Šešiolikmečius, jaunesnius ir vyresnius atžalas reikia čiupti už ausies ar kuodo ir suturėti nuo mirtino žingsnio žengti po mašinos ratu. Nes išmaniosios kartos technologiškai išprusę, bet jau sužalotomis sielomis jaunuomenė vaikšto it zombiai įbedę nosis į demonų dėžutes, vadinamas išmaniaisiais telefonais.
Būtent siekiant apsaugoti tokias išmaniųjų technologijų amžiaus aukas vienoje judriausių Kauno sankryžų, greta Vytauto prospekto ir Kęstučio gatvės sankirtos esančio šaligatvio grindinyje įrengta šviečianti juosta, keičianti spalvą priklausomai nuo šviesoforo signalo.
Į telefoną spoksantis jaunuolis, panarinęs galvą, periferiniu regėjimu mato – kai užsidega raudona šviesoforo šviesa, juosta paraudonuoja, kai žalia, pažaliuoja.
Tarkime, kokia nors aparatą prie ausies prisiglaudusi abiturientė jau būtų beišgirstanti egzistenciškai svarbią žinią, ar jos pašnekovė prarado nekaltybę su vaikinu iš paralelinės klasės, ar tai įvyks tik poryt. Bet staiga užsižiebė raudona spalva ir pokalbis nutrūko.
Abiturientės žinijos apie draugės nekaltybės praradimą akiratyje laikinai atsirado balta dėmė, užtat mergina išliko gyva. Atrodo, Jeanas Paulis Sartre'as sakė, jog būti gyvam daug įdomiau, nei atvirkščiai. Na, gal šitaip sakė ne tas viešnagės metu sovietų Rusijoje kepenis pragėręs egzistencialistas, tačiau minties bet kuriuo atveju teisinga.
Statistika parodė, kad beveik trečdalis visų tragiškai pasibaigusių eismo įvykių Kaune įvyko būtent pėsčiųjų perėjose, todėl papildomos saugumo priemonės yra būtinos.
Tiesą sakant, tuos mąstymą užmušančius, bukinančius aparatus vadinti išmaniaisiais įrenginiais tiek pat tikslu, kaip ir be proto lakstančius kelių idiotus („gaidelius“) vadinti kelių ereliais.
Sako, kažkurioje šalyje pagrindinėse miesto gatvėse draudžiama kalbėti mobiliuoju telefonu, vien jį išsitraukus gresia bauda. Taip esą siekiama užkirsti kelią pėsčiųjų spūstims judriose pėsčiųjų gatvėse ir eismo nelaimėms prie perėjų.
Bet tai turbūt pramanas, paskutiniųjų kovotojų su totalitarine telekomunikratija savipaguodos mitas. Technofilų mafija užkirstų kelią be kokiems bandymams atbukinti jaunąją kartą be perstojo niekalus tauškiančiais apkiautėliais. Ne tik jaunąją kartą, senoji irgi neatsilieka. Pamenate iki šleikštulio įkyrią pliurpalizmo reklamą, kai buvo rodoma apkūni moteriškė, atkakliai kartodavusi: „ O aš kalbėsiu, kalbėsiu, kalbėsiu!“
Plepių karta išėjo į trasą ir užgožė paprastą žmogišką tiesą bandančius išgirsti tylenius. O apie ką toji tiesa? Ogi apie tai, kad Lietuvoje dar nemažai vietų, kuriose mobilus ryšys per silpnas. Miške rastą baravyką pavyksta nufotografuoti, bet greitai jį įkelti į Facebooką – ne, ryšys per silpnas.
Laiminga buvo toji karta, kuriai nemažą amžiaus dalį teko bendrauti skambinant iš telefonų automatų, mėtant po dvi kapeikas. Pokalbiai anuomet buvo trumpi, aiškūs. Visų pirma, gaila dviejų kapeikų, antra, ir tai svarbiausia, ryšys nutrūkdavo nebaigus pokalbio, o visas monetas aparatas „prarydavo“.
Pavyzdžiui, paskambinęs tokiu telefonu automatu vaikinas susitaria su mergina susitikti prie fontano. Bet prie kurio – nespėja susitarti, ryšys nutrūksta, o fontanų Kauno centre anuomet buvo daugiau negu vienas.
Laksto vaikinas nuo vieno fontano prie kito, o per tą laiką mergina įsėda į naujus kito kavalieriaus „Žigulius“ ir – jau kita meilės istorijos dėlionė pradeda dėliotis.
Tokių tragedijų nutikdavo apsčiai, bet ašarų vis tiek mažiau būdavo. Gal vaikinai nebuvo anuomet tokie moteriškai jautrūs.
Arba, tarkime, tūlas paskambindavo iš automato bičiuliui į darbą darbo dienai baigiantis ir ima tartis, kad susitiks alaus bare išlenkti po bokalą. Vėl tas pats scenarijus – monetos „prarytos“, pokalbis neužbaigtas, ir neaišku, kuriame alaus bare draugai turėtų susitikti. O alaus barų būta ne vieno – kur ten „Gildija“ Senamiestyje, o kur „Trys berželiai“ Dainavoje. Tad ir vėl – nesusitiko draugai, kiekvienas lūkuriuodamas išlenkė po bokalą, ir išsiskirstė kas sau.
O juk jei būtų susitikę, gal būtų prisilakę iki žemės graibymo, juk anuomet Aurelijus Veryga dar tik vaikiščias tebuvo!
O laikai prie sovietų valdžios juk žiaurūs buvo – jei tik pamatydavo iš alubario vyrus išeinančius blaivius, tai sukeldavo įtarimą ir juos imdavo sekti KGB. Kartais net į Sibirą ištremdavo.
Štai tokius dalykus prisiminėm su senu bičiuliu iš gretimos laiptinės, bene dvi valandas mobiliais telefonais prapliurpę, kol baterija išseko. Vos parą pakrauta išlaiko. Teks naują išmanųjį pirkti.
