R.Malinausko pašonėje neretai galima pamatyti ir įvairiausių moterų. Ar galima R.Malinauską pavadinti donžuanu?
„Esu ne iš šaltųjų. Galbūt visom temom“, – juokiasi Druskininkų meras.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir R.Malinausko pokalbis apie moteris, Druskininkus ir tolimesnius planus – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.
– Koks jausmas yra būti vienu skandalingiausių Lietuvos merų?
– Ar aš tikrai vienas skandalingiausių? Jausmas labai paprastas. Kadangi pats žinai, kokia yra gyvenimo tiesa, o aš esu auklėtas savo tėvų, ypatingai tėvo, būti ypač atsakingu, atsakyti už savo žodžius ir į viską žiūrėti gyvenime labai atsakingai.
Kada žinai, kas yra kas ir kokia yra tiesa, galbūt netgi per dažnai norisi įrodyti tikrą tiesą ar kas iš tikrųjų mus supa aplinkui, dėl ko tam tikri įvykiai klostosi.
Ir tam reikia skirti ir laiko, galbūt net savų, asmeninių lėšų. Bet aš esu iš tokių žmonių, kur nepriklausomai nuo to, kiek reikės laiko mano gyvenimo, aš vis tiek kažką įrodysiu. O geriausias teisėjas yra laikas.
– Galimi du variantai. Vienas jų – kariauti, įrodinėti. O kitas – tegu galvoja ir tiek žinių.
– Aš esu toks žmogus. Manyčiau, perdėtai teisingas.
– Aš sakyčiau – karštakošis.
– Neatmesime ir šito varianto. Taip, esu ne iš šaltųjų. Galbūt visom temom. Jeigu tame įvaizdyje, kurį bando sukurti ir įteigti tam tikrus dalykus žmonėms, jeigu tai būtų nors kažkiek tiesos, tada galbūt tai priimtum.
Ar padarytą klaidą priimtum ir nebandytum dėl to aiškintis, o tiesiog eitum toliau. Bet kai nuo A iki Z yra sukurpiama, padaroma – aš negaliu ir niekada nenusileisiu, kad ant manęs liktų ta dėmė, kurios nėra.
– Jeigu kalbėtume apie jus, kaip apie žmogų, R.Malinauskas garsėja ne tik teisminiais procesais, bet ir, galbūt, kaip donžuanas.
– Čia jau tokiame gražiame parke eilinė pieva. Esu žmogus, labai atsakingai žiūrintis į gyvenimą visomis prasmėmis, pradedant nuo šeimos, vaikų.
– Bet jūsų nuotykių su moterimis pilna žiniasklaida.
– Mes kiekvienas gyvename savo gyvenimą. Galbūt nėra mano teisinga taisyklė, kad jeigu tau nėra gera su tuo žmogumi dėl bet kokių priežasčių – jeigu reikia, galiu prisiimti visas kaltes ant savęs visais klausimais – bet aš įsivaizduoju, kad gyvenu vieną gyvenimą.
Ir norėčiau jį nugyventi laimingas. Kad būčiau laimingas ir aš, ir aplinkiniai, kurie yra prie manęs. Aš turiu pažįstamų ir politikų, ir ne tik politikų, draugų, kurie gyvena dėl to, kad nori gražios šeimos įvaizdį suformuoti. Nesu iš tų žmonių. Mes kiekvienas nusipelnėme gyventi laimingai. Jeigu kažkas nesigauna, reikia daryti tam tikras išvadas. Galbūt reikia ieškoti, pirmiausia, sąlyčio taškų.
– Jau radote, ar dar vis ieškote?
– Ieškom, ieškom.
– Apie jūsų gyvenimo drauges mes nemažai skaitėme.
– Jei kitas druskininkietis susipažįsta ir vieną savaitę pabendrauja su viena, bet nepasiseka, kitą savaitę su kita ir tai viskas normalu. Kadangi aš esu ne kitas druskininkietis, tai jūs matote netgi to, ko nebūna. Man susitikus su žmogumi, ant suoliuko pasėdėjus kaip dabar, jau galima kurti serialus.
Tai yra labai didelė blogybė, nes galbūt yra žmonių, kurie tau patinka, galbūt tau būtų neabejingi, bet jie tiesiog nenori viešumo. Šiai dienai vieni žmonės nori viešumo, daro bet ką, kad tik jūs juos rodytumėte, ir yra žmonės, tame tarpe ir aš, kurie labai mielai savo populiarumą, koks jis bebūtų, padovanočiau kažkam, kurie labai nori neišeiti iš televizijos ar kamerų.
– Jūs pasakojate, lyg nerandate. Ar tai yra noras gyventi laisvam, ar nepastovumas?
– Nei tas, nei tas. Jeigu norėčiau gyventi laisvas, ne ieškočiau, su kuo norėčiau gyventi, o mėgaučiuosi laisvu gyvenimu. Tiesiog nesusiklosto taip, kaip norėtųsi.
– O kaip norėtųsi?
– Būti laimingam.
– Ar jūs turite kažkokias vertybes, kalbant apie santykius tarp dviejų žmonių? Ar turite kažkokius atrankos kriterijus?
– Tikrai nesu tas, kuris yra pasistatęs lentelę ir dedu pliusiukus, minusiukus, kiek atitinka eilučių ar neatitinka. Pirmiausia bent jau turi būti simpatija, kad pradėti bendrauti ne darbiniais reikalais, o kažkuo šiltesniu.
Kai yra bent kažkokia simpatija, pradedi pažinti žmogų. Tam, kad pažinti, reikia pabendrauti. Čia turbūt sunku nusakyti, kaip turi būti, kad tau įstrigtų, patiktų ir norėtųsi būti.
– Net neabejoju, kad kiekvienas žmogus turi pagrindą, ko jis tikisi iš kito žmogaus.
– Supratimo, palaikymo ir noro būti kartu.
– Su jumis lengva būti ar nelabai?
– Manau, kad nėra lengva. Esu reiklus sau, aplinkiniams, pradedant nuo savo vaikų, kuriais džiaugiuosi, kad turiu šaunius keturis. Mes kiekvienas vienas kitam, būdami kartu, keliame tam tikrus norus, reikalavimus.
Man dėmesys, noras būti kartu yra labai svarbu. Jeigu kažkur kažkas nesutampa, tūkstančiai žmonių aplinkui yra daug daugiau turėję draugų ar pažįstamų nei aš, bet mes apie juos nediskutuojam.
– Ar jūs pats sau esate atsakęs į klausimą, kodėl jums iki šiol nepavyko sukurti rimtesnių santykių?
– Aš sau esu atsakęs, bet tai yra atsakymas man, o ne kitiems.
– Prisiimate kažkokią atsakomybę sau?
– Jeigu reikia, aš galiu būti kaltas dėl visko, kad kitiems būtų ramiau. Santykiuose tarp dviejų, visada yra santykiai, požiūris, veiksmai dviejų žmonių. Jeigu reikia žiūrovams – galiu būti visur kaltas. Iš tikrųjų, kai kur arba pakankamai dažnai būna, kad tos problemos kyla nebūtinai iš manęs.
– Ar amžius yra vienas iš pagrindinių kriterijų, pasirenkant, su kuo bendrauti?
– Visiškai ne. Kai bendrauji, tu tiesiog žiūri į žmogų ir matai. Jeigu jis patinka, tai patinka. Tikrai bendraujant gyvenime nesu klausęs gimimo datos tam, kad pagalvoti, ar tau jau gali patikti, ar ne.
– Žinau, kad turite pakankamai įdomią ir vadovavimo filosofiją savo darbe. Ar tiesa, kad turite savotišką atrankos kriterijų, kokie žmonės gali dirbti su jumis – tam tikri ritualai jūsų namuose? Kubilą turite?
– Čia bajeris, kurio dar kol kas nesu girdėjęs. Sodyboje kubilą turiu.
– Ar iš savivaldybės tame kubile kas nors maudėsi?
– Mes į metus 1-2 kartus pramogaujame su tarybos nariais, savivaldybės administracijos darbuotojais.
– Ir tai nėra ritualas, kad tie žmonės, kurie nori su jumis dirbti, turėtų tame kubile nusimaudyti?
– Čia yra juodas humoras, kurio dar nesu girdėjęs. Pats geriausias anekdotas per paskutinį pusmetį.
– Jei kalbėtume apie jūsų vadovavimo filosofiją, suprantu, kad Druskininkuose yra savotiška baimės psichologija? Žmonės, kurie su jumis dirba, šiek tiek bijo kabėti?
– Yra keletas žmonių, kuriems labai naudinga sukurti monstrą, lyginimą su vienos valstybės vadovais, prezidentais. Tai nėra nieko daugiau, kaip norėjimas sukurti kažkokį įvaizdį, kurį po to panaudos prieš tave. Tą garantuoju ir dėl to net neabejoju.
Jeigu po 15 metų darbo tiesioginiuose mero rinkimuose tie, kurie iš tavęs kūrė tokį įvaizdį, gauna 5 proc. balsų po labai didelių pastangų kurpimo, o tu gauni 70 proc. pirmame ture – leisiu tiems žmonėms ir toliau kurti, ką jau jie sugalvos. O aš tol dirbsiu meru, kol turėsiu druskininkiečių palaikymą.
– Kalbate apie monstrą, kurį neva kažkas kuria. Jūs pats sudarote sąlygas sukurti tam tikras aplinkybes, kurios pastato žmones į tam tikrą padėtį. Pavyzdžiui, jūs lyg juokais, lyg rimtai pradedate važinėti automobiliu, kurio numeriai „Caras“.
– Tiek viešųjų ryšių specialistai, tiek žurnalistai pataria, kad ten, kur yra nesąmonė, nesistenk įrodinėti, o tiesiog geriau iš to pasijuok. Aš niekur su tuo automobiliu nevažinėjau, tiesiog man juoko forma vienas draugas padovanojo tuos numerius. Tai plastikiniai numeriai, tiesiog pažaidimui. Juos uždėjome prie savivaldybės, aikštelėje, pasijuokėme iš to.
– Bet tai nejuokinga, pone mere. Juokiatės iš žmonių nuomonės apie jus.
– Kas tą nuomonę turi?
– Aišku, jūs pasakysite, kad čia jūsų oponentai, priešiška žiniasklaida jus puola. Nebūtinai. Jūs esate vadinamas Druskininkų caru ir tikrai ne vieno žmogaus. Jūs dar iš to pasityčiojate.
– Ir toliau tyčiosiuosi. Nes tai yra toks absurdas, toks žemo lygio „briedas“, kad net juokinga.
– Tai jūsų draugas „briedu“ užsiiminėja, nes jis jums padovanojo tuos numerius.
– Tai juokiamės mes iš to. Visi žmonės, su kuriais bendrauju, žino – aš lygiai taip pat bendrauju su žmogumi, kuris valo parką, Druskininkų verslininkais, atvykusiais ir nematau jokios problemos. Žmonės nuspręs, koks aš esu caras ir ar aš esu caras.
– Labai lengva kalbėti – jūs permetate atsakomybę ant žmonių.
– Ką šioje vietoje daryti? Karūną užsidėti ar nusiimti? Kai gausiu dovanų – nusifotografuosiu.
– 18 metų esate meru. Manote, kad ne per daug? Sakoma: stovintis vanduo pradeda nekaip kvepėti.
– Aš nesu stovintis vanduo. Apsidairykite aplinkui po parkus, objektuose, kurie veikia Druskininkuose. Turbūt girdėjote, kad šiais metais pradedame statyti kultūros kongresų rūmus, kokių Lietuvoje nelabai yra. Tai bus pasididžiavimas ne tik Druskininkams, bet ir visai Lietuvai.
– Tai gali daryti ir kas nors kitas, nebūtinai jūs.
– O kodėl Druskininkuose nepadarė kažkas kitas iki 2000 metų, kai nebuvo nė vieno veikiančio viešbučio, kai visos iki vienos įstaigos bankrutavo. Druskininkų žmonės sako, kad taip gerai nebūtų.
– Pakankamai ilgai sėdite šiame poste.
– Ir dar sėdėsiu, kol turiu Druskininkų žmonių pasitikėjimą.
– Vadinasi, esate įsikibęs į šitą postą?
– Ne. Jeigu būčiau išrinktas tiesioginiuose rinkimuose ir neturėčiau Druskininkų savivaldybės taryboje daugumos, kuri mane palaikytų ir suprastų, neskirstytų Druskininkų savivaldybės pinigų pažintims, projektams neaiškiems, kas vyksta daug kur, aš nedirbčiau, atsisakyčiau mero posto.
Tol, kol turiu tokią daugumą, kuri tiki, pasitiki, su kuria galima dirbti, o ne pardavinėti Druskininkus už balsą, tol aš dirbu.
– Jūs susiformavote tam tikrą komforto zoną ir ten labai patogu gyventi.
– Kad susiformuoti komforto zoną, reikia taip pat daug dirbti. Aš suprantu, kad jums ir kitiems yra labai patogu nebeprisiminti, kaip buvo, kaip atrodė, ką reikėjo padaryti, kiek reikėjo naktų nemiegoti, kiek reikėjo per pasaulį keliauti, kad išrinkti Druskininkų objektams pačius geriausius sprendimus ir juos įgyvendinti. Š
iandien galime koją ant kojos susidėjus Druskininkų savivaldybėje pasėdėti ir, turbūt, ne vieną mėnesį.
– Sutinku, kad Druskininkai labai stipriai pažengė į priekį per daugelį metų. Čia absoliučiai išnykęs sezoniškumas, čia visada daug žmonių. Bet yra dvi medalio pusės. Yra daug nuveikta, bet kartu yra pridaryta labai daug skandalų.
– Kai Druskininkų žmonės nuspręs, kad jiems reikalingas kitas žmogus, jis ir dirbs šitą darbą. Šiandien dienai palikite spręsti Druskininkų žmonėms. Ir neformuokime tos nuomonės, kad kažkieno sukurtas skandalas yra ant svarstyklių lygiai padėtas, kalbant apie visa tai, kas yra Druskininkuose.
– Kituose savivaldos rinkimuose sieksite būti perrinktas. Su kuo – rinkimų komitetu?
– Taip, su rinkimų komitetu „Už Druskininkus“.
– O kam reikalinga įsteigta asociacija?
– Tam, kad vienytų žmones. Įstatymas taip numato, kad šiandien dienai yra vienintelis asociacijų įstatymas, pagal kurį gali susijungti, susivienyti žmonės, kad jie teisiškai būtų įforminti.
– Turiu omenyje asociaciją „Už Lietuvą“.
– Čia gyvenimas parodys. Kodėl jūs dėl to taip nuogąstaujate? Prezidentė nuogąstauja, Landsbergiai nuogąstauja, jiems baisus dalykas. Tam, kad Lietuvoje padaryti tvarką, gerą tvarką. Teisinę valstybę sugrąžinti atgal, kad prokurorai neklastotų dokumentų, kad teisėjai netaikytų dvigubų standartų.
– Kokios šios asociacijos ambicijos?
– Pamatysim, laikas parodys.
– Kokie jūsų planai? Kam jums reikalinga asociacija?
– Pažiūrėsime, kaip bijos partijos asociacijos, ir tada spręsim. Artėja prezidento rinkimai, o kiek kandidatų dar net nepasakė, kad dalyvaus prezidento rinkimuose. Kodėl norite, kad mes jau šiandien išduotume visas savo paslaptis? Galbūt mes renkame jėgas tokiam judėjimui, kuris dar sudrebins Lietuvą.
„Vasara tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
