujos. Tai dokumentinių apybraižų ciklas, jį reikia užbaigti. Toliau yra gautas finansavimas kelionėms po archyvus, jų analizei ir leidinių leidybai.
Dar vienas, labai ambicingas, dalykas – pirmoji knyga išėjo, kaip ir sėkmingai skinasi kelią į skaitytojų širdis. Knygų mugėje turbūt rekordinį parašų skaičių sudėjau, 1300. Ir dabar dėlioju antrą knygą. Kas iš jos išeis, tas, bet ji irgi turi brautis į gyvenimą. Tam irgi reikia koncentruotumo, to dar negana.
Negeri dalykai – antrą knygą rašant pasirašė trečios knygos pirmas ir paskutinis sakiniai. Dar metus reikėtų rašyti trečią knygą. Trilogija turėtų išbaigti. Kas skaitė pirmą knygą, sako: veikė kažkokie „jie“. Tai kas tie „jie“? Antroje knygoje, deja, nespėju išaiškinti, kas tie „jie“. Tai trečią turbūt turėsiu rašyti.
„Vasara tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 21.00 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
