O prasidėjo šis karas tada, kai vienas toks Hong Xiuquanas antrą kartą iš eilės neišlaikė egzaminų į valdišką darbą, susapnavo keistą viziją, įsteigė Taipinų Dangaus Karalystę, joje – krikščionišką komunizmą ir negyvai susikibo su Mingų imperija. Ir viskas dėl susikirtimo per egzaminą.
Labai gali būti, kad šį istorinį faktą atkasė valdantieji žalstiečiai, kurie visai neseniai pasakė, kad po dvejų metų abiturientų baigiamieji egzaminai neturės tokios reikšmės, nes bus labiau vertinami paskutinių dviejų klasių pažymių vidurkiai.
Viena vertus, galima tik paploti dėl tokio ryžto.
Maža kas, susimaus koks nors jautresnės sielos gimnazistas per gimtosios kalbos egzaminą, susinervins dėl paskirtos temos išnagrinėti lyrinį herojų A.Nykos-Niliūno poezijoje ir viską metęs eis svieto lyginti.
Atmetus juokus egzaminai tikrai gali būti gana rimtas išbandymas, juk ne visi žmonės vienodai sukurti parodyti savo gebėjimus stresinėse situacijose. Vieniems papildomas adrenalinas yra galingas stimuliantas, o kitus užrakina it raktais.
Tai gal žalstiečiams iš tiesų toptelėjo mintis, kuri akimoju išspręs nesibaigiančias mūsų švietimo problemas ir žaibiškai teleportuos Lietuvą į pažangiausių valstybių šioje srityje gretas?
Ir tokia versija iš pirmo žvilgsnio pasirodo netgi patraukli, nes kritikuoti, peikti ir bartis nusibosta ne tik besibaigiant antriesiems šios koalicijos metams, tai nusibosta jau pirmąjį mėnesį. Tai kodėl nepagyrus šaunios idėjos, jeigu ji to verta?
Tik viena bėda, kad ji to nelabai verta. Pirmiausia kiekvienas gali bakstelėti į savo biografiją, blogiausiu atveju pasidairyti tarp draugų ar giminių ir tikrai surasti atvejų, kai pažymių vidurkis tikrai nebuvo vertas žinių lygio. Vieniems geri mokytojai tiesiog nenorėjo gadinti bendro vidurkio, kitiems – mokyklos vidurkio, o tretiems apskritai buvo dzin, koks tas vidurkis. Ir tai natūralu, nes žmogiška.
Tačiau tam ir buvo sugalvota egzaminų sistema, kai žinios įvertinamos kiek įmanoma objektyviau. Visiško nešališkumo, žinoma, ten nėra ir būti negali, sistema turi galybę trūkumų – nuo anoniminių vertintojų apmokėjimo iki egzaminų klausimų parinkimo.
Tačiau vis dėlto daug pažangesnė nei tie žingsniai atgal, kuriuos siūlo pseudoreformatoriai.
Bet kokios švietimo sistemos tikslai turėtų būti bazinis žinių kiekis, gebėjimas savarankiškai analizuoti ir sieti priežastis su pasekmėmis ir pagaliau rasti geriausią savo talento ir žinių pritaikymą. Nesant objektyvaus kriterijaus, pastarasis kriterijus garma į unitazą.
Juk jei vienodą pažymį iš matematikos turi labai konkurencingoje gimnazijoje mokęsis tiksliukas ir šlubuojančią mokyklą baigęs absoliutus humanitaras, kuriam mokytojai nenorėjo skandinti bendro vidurkio, kokia apskritai to pažymio vertė?
Ir kiek juo gali vadovautis universitetai, priimdami būsimus studentus, ar būsimi studentai, rinkdamiesi savo studijas?
Jau net nebūtina priminti, kad lygiavimasis į vidurkius visuomet veda link žemiausio bendro vardiklio ir nebeskatina orientuotis į geriausius.
Tai gal ir labai atitinka folklore sutinkamus patarimus neišsišokti, būti paprastesniam, tačiau vargiai pataiko į bet kokią ambiciją nesivilkti amžinoje Europos Sąjungos uodegoje.
Todėl pabaigoje gal tiesiog reikia pasiūlyti žalstiečiams panaikinti ir rinkimus, nes tai irgi egzaminas, maža kas, vieni stresuoja, kaip pasirodyti, kiti – už ką balsuoti. Ir vietoj rinkimų įvesti pastarųjų ketverių metų veiklos Seime vertinimus. Išvedi vidurkį tarp kokio politiko nusišnekėjimų ir matai – ne, iki praeinamojo balo netempia.
Nesąmonė, sakysit? Žinoma, kad nesąmonė. Todėl niekas taip ir nedaro. Kaip ir nereikėtų realiai reikiamų pokyčių švietimo sistemoje maskuoti tokių pokyčių imitacija.
