Anot jo, naujoji darbo krūvio ir uždarbio skaičiavimo tvarka, įsigaliojusi ką tik, kiršina pedagoginę bendruomenę, o ir yra loginė klaida.
– Kokios nuotaikos pasitinkate naujus mokslo metus? – lrytas.lt paklausė S.Jurkevičiaus.
– Nuotaika priklauso nuo asmenybės tipo. Tad aš pasitinku optimistiškai, ypač matydamas mūsų mokyklos mokinių smalsumą. Antras dalykas – nerimas dėl naujos etatinio apmokėjimo sistemos. Tai ir netikrumo jausmas, abejonės, neaiškumas, į ką išvirs ši sistema.
– Jau suskaičiavote mokytojų etatus?
– Mokytojams išdalinome pranešimus, kur surašytos jų darbo valandos. Rugsėjo pradžioje tikslinsime šias valandas.
Tačiau, žiūrėdamas į šį procesą, matai, kad realiai viskas yra taip, kaip buvo anksčiau. Tačiau pats kelias rodo, kad tai ne etatinis apmokėjimas, o loginė klaida. Mat mokytojų etatinio apmokėjimo išvis negali būti. Be to, tai jaukia pedagoginės bendruomenės protus.
– Daug mokytojų jaudinasi, kad jiems nesusidaro etatas, kuriam reikia 36 savaitinių darbo valandų. Be to, jie patys turi susiformuoti vadinamąją trečiąją kišenę, apibrėžti, kokių darbų nuveiks bendruomenės labui.
– Kai suvedi, ką mokytojas turėjo anksčiau, ir perkeli tai į naują sistemą, nemažai mokytojų nesusidaro etatas. O tai jiems kelia nuostabą.
Mokykla – kintantis organizmas, negali žinoti, kiek susiformuos klasių komplektų, kiek ir kokios veiklos bus.
Tad manau, kad labiau mokytojų apmokėjimui tiktų ne etatinis įvardijimas, o kontraktinis susitarimas metams. Juk jei svarbu, kiek nuveiksi, yra kontraktas, o kai reikia, kad darbo vietoje būtum nuo 8 iki 17 valandos, tai etatas.
Etatinis apmokėjimas veikia kitokiu principu. Tai yra, kai žmogus už tam tikrą darbą gauna iš karto tam tikrą skaičių pinigų, o ne dirbtinai formuoja tą etatą.
– Kiek ir ar jūsų mokyklos mokytojams didės alga?
– Antroji etato dalis, nekontaktinės valandos už pasiruošimą pamokoms, leidžia mokytojui pridėti 30-50 proc. valandų. Mūsų licėjuje visiems mokytojams ši procentinė riba padidėjo.
Tarkim, kūno kultūros mokytojai anksčiau gaudavo 22 proc., o dabar minimali riba – 30 proc. Tad jiems išsyk antroji dalis didėja 7 proc. Galima didinti ir daugiau, bet tai priklauso nuo mokyklos turimos sumos.
O trečia dalis gana nekonkreti. Ir už tai norėdamas paskirti valandų, mokyklos vadovas privalo žinoti, ką ir kaip mokytojas darys, kad tai nebūtų laisva improvizacija. Tad mokytojas kontraktiniu būdu dėliojasi tą trečiąją dalį.
Ši sistema turi be galo daug povandeninių ir pavojingų srovių, kurios subėga į bendruomenės sukiršinimą ne tik mokykloje, bet ir tarp mokyklų.
Tarkim, viena mokykla vienos disciplinos mokytojams skyrė 40 proc., o kitoje – 35. Tad mokytojams kyla klausimų, kodėl mums mažiau.
– Kaip supratau, daugelis mokyklų maksimalią procentinę antrosios kišenės dalį – 50 proc. – skyrė lituanistams, kuriems reikia daug taisyti rašto darbų.
– Visi beviltiškai nuleido rankas nuo lituanistų dejavimo. Šitų dejonių išvargintos mokyklos ir skyrė daugiausia.
Aš laikiausi principo padidinti visiems tokiu pačiu punktu.
Tie procentai, sakyčiau, skirstomi „iš oro“. Galima sakyti, valstybė atidavė paketą lėšų, kurios neatsakingai kai kuriais aspektais išdėliojamos. Įvertinti mokytojo rengimąsi, sąsiuvinių taisymą yra sudėtinga.
Be to, sistema orientuota į smulkmeniškus skaičiavimus, o toks skaičiavimas veda žmogų į kvailybę. Tai pavojinga sistema. Dažnai silpnesni žmonės, kurie pradeda smulkiai skaičiuoti, nueina tokiais klystkeliais, kad tai gali nuvesti prie neadekvačių raiškos formų.
Tarkim, atėjote kaip tėvų atstovė pakalbėti su mokytoju, o aš galiu pažiūrėjęs į laikrodį nutraukti pokalbį, nes direktorius man už tai nesumokėjo. Tai labai slidūs dalykai.
Žmonės juk skaičiuoja, ką daro, ko nedaro. Tai tamsus miškas. Reikia turėti sveiko proto, kad išgyventum šitoje nuleistoje, gana absurdiškoje sistemoje.
– Kiek mokytojų turės etatą jūsų vadovaujamame licėjuje?
– Didžioji dalis turės etatą, nes etatų turėjimas daug kuo priklauso nuo racionalizuoto mokytojų skaičiaus. Kai kurie licėjaus mokytojai turės daugiau nei etatą.
Algos šiek tiek didės, tačiau nežymiai. Jei norėjote pakelti mokytojams algą 20 eurų, reikėjo ir pakelti, o nedaryti tų pseudokombinacijų, kurios jaukia mokytojams protus.
Dabar klaidžioji tarp trijų pušelių. Kol nuo vienos iki kitos pušelės nueini, o paskui – prie trečios, pamiršti antrąją. Prasminės esmės nėra jokios, išskyrus kvailinimą.
– Dėl trečiosios kišenės buvo pasigirdę kalbų, kad etatinis apmokėjimas skirtas mažoms mokykloms ištempti. Jūsų akimis, kam reikėjo etatinio apmokėjimo?
– Manau, tai politinės raiškos klausimas, kuris turi įvairių arogancijų, ambicijų, tam tikro nesuvokimo, kaip veikia mokykla.
Greičiausia tai dar viena papildoma reforma, kad įsiprasmintų nauja atėjusi valdžia.
– Premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad nepasitenkinimas naujovėmis nulemtas mokyklų vadovų nekompetencijos. Tai akmuo į jūsų daržą.
– Turi tie Lietuvos vadovai šiokią tokią kompetenciją. Nuleidote prastą konstrukciją, o mokyklų vadovai turės išspręsti tas klaidas.
Kiekvienos profesijos atstovų yra nekompetentingų, turbūt ir Seime tokių pasitaiko vienas kitas, ir tarp policijos atstovų.
– Ar pakako laiko perprasti visiems etatinio apmokėjimo aspektams?
– Liepos 4 dieną priimtas įsakymas, kuris įsigaliojo nuo rugsėjo 1 d. Tai susikirtimas su logika. Mes turėjome visus procesus pradėti dar vasarį. Taip prieš atostogas būtume pranešę mokytojams, jie būtų galėję per vasarą apmąstyti besikeičianti gyvenimą. Daug mokytojų etatinį apmokėjimą priėmė kaip pasityčiojimą.
Seime beveik visos politinės partijos išsakė poziciją, kad reikėtų sulaukti 2019 metų ir rimtai pasiruošti permainoms. O ne buldozeriniu būdu įstumti, numesti, o tada žiūrėti, kas išeis. Na, žiūrėsime. O dabar matyti, kad mokytojai nepatenkinti.
Baisiausia, kad niekas šiame kontekste nebegalvoja apie mokinius, ugdymo procesą. O juk turėtume susitelkti į tai, turėtume turėti dvasinę ramybę, ją perteikti mokiniams savo dalykiniu išprusimu. O dabar mes pradedame skaičiuoti ir aiškintis paprastas tiesas.
– O koks vis dėlto turėtų būti mokytojo atlyginimas?
– Mokytojo atlyginimas turėtų būti orus. O tai, kas vyksta, nėra algų kėlimas. Mokytojai neturėtų atsidurti nelaimėlių pusėje, mat tai ilgainiui suformavo nevisavertiškumo kompleksą.
– Bet kokia tai suma? 1000, 1200 eurų? 2000 eurų?
– Yra tiek gaunančių mokytojų (turinčių stažą, aukštą kvalifikaciją), bet bėda ta, kad tiek negauna didžioji dalis mokytojų. Tad ir bandoma kažkokiu būdu tampyti. Bet juk neužtempsi per mažų kelnaičių ant savo kūnelio stambaus.
Pirma turėjo būti optimizuotas mokytojų, mokyklų tinklas. Tuomet ir atlyginimai būtų neblogi. Dabar sukurta atlyginimų formavimo iliuzija, bet ji labai pavojinga, daranti didelę mentalinę žalą pedagoginei bendruomenei.
– Dar vienas ŠMM uždavinys – pakelti mokytojų prestižą. Ką jūs pats asmeniškai padarysite, kad prestižą pakeltumėte?
– Mūsų mokyklos mokytojai turi prestižą. Tai nepriklauso nei nuo atlyginimo, nei nuo mokyklos vadovo, nei nuo kalbų apie prestižą. Tikras mokytojas visuomet turi prestižą.
