Lietuvoje penktadienį viešėjusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel į Lietuvos prezidentę kreipėsi „miela Dalia“ ir vadino labai svarbiu asmeniu Europos Sąjungoje, o štai apsuptas nuolankių partijos ir frakcijos žmonių bei koalicinių satelitų Ramūnas Karbauskis leido sau nepriimti Dalios Grybauskaitės kvietimo vakarienei.
Matyt, čia suveikė ir ta aplinkybė, kad prezidentė dirba paskutinius savo kadencijos mėnesius. Kas užims Daukanto aikštėje esančius rūmus kitąmet, yra ir R. Karbauskio rūpestis. Kol kas valstiečiai žalieji savo kandidato paskelbę nėra, nors visi supranta, kad didžiausias viltis jie sieja su premjeru Sauliumi Skverneliu.
Tuo metu jų didžiausi oponentai konservatoriai, šią savaitę baigė vieną pirminių rinkimų etapą – baigė kelti kandidatus.
Tikrasis nugalėtojas, o tai reiškia konservatorių partijos kandidatas į prezidento postą, bus paskelbtas lapkričio 4 d., jeigu prireiktų antrojo turo – dar po savaitės. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ – interviu su Seimo TS-LKD frakcijos nare I. Šimonyte, kuri šios savaitės viduryje LRT „Panoramai“ patvirtino, jog dabar jau rimtai svarsto apie dalyvavimą prezidento rinkimuose, nors prieš tai nekart yra sakiusi, kad nedalyvaus.
– Kaip reikėtų suprasti jūsų žodžius „labai rimtai svarstau dalyvauti rinkimuose“? Kada jūs baigsite rimtai svarstyti ir pasisakysite taip ar ne?
I. Šimonytė: Aš, kaip visada, klausimus linkusi rimtai svarstyti ir niekada nerimtai nesvarstau tokių dalykų, kurie yra susijęs su mano ateitimi arba galbūt ir su dar rimtesniais reikalais, bet procesas yra labai paprastas. Kitą savaitę turbūt partijos pirmininkas kreipsis į visus nominuotus kandidatus, kurių yra tikrai daug, keliolika, ir tie žmonės turės gal 10 dienų pasakyti savo nuomonę – jie lieka pirminiuose rinkimuose, ar pasitraukia ir galbūt remia ką nors iš kitų kandidatų. Tai tas laikas – turbūt paskutinę rugsėjo savaitę. Čia jau labai nedaug beliko.
– Bet jūs dar svarstote, ar jūs jau turite sprendimą, tik nenorite jo sakyti?
I. Šimonytė: Na, aš turiu sprendimą, nenoriu jo galbūt šiandien sakyti, nes jau tas procesas ir taip greitai pasibaigs. Buvo čia tas epizodas, kada buvo sukurta Seimo laikinoji komisija, na, iš pradžių tarsi man „pagerbti“, o paskui jau truputėlį mandagiau suformulavus neva krizės reiškiniams tirti. Tada aš juokavau, žiūrėkite, sakiau, jūs mane taip ir priprašysite dalyvauti prezidento rinkimuose, nes turbūt labai stengiatės, kad aš to nedaryčiau. Bet tai yra per daug rimtas klausimas, kad galima būtų juokauti, ir atsitiko taip, kaip atsitiko. Tikrai nei prašiau, nei raginau, nei kas nors už mane ragino mane kelti partijos skyriuose. Daug tos paramos sulaukiau. Ką dabar daryti?
– O kas turi atsitikti, ponia Ingrida, kad jūs nuspręstumėte vis dėlto nedalyvauti?
I. Šimonytė: Na, jūs čia mane taip traukiant už liežuvio... Labai gali būti, kad pasakysiu, jog nedalyvauju ir paaiškinsiu savo tas priežastis vienokio ar kitokio sprendimo. Tai populiariai yra sakoma, kad turi būti geresnis kandidatas, bet manau, kad čia yra kiekvieno toks vidinis pasirinkimas, ir aš turiu įvairių priežasčių, dėl kurių, mano sprendimas bus toks, koks bus.
– Bet, žiūrėkite, jūs kaip tik taip ir sakėte, kad rimtai svarstyti šitą klausimą jus verčia tai, kai jūs matote tuos, kas eina į tuos rinkimus, tiesa?
I. Šimonytė: Ne, aš tiesiog matau, kaip yra einama galbūt labiau, negu kas eina. Tikrai yra tokių dalykų, kurie man atrodo keistokai. Patys žmonės man neatrodo keistokai, nes kiekvienas 40 metų sulaukęs pakaltinamas žmogus gali kelti savo kandidatūrą, jeigu sulauks palaikymo. Kodėl ne? Bet pats procesas ir, net kalbant apie partijos pirminius rinkimus, tikrai atrodo man kai kas keistai.
– Jūs užsiminėte apie tą komisiją, o aš kaip tik ir noriu jūsų klausti. Ar tai, kas vyksta Seimo Biudžeto ir finansų komitete, kuriam vadovauja valstietis Stasys Jakeliūnas, ir tas tyrimas dėl 2009–2010 m. krizės, jūsų manymu, yra vis dėlto sietinas su rinkimais ir nutaikytas būtent jį jus ir G.Nausėdą, ar tiesiog toks sutapimas?
I. Šimonytė: Nemanau, kad čia yra sutapimas todėl, kad prasidėjo visa tai kaip konkrečiai į mane asmeniškai nutaikytas dalykas. Pradinis nutarimo projektas, kuriam Seimas pritarė prieš praėjusias Kalėdas – tai ten buvo Šimonytė, Šimonytė, Šimonytė.
Kiekviename klausime, net už tuos laikotarpius, kai Šimonytė, net nebuvo finansų ministrė. Aišku, tą nutarimo projektą pateikė toks Seimo „klasikas“ kaip Petras Gražulis, nes niekas daugiau net nedrįso su tuo nutarimu išeiti į tribūną, bet, nepaisant to, Seimas po pateikimo tokiam popieriui pritarė.
Tik paskui, tobulinant, kažkaip jį ten tikslinant, Šimonytė iš nutarimo dingo. Atsirado tokios bendresnės frazės ir ilgesnis laikotarpis. Komisija yra jau pusę metų, tik ji ne kažin ką nuveikė. Dabar vėl yra grįžta prie to tyrimo, ir tyrimo vadovo yra mėtomi tokie labai drąsūs pareiškimai, sakyčiau, net ne užuominos, tiesiog pareiškimai, tarkim, Gitano Nausėdos atveju...
– Kad jis gali nekandidatuoti? Čia tai turite galvoje?
I. Šimonytė: Kad jis rekomenduoja G. Nausėdai nekandidatuoti, nors G. Nausėda buvo banko analitikas, nedalino paskolų tikrai, gal dalino blogus patarimus, bet tai visiškai skirtingi dalykai, ir, bet kuriuo atveju, nieko komisija dar nėra nustačiusi. Tai tikėti, kad čia nieko asmeniško, jau pasidaro truputėlį sunku.
– Ar gali būti tas tyrimas – tai, kas, pavyzdžiui, jus sustabdys, nuo rinkimų?
I. Šimonytė: O ne! Šitas tyrimas mane gali tik paskatinti.
– Kas dar gali paskatinti? Jeigu nenorite sakyti, kas gali sustabdyti, nes pradžioje klausiau, kas gali sustabdyti?
I. Šimonytė: Na, manau, kad pagrindinis dalykas, kuris skatina, tai, be abejo, yra tiesiog neįtikėtinas palaikymas, kurio aš sulaukiu, nors tą turbūt visi galimi kandidatai sako, bet tai yra tikrai svarbu. Bet vis tiek, pirmiausia, žmogus turi pats sau įvertinti, ar jis gali imtis iš viso tokios atsakomybės, ar ne. Tai čia yra pagrindinis dalykas, kuris lemia mano sprendimą. Noriu – neužtenka, turi būti – galiu.
– G. Nausėda sako, kad jisai būtų kandidatas, kuris norėtų suvienyti tautą, nes ji labai šiuo metu yra susiskaldžiusi. Kokia būtų kandidatė I. Šimonytė, ką ji norėtų deklaruoti?
I. Šimonytė: Aš galiu pasakyti, ko man nereikia iš prezidento. Man iš prezidento nereikia tėvo ir motinos, nes aš turiu tėvą ir motiną. Na, nebeturiu jau tėvo, bet vis tiek turiu tėvus. Aš nenoriu, kad prezidentas būtų apylinkės įgaliotinis, nes apylinkės įgaliotinis yra, ir jis dirba savo darbą. Aš noriu, kad prezidentas būtų Konstitucijos garantas. Ir man tai yra pagrindinis dalykas, ko man reikia iš prezidento. Charizma, lyderystė, vizija ir kiti dalykai yra nuostabiai puikūs, bet man atrodo, kad pagrindinis vis dėlto prezidento uždavinys yra būti Konstitucijos garantu.
– Tai kitą savaitę pasakysite, kad galite tapti tokiu?
I. Šimonytė: Dar kitą savaitę pasakysiu, ką turiu pasakyti.
– Ką gi, labai ačiū ir lauksime jūsų sprendimo.
