Iš geto išsigelbėjęs vilnietis iki šiol tiki tik vienu dalyku

Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininkas 88 metų Tobijas Jaafetas rugsėjo 23 dieną kviečiamas į Vilniaus Rūdninkų aikštę, kur popiežius Pranciškus tyliai melsis prie paminklo Vilniaus geto aukoms atminti.

Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Sep 21, 2018, 8:30 PM

Rugsėjo 23-ąją sukanka 75 metai nuo Vilniaus Didžiojo geto likvidavimo ir, kaip ir kiekvienais metais, tą dieną Paneriuose vyks lietuvos žydų genocido aukų pagerbimo ceremonija. Ceremonijos dalyvai iš Panerių vyks susitikti su popiežiumi Pranciškumi.

„Džiugu, kad popiežius atvažiuodamas pagerbia Lietuvą. Galvoju, kad popiežius Pranciškus labai gražiai elgiasi, ir man malonu, kad jis Rūdninkų aikštėje melsis.

Norėčiau ten nuvažiuoti, bet nežinau, kaip reikės daryti. Aš niekur nevaikštau, sėdžiu namuose vienas, nes žmona mirė“,- pasakojo 88 metų T.Jaafetas.

– Kiek šiuo metu Lietuvoje yra žmonių, kurie kalėjo gete?

– Šiandien buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos sąrašuose yra 92 žmonės. Maždaug trečdalis jų buvo gete. Čia tie, kurie buvo išgelbėti rusų, lietuvių arba lenkų. Kiti mirė arba išvažiavo į Izraelį. Aš buvau Kauno gete.

– Ar gete žmonės meldėsi?

– Gete rūpėjo surasti ką nors valgomą. Aš valgiau bulvių lupenas. Ant aukšto auginau triušius, prie namo turėjau dvi lysves, ten kažką auginau.

Viskas sukosi apie tai, kad įdėti ką nors į burną. Bet kai man suėjo 13 metų, mano motina liepė man eiti man barmitstvos. Ėjau pas rabiną, kažką mokėjau, kažką reikėjo išmokti ir praėjau tą barmitstvą.

– Ar jūsų manymu reikia Vilniuje atstatyti Didžiąj sinagogą?

– Man sunku atsakyti į šį klausimą. Po tokio gyvenimo, kurį pragyvenau, aš netikiu į Dievą. Tikiu į likimą. Reikia ar nereikia - tegu sprendžia jaunimas. 

– Ką prisiminsite, kai popiežiaus Pranciškus melsis už žuvusius Lietuvos getuose?

– Mano motina Berta Jaafetienė, dėdė Lazeris Frenkelis su sūnumi buvo įkalinti Kauno gete. Mano tetos Sonia Garsel ir Gita Kupsik su savo vyrais ir sūnumis Monia ir Azreliu buvo įkalinti Rygos gete. Mano močiutė Zelda Jaafet buvo įkalinta Rezeknėje, Latvijoje. Visi jie buvo nužudyti. Likau gyvas tik aš vienas.

Mano tėvas Rafaelis Jaafetas jau 1938 metais pasakė, kad Lietuvoje gyventi negalima, nes iš vienos pusės Hitleris, iš kitos – Stalinas, Lietuvą sumals.

1938 metais, kai mano brolis baigė progimnaziją, jie išvažiavo į Angliją. Mama pasakė, kad atvyks po metų, nes dar turi reikalų Kaune. 1939 metais mano pusseserė baigė Aušros gimnaziją ir mes trise išvažiavome į Londoną.

Mane su broliu iš karto nuvežė į Braitoną, kur koledže mokiausi 6 savaites. Europoje tuo metu prasidėjo nemalonūs veiksmai, Hitleris norėjo užpulti Lenkiją ir mano motina nutarė parvežti mano pusseserę į Kauną. Trise mes grįžome į Kauną.

Bet rusai užėmė Kauną ir mes nebegalėjome išvažiuoti. Man buvo 9 metai. Mokiausi Žydų mokykloje, 1940 metais baigiau 5 skyrių ir išvykau į pionierių stovyklą į Palangoje. Nama nenorėjo leisti, bet aš išverkiau.

Ir – prasidėjo karas. 4 valandą iš ryto pasigirdo kononada – Palanga buvo 2 kilometrai nuo rubežiaus su Vokietija. Mes bėgome palei jūrą į Šventąją, o iš ten atsidūrėme pelkėje. Ten mus pavijo vokiečių motociklininkai ir liepė grįžti atgal.

Visus žydelius – mūsų buvo trys ar keturi – uždarė į sinagogą. Ten buvo uždarytos ir žydės moterys su vaikais. Po trijų dienų mus nuvežė į lagerį. Jis buvo įrengtas du kilometrai nuo Palangos Kretingos kryptimi, jame buvo patalpinta apie 600 žmonių.

Iš ten kasdien eidavom tvarkyti rusų paliktus butus. Vieną dieną atėjo mano draugai iš pionierių stovyklos pasakė: „Dodikai, pabėk iš lagerio, atvažiuos autobusai, mus nuveš į Kauną“

. Aš pabėgau iš to lagerio į stovyklą, kur pionieriai buvo. Mane nuvežė į Kauną ir aš atsiradau pas mamą. Pirmiausia mama mane nurengė ir su žibalu išmaudė: atvažiavau ne tik vienas, o su visais gyviais – utelėm.

Liepą visi Kauno žydai privalėjo persikelti į Vilijampolės getą. Pirmus metus mokiausi šaltkalvystės, o du kitus paskutinius metus buvau pasiuntiniu. Tada telefonų nebuvo, mane siųsdavo, kai reikėdavo kažką kažkam pranešti.

Vieną dieną, tai buvo jau 1944 metais balandžio gale mano mama grįžta iš darbo ir sako: „Dodikai, negali čia likti, frontas eina, tu turi pabėgti“.

Po savaitės man nuėmė žvaigždutes, davė kuo apsirengti. Aš pabėgau ir mane priglaudė tetos giminaitė Kotryna Katinskaitė – mano teta ištekėjo už lietuvio karininko.

Mane nuvedė pas dėdę, nuprausė, išpudravo, o kitą dieną mane pavadino Jonu Vaitkevičiumi. Kunigas išrašė man naujus dokumentus. Man buvo 14 metų.

 Pasodino į traukinį, vykstantį į Vilnių ir liepė tylėti bei nieko nekalbėti. Po dviejų mėnesių vokiečiai pabėgo ir taip aš likau gyvas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.