Apie tai, kad sieks prezidento posto, vakar pagaliau paskelbė reitingų lyderis, buvęs SEB banko darbuotojas ekonomistas 54-erių Gitanas Nausėda, taip pat savo programinę kalbą pasakė filosofas ir visuomenės veikėjas 62-ejų Arvydas Juozaitis.
„Lietuvos ryto“ pakalbintas politologas ir sociologas Mažvydas Jastramskis šių pretendentų perspektyvas įvertino skirtingai.
A.Juozaitis, nors ir pretenduoja tapti vienu pagrindinių kandidatų, apie kurį vienytųsi pranašus ir gelbėtojus renkantys piliečiai, esą turi nedaug šansų ir greičiausiai bus vienas rinkimų autsaiderių.
G.Nausėda gali sėkmingai pretenduoti į labai margą, visoms visuomenės sritims ir politinėms stovykloms atstovaujantį rinkėją, bet vis dėlto negali būti laikomas neabejotinu favoritu.
Atėjo laikas nekariauti
Abejonių, kad G.Nausėda sieks prezidento posto, buvo nedaug.
Vakar jis tai viešai patvirtino, sukvietęs žiniasklaidą prie Gyvybės mokslų centro sostinėje.
„Gerovės valstybė yra tas švyturys, į kurį privalo plaukti pavargęs ir kryptį praradęs Lietuvos laivas.
Yra laikas kariauti, o yra laikas taikiai sugyventi ir kantriai dirbti“, – tarsi siekdamas pabrėžti ir atskirumą nuo karingos dabartinės prezidentės kalbėjo ekonomistas.
Kandidato padėjėjų komanda – gana marga. Joje – ir verslininkas Ilja Laursas, ir ekonomistas Teodoras Medaiskis, ir politologas Mindaugas Jurkynas, ir žurnalistas Vytaras Radzevičius, ir vaikų psichiatras Linas Slušnys, ir teisininkas Tomas Davulis, ir dainininkė Dovilė Filmanavičiūtė. Rinkimų štabo vadove taps ekonomistė Algė Budrytė.
Žengdamas gerovės valstybės link G.Nausėda žadėjo siekti paversti Lietuvą pažangiausių technologijų šalimi, skatinti smulkųjį verslą ir piliečių santarvę.
„Šiandien Lietuvą tartum vėžys ėda beprasmiai tarpusavio karai ir intrigėlės, kai asmeninių ambicijų tenkinimas užgožia valstybės tikslus ir sekina visuomenės kuriamąją energiją.
Mes tiesiog nebegalime sau leisti prabangos remti lyderius skaldytojus, nes Lietuva dūsta nuo siaurų savanaudiškų interesų dominantės ir nekompetencijos.
Neturime rinkti į aukščiausius valstybės postus žmonių be valstybės ekonominės socialinės sąrangos išmanymo ir tvirto vertybinio stuburo“, – kalbėjo ekonomistas.
Atsakydamas į klausimus jis vengė tiesiai pasakyti, kokių ideologinių nuostatų laikysis ir kokių rinkėjų paramos tikisi – tik aptakiai kartojo, jog sieks visų piliečių paramos.
Jis taip pat vengė atsakymo, ar tikisi konservatorių paramos – tik aiškino, jog ji jam būtų nepriimtina, jeigu mainais dešinieji reikalautų jo paramos europarlamento ar savivaldos rinkimuose.
Keturi pagrindiniai bokštai
„Pirmasis bokštas yra kalba, be jos mes nesusikalbėtume, antrasis yra šeima, trečiasis – nacionalinis tautinis švietimas, ir ketvirtasis bokštas – teisingumas.
Visi šie bokštai gerokai paardyti ir bokštų sargyboje yra tik vienas kitas žmogus“, – taip savo kertinius principus apibrėžė A.Juozaitis, kuris kalbą sakė Biržų pilyje.
Pasak filosofo, dėl to kalčiausios įsigalėjusios neoliberalios vertybės, globalizmas, nuo visuomenės atitrūkęs valdžios elitas.
„Mes nebekuriame bendro gėrio valstybės. Politinis elitas gyvena Europos ir Eurazijos sostinių veidrodžiuose, stambaus verslo užsakymuose ir iš tikrųjų politinis elitas gyvena sau. O visi kiti piliečiai taip pat yra palikti sau.
Taip yra sukurta dviejų gyvenimų Lietuva, dvi sanklodos ir dabar jau net dvi priešiškos stovyklos“, – aiškino A.Juozaitis.
Rinkėjus sunku nuspėti
– Kokiems rinkėjams gali tikėtis atstovauti A.Juozaitis? Regis, jis remsis vadinamąja „antrąja Lietuva“, į kurią taikėsi ir ankstesni gelbėtojai. Kiek jis tuo gali laimėti? – paklausėme M.Jastramskio.
– Apie tokį dalyką, kaip politinis atstovavimas, Lietuvoje apskritai labai sunku kalbėti. Netgi partijų lygiu.
Mano požiūriu, tik dvi partijos daugmaž aiškiai žino, kam jos atstovauja. Tai – konservatoriai ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškųjų šeimų sąjunga. Apie kitų partijų aiškius rinkėjus kalbėti labai sunku.
Jeigu taip yra su partijomis, ką jau kalbėti apie asmenybių rinkimus. Piliečiai čia dar labiau renkasi pagal tai, kaip jiems atrodo pats žmogus, kokios jo asmeninės savybės ar bruožai.
Pritariu, kad A.Juozaitis naudoja tą pačią schemą kaip visi populistai ne tik Lietuvoje, bet ir kitur pasaulyje: vienoje pusėje yra blogas elitas, užgrobęs valdžią, kitoje – visuomenė, tauta, kuriai jis, kandidatas, tą valdžią grąžintų.
Tačiau kokius konkrečiai rinkėjus tuo patrauks A.Juozaitis, mano nuomone, nėra labai svarbu – dėl to, kad jų greičiausiai bus nedaug.
– Kodėl taip manote? Gal jis vis dėlto gali sėkmingai pasinaudoti tuo, kad ateina į politiką iš šono, be to, labai aiškiai pabrėžia nacionalizmą, antieuropietiškumą, tradicines vertybes? Kodėl jis negalėtų tapti viena centrinių figūrų, vienijančių vadinamąjį protesto elektoratą, nors dėl jo grumsis ne vienas kandidatas?
– Aišku, būna, kad kas nors ir visai netikėtai iššauna. Bet tas protesto elektoratas gali būti tik kas antras rinkėjas, kita vertus, mano požiūriu, A.Juozaitis turi pernelyg daug trūkumų, kad tai pasiektų.
Pirmiausia – jo žinomumas per menkas. Taigi jis iš esmės neturi socialinio kapitalo, kurį galėtų konvertuoti į politinį. Čia nepadės ir joks euroskepticizmas.
Dauguma Lietuvos rinkėjų yra labai palankūs Europos Sąjungai, o tam, kad perlaužtum tai, reikia būti ypač autoritetingam.
Pagaliau – A.Juozaičio neremia jokia didesnė politinė organizacija ar verslo struktūra.
Taip, A.Juozaičio nebuvo politikoje, bet nebuvo ir viešojoje erdvėje. Teisingiau, jis buvo kažkur paraštėse.
Tiesa, G.Nausėda irgi nefigūravo politikoje, tačiau jis ilgą laiką buvo viešas asmuo.
– O kas, jūsų manymu, yra G.Nausėdos rėmėjai? Jis lyg ir atstovautų pirmiausia vadinamajai „pirmajai Lietuvai“ – labiau pasiturintiems didžiųjų miestų gyventojams. Bet, regis, jį remia ir kitokie rinkėjai. Kodėl?
– Jeigu paklausinėsite kokiame nors provincijos miestelyje, iš vieno išgirsite, kad jis jam nepatinka, nes yra bankų ar šiaip „elito“ atstovas, bet kitas pasakys, kad jam patinka, nes yra specialistas ir ekonomistas.
Būtent tai, man atrodo, gali paaiškinti G.Nausėdos populiarumą. Tai, kad jis laikomas kompetentingu spręsti ekonomikos klausimus, bene svarbiausia. Juk ekonomika, pinigai labiausiai rūpi daugeliui žmonių.
Mano manymu, todėl jis pretenduoja tapti kandidatu, kuris „patinka visiems“, o jį remia visose politinio spektro pusėse ir socialiniuose sluoksniuose esantys rinkėjai.
Beje, tokia kandidate gyventojai laikė D.Grybauskaitę.
Tiesa, G.Nausėdą vis dėlto daugiau parems vadinamoji centro dešinė.
– Jeigu G.Nausėdą oficialiai paremtų konservatoriai, ar tai jam būtų labiau į naudą, ar pakenktų? Juk valstiečiai, iškėlę premjero Sauliaus Skvernelio kandidatūrą, ko gero, sieks rinkėjus įtikinti, kad G.Nausėda – „elito“, konservatorių, bankų, o ne „tautos“ ar „žmonių“ atstovas. O kaip G.Nausėdos galimybes ir apskritai situaciją dešinėje pusėje paveiktų, jei konservatoriai iškeltų Ingridos Šimonytės kandidatūrą?
– Jeigu konservatoriai G.Nausėdą parems, jis, aišku, stengsis neatrodyti vien kaip jų kandidatas. Tačiau nemanau, kad tai būtų labai didelė problema.
Pavyzdžiui, konservatoriai oficialiai rėmė D.Grybauskaitę. Ar tai jai labai pakenkė?
Bet kokiu atveju G.Nausėda, aišku, norės prisidurti dešiniųjų rinkėjų balsų. Taigi jeigu konservatoriai į rinkimus pasiųstų I.Šimonytę, be abejo, jam kiltų problemų.
Juk dešiniųjų rinkėjai disciplinuoti – dauguma jų balsuotų už kandidatą, kuris eitų su partijos vėliava.
Kai kurie galimi pretendentai dar tyli
Iki šiol apie dalyvavimą prezidento rinkimuose yra viešai paskelbę diplomatas V.Ušackas, Seimo nariai A.Maldeikienė ir N.Puteikis, europarlamentaras V.Mazuronis ir Liberalų sąjūdžio iškeltas europarlamentaras P.Auštrevičius.
Potencialiais, tačiau savo sprendimo dar nepaskelbusiais kandidatais yra laikomi premjeras S.Skvernelis, Kauno meras V.Matijošaitis, didžiausio konservatorių skyrių palaikymo sulaukusi Seimo narė I.Šimonytė.
