Diplomatinę karjerą baigęs politikas jau kurį laiką minimas kaip vienas iš galimų kandidatų artėjančiuose prezidento rinkimuose. V.Ušackas teigia, jeigu apsispręs kandidatuoti, sieks tapti visų Lietuvos žmonių prezidentu.
„Čia ne tik ambicijų dalykas, bet ir tam tikros atsakomybės. Manau, kad esu įgijęs patirtį, kuri yra unikali ir kurią galėčiau panaudoti gerinti Lietuvą, atkurti laiminčią Lietuvą, kur žmonės galėtų didžiuotis, kad gyvena Lietuvoje, o ne ieškoti laimės svetimuose kraštuose. Toks mano pasiryžimas“, – sako diplomatas.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir V.Ušacko pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.
– Su jumis plaukiojamės valtimi. Eligijus Masiulis, dabar teisiamas politinės korupcijos byloje, yra pasakęs: „Visi mes esame toje pačioje valtyje“.
– Aš tokioje valtyje nenorėčiau būti. Lietuvoje dabar esu jau pusmetį, bendrauju su žmonėmis ir girdžiu didžiulį jų nusivylimą tuo, ką mato – visas politinis cirkas, drabstymasis purvais. Didžiausia žala daroma žmonių atžvilgiu. Jie praranda viltį gyventi ir kurti Lietuvoje.
– Negi iš tiesų Lietuva tokia – apraizgyta įvairiausių interesų, politinės korupcijos?
– Jokiu būdu negalima visko taip apibendrinti. Bet ką parodė šita politinės korupcijos byla – regis, yra žmonės, kurie bandė uzurpuoti valdžią, nebūdami išrinkti. Kai kurie politikai šoko pagal užsakytą muziką, vietoj to, kad dirbtų ir tarnautų Lietuvos žmonėms. Ir dar mes matome, kad kai kurie aukščiausi valstybės vadovai buvo įvelti į tą žaidimą ir smarkiai sužlugdė savo reputaciją, pakirto savo integralumą.
– Ką turite omenyje?
– Dviveidiškumas. Viena vertus, yra reikalaujama aukščiausių moralės principų, o kita vertus, ką mes matėme – ir pati Dalia Grybauskaitė buvo įvelta į tą susirašinėjimą, visokiausių epitetų naudojimą, kurie nedaro garbės niekam, tame tarpe ir jai.
– Kur mes, kaip valstybė, plaukiam? Pasroviui, prieš srovę?
– Bendravau Ignalinoje su žmonėmis. Jie sako, kad Lietuvai trūksta intelekto. Nemanau, kad Lietuvai trūksta intelekto, čia labai daug intelektualių žmonių ir talento. Trūksta talentų išlaisvinimo, kad žmonės galėtų save realizuoti. Trūksta strateginės perspektyvos, kuri sutelktų žmones, grąžintų viltį, kad mes galime gyventi Lietuvoje, kad gali būti socialinis teisingumas, laimingi žmonės, kad pareigūnai turi būti atsakingi, o ne maudytis purve, kuriame dabar randamės.
– Jūs galėtumėte ramiai gyventi, nes baigėte savo, kaip diplomato, ambasadoriaus karjerą. Plaukiotumėte ežere, žvejotumėte. Bet suprantu, kad ambicijos ne tokios?
– Čia ne tik ambicijų dalykas, bet ir tam tikros atsakomybės. Aš esu dėkingas likimui, kad teko atstovauti Lietuvą įvairiose sudėtingiausiuose kraštuose nuo Amerikos, Afganistano, Europos Sąjungos ir Rusijos. Manau, kad esu įgijęs patirtį, kuri yra unikali ir kurią galėčiau panaudoti gerinti Lietuvą, atkurti laiminčią Lietuvą, kur žmonės galėtų didžiuotis, kad gyvena Lietuvoje, o ne ieškoti laimės svetimuose kraštuose. Toks mano pasiryžimas. Aš grįžau į Lietuvą tam, kad savo žiniomis ir patirtimi dalinčiausi su žmonėmis. Tą aš darau važinėdamas po Lietuvą, bendraudamas su kaimo ir miesto bendruomenėmis, verslu, žurnalistais. Tikiuosi, kad įžvalgos uždegs.
– Jūs daugelyje sričių galite nuveikti daug darbų. Bet atsirastų sakančių: ko jūs nerimstate?
– Aš esu lietuvis, noriu, kad Lietuvoje būtų gera gyventi. Mano šaknys čia yra, Bajoriškių kaimas, kur gimė ir augo mano tėvelis, iš kur buvo ištremti mano seneliai ir šeima. Man nėra svetima, man skaudu už valstybę. Tai nėra tušti žodžiai ar burbulai, tai yra nuoširdus noras pabandyti save, pabandyti uždegti žmones. Jeigu nuspręsiu kandidatuoti, nors dar nesu nusprendęs, aš sieksiu būti visų Lietuvos piliečių, nepriklausomai nuo partiškumo, kandidatu ir, galbūt, tapti prezidentu. Kad Lietuvoje žmonės galėtų kurti, tuoktis, auginti šeimas, dirbti, užsidirbti ir saugiai gyventi.
– Koks V.Ušackas būna kasdienybėje?
– Esu darbštus, ryžtingas ir reiklus. Kartais už tai man kliūna, kai kurie skundžiasi, bet gyvenimas parodė, kad reikia ir kampus kartais apvalinti, parodyti daugiau tolerancijos, ypač, kai dirbi su skirtingais žmonėmis. Kiekvienas žmogus yra unikumas.
– Ar diplomatija šeimoje praverčia?
– Praverčia neišvengiamai. Turi išmokti vienas kitą girdėti, klausytis. Mes visi kalbam ir gali labai greitai susipykti. Visko būna. Nėra namų be dūmų, bet mes su Loreta bandome geriau vienas kitą išgirsti. Tai svarbu tiek politikoje, tiek darbe, tiek ir šeimoje.
– Bet nėra lengva su jumis gyventi dėl jūsų pasirinko diplomato, ambasadoriaus kelio. Tenka labai dažnai keisti gyvenamąsias vietas.
– Be abejonės, šeimai tai buvo iššūkis. Mes pakeitėme gal 18 gyvenamųjų vietų per 28 metus. Kraustymaisi padeda atsisakyti tam tikrų daiktų, kurie yra nereikalingi, bet antra vertus, yra adaptacija. Man buvo žymiai lengviau negu šeimai. Persikraustai ir pradedi darbą nuo 7-8 ryto. Tu verdi tame sūkuryje, o šeimai teko buitiniai dalykai, mokyklos.
– Nerimastinga siela esate – neduodate ramiai gyventi nei sau, nei šeimai.
– Kiekvienas žmogus stengiasi kažką sukurti. Mano tėvukas sako: koks vyras, jeigu namo nepastato. Aš pastačiau pora namų. Bet ne tik apie namus kalbam, o ir apie tai, kad sukurti šeimą, aplinką, pasidalinti patirtimis, kurias aš pergyvenau ir jas panaudoti savo krašte – tai yra svarbiausias dalykas. O Lietuva – atvirame pasaulyje, esame laisvi. Bet kas labai svarbu ir kodėl aš mielai sutikau dėstytojauti universitete, po mokyklas ir gimnazijas važinėju – noriu uždegti jaunimui alkį.
– Manote, jaunimas to nori? Didžioji dauguma jaunimo nori išvažiuoti iš Lietuvos.
– Mūsų karta turi padėti jaunajai kartai nepriimti visko, kas vyksta aplinkui, kaip savaime suprantamo dalyko. Laisvė nėra duotybė. Mano seneliai ir tėvelis 6 metus Sibire praleido, 300 tūkst. žmonių buvo ištremti į Sibirą. Mano mamos krūtinėje iki šiol yra stribų paleista kulka, o jai buvo taikyta 1948 m., kai pas juos slapstėsi partizanai Ukmergės rajone Obelių kaime. Kiek žmonių nukentėjo nuo sovietų represijų.
Tą mes turime priminti jaunajai kartai nuo mokyklos suolo. Nes šeimoje, mokyklos suole, bažnyčioje, bendruomenėje yra formuojamas žmogaus charakteris, asmenybė. Kodėl apie tai kalbu ir pradėjau projektą „Misija Sibiras“ prieš 13 metų – kadangi būtent tuo metu jau pastebėjau, kad laisvoje Lietuvoje jaunimas viską pradeda priimti kaip savaime suprantamą dalyką, žino labai gerai apie savo teises ir laisves, bet užmiršta apie pareigas ir atsakomybę.
– Bet tai nėra keista. Jie kitais laikais augo ir visiškai kitaip supranta. Negalima iš jų reikalauti, kad jie suprastų tremtį ar Sibirą.
– Bet mes turime padėti, kad jie žinotų. Jeigu tu nežinosi savos istorijos, jei neturėsi savo vertybinės skalės, tu būsi labai gležnas. Tau vėjelis papūs ežere ar vandenyne ir tu iš karto suklupsi. Buvau Žagarėje, susitikime dalyvavusi mergina sako: žinote, ambasadoriau, 90 proc. mano klasiokų nori išvykti iš Lietuvos todėl, kad negirdim gerų žinių apie Lietuvą, mums atsibodo maudytis šiame purve, kur vien tik šmeižtas, kur nuoširdumą keičia dviveidystė, kur vietoj ištikimybės yra melas ir manipuliacijos. Tai žmones, ypač jaunąja kartą, labai atgraso. Būtent todėl jie tada galvoja ieškoti laimės žiburio kituose kraštuose. Viskas prasideda nuo mūsų pačių – ir nuo valstybės vadovų, ir nuo kiekvieno Lietuvos piliečio, ir nuo mokyklos suolo.
– Bet tai yra ir žmogaus pasirinkimas. Mes su jumis sėdime valtyje ir galime pasirinkti, kur irkluoti – ar siauresniu upeliu, ar pasirinkti platesnį ežerą. Taip žmonės ir renkasi, ar emigruoti, ar neemigruoti.
– Tai labai gerai. Emigracija nėra blogas dalykas, tegul žmonės važiuoja. Aš pats iš 28 metų 20 metų praleidau užsienyje. Bet tegul sugrįžta ir padeda kurti Lietuvą. Tą aš visą laiką dariau. Kuo daugiau žmonių išvažiuos ir sugrįš, tuo bus geriau, nes jie atveš šviežią kraują, naują požiūrį, išmanias technologijas. Bet kad jie kurtų Lietuvoje, čia sugrįžę – to labiausiai reikia. Aš stengiuosi tą daryti.
– Kas dabar daroma ne taip, kad mes turime tokią situaciją?
– Trūksta vizijos, elementaraus pripažinimo, kuo mes norime būti. Trūksta strateginės perspektyvos, kuri nesiremtų šios dienos politiniais skandalais ir drabstymusi. Trūksta krypties, kuo mes norime būti. Kaip aš sakau, 3 milijonai piliečių – norime būti saugūs už 12 metų. Užsibrėžkime tokį tikslą.
– Jūs lyg norite pasakyti, kad 9 metus šaliai vadovavusi dabartinė prezidentė ne ta kryptimi plaukė?
– Ji plaukė blaškydamasi. Jeigu pažiūrėsite, nuo ko ji pradėjo ir kuo baigė – aš matau labai pozityvią evoliuciją. Antiamerikoniškumas ir antilenkiškumas išnyksta iš jos žodyno ir pagaliau, po 8 metų nebuvimo susitikimų su Lenkijos vadovais, tokie susitikimai vėl atsinaujina. Ji, buvusi arši antiamerikonė, atsisakiusi vykti į susitikimą su galingiausios valstybės vadovu Baracku Obama Prahoje, dabar yra didelė advokatė. Tai yra labai gerai. Bet apart kelių gerų dalykų, ką ji darė, stengėsi – kova su korupcija ir panašiai – nematau strateginės perspektyvos, kokią Lietuvą D.Grybauskaitė, Saulius Skvernelis, Ramūnas Karbauskis, Gabrielius Landsbergis gali kurti kartu.
Aš manau, kad mes turime kurti laiminčią Lietuvą, kur žmogus jaustųsi saugiai, kad Lietuvoje būtų sudarytos geriausios sąlygos kūrybai ir raiškai. Ir kad čia įsikurtų žmonės ir neišvažiuotų, kad Lietuvoje už 12 metų vėl gyventų 3 mln. gyventojų. Tai yra vizija, po jos seka misija, kokios priemonės ir kaip mes dirbam kartu. Bet turi būti sutarimas. Aš nematau lyderystės. Pakviesti prie stalo, kalbėti apie tuos klausimus, dėl ko žmonės išvažiuoja – dėl skurdo, nevilties, korupcijos.
– Jūs paminėjote G.Landsbergį. Politinės korupcijos bylų, pažymų skandale konservatorių partija irgi nėra be šešėlio. Valstybės saugumo departameno pažymose nėra konkrečių dalykų, bet klausimas, ar tai nėra selektyvu, matyt išlieka. Bet to, kalbama, kad buvo nemenki interesai, gal net galimos sąsajos su koncernu. Kaip jūs tai vertinate, juk esate šios partijos narys?
– Sunku jums ir man vertinti tai, ko mes nematėme – visos medžiagos. Įtaka daroma – tai demokratijoje normalus dalykas. Kiekvienas žmogus nori daryti įtaką politiniuose sprendimuose. Politikos apibrėžimas demokratijoje ir yra įtakos darymas. Klausimas, kaip ji daryta. Paviešinta medžiaga paliudijo, kad kai kurie politikai, tame tarpe ir konservatorių partijos atstovai, bandė ar vykdė kai kuriuos užsakymus už atlygį. Čia yra blogai.
Tai yra smerktina, nepriklausomai nuo partiškumo, ar tai būtų liberalas, socdemas, konservatorius ar valstietis. Kas man, kaip teisininkui, yra keistoka – elementari abėcėlė. Kiekvienas teisininkas, kuris baigė teisės mokslus, supranta, kad teisėsaugos uždavinys yra ne tik bausti, bet ir prevencija, kad tie nusikaltimai neįvyktų. Jeigu 12 metų buvo sekama, klausomasi, stebima ir nebuvo imtasi jokių priemonių – man tai kelia labai rimtą klausimą, ką darė atitinkamos struktūros. Šiuo metu tai yra išviešinta ir pareikšta, lyg čia kuriamas kažkoks tramplinas dar vienam gelbėtojui Lietuvoje.
– O prezidentės susirašinėjimo skandalas?
– Čia nėra nusikalstamos veiklos, bet tai parodo, kas yra kas. Moralinės savybės ar metodai, kuriais buvo bandoma ar net ir valdoma valstybė, tikrai nedaro garbės nei jai, nei Lietuvos šaliai.
– Grįžkime prie jūsų. Žvejoti mėgstate?
– Mėgstu, bet iš manęs toks ir žvejys. Labai nepopuliari tema, bet aš kažkada medžiotojas buvau. Aš visada daugiausia žiūrėdavau į sportą, krepšinį, už ką mane puolė – kodėl su vienais ar kitais žaidžiau. Aš žiūrėdavau iš Lietuvos nacionalinių interesų taško. Zbignevą Bžezinskį du kartus buvau atsivežęs į medžioklę ne tam, kad būčiau didelis medžiotojas, bet jis buvo didelis medžiotojas ir didžiausias Lietuvos draugas, kuris bene daugiausia buvo nuveikęs Lietuvos narystei NATO.
„Vasara tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
