Liko tik ji: sesutės ir tėvų likimas nepasigailėjo

Rugsėjo 23-iąją popiežius Pranciškus melsis prie paminklo Vilniaus geto aukoms atminti. Šis getas buvo likviduotas prieš 75 metus.

Vilniaus gete košmarą patyrusi F.Branovskaja išsigelbėjo prieš 75 metus.<br>Eltos nuotr.
Vilniaus gete košmarą patyrusi F.Branovskaja išsigelbėjo prieš 75 metus.<br>Eltos nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Sep 21, 2018, 9:54 PM

Susitikimo su popiežiumi laukia ir per stebuklą išsigelbėjusi buvusi geto gyventoja 94-erių vilnietė Fania Branovskaja.

Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno 57 tūkst. žydų. 50 tūkst. jų buvo nužudyti arba mirė dėl nepakeliamų sąlygų ir ligų.

Vilniaus geto likvidavimo dieną iš jo ištrūkusi Fania, mergautine pavarde Jocheles, pateko į sovietinių partizanų būrį. Jame susipažino su būsimu vyru Michailu Branovskiu, susilaukė dviejų dukterų.

„Rugsėjo 23-iąją minėsiu 75 metų sukaktį, kai praradau artimuosius. Prisiminsiu bendramokslius, kaimynus, pažįstamus, mokytojus iš geto.

Jidiš mokykloje mokėmės penkių kalbų. Lotynų tiesiog nekentėme, o mokytoją vadinome žalčiu. Ji buvo iš neturtingos šeimos. Kai apsirengdavo kitą drabužį, sakydavome: „Žaltys pakeitė odą.“

Gete visiems gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, ypač mokytojams, nes jie nėjo į darbą už miesto, kur bent jau duodavo truputį sriubos, todėl nusprendėme jiems padėti. Ką mes galėjome? Vienas davė sušalusių bulvių, kitas šaukštelį kruopų.

O man teko nunešti maisto tai lotynų kalbos mokytojai.

„Atėjote pas mane, žaltį? Vaikai prisimena mane?“ – nustebo mokytoja.

Iš Vilniaus geto ji buvo išvežta į Rygą, paskui koncentracijos stovyklą Štuthofe ir, kažkaip išsigelbėjusi, atsidūrė Lodzėje. Kai tai sužinojome, vienas bendramokslis nuvyko jos aplankyti. Prisiminimas, kad mokiniai apie ją pagalvojo pačiu sunkiausiu metu gete, padėjo ištverti tragiškiausias akimirkas. Taip ji tada pasakė.

Kai tik susitinku su mokiniais, studentais, būtinai pasakoju šią istoriją. Kad visuomet atsimintų savo mokytojus“, – interviu Eltai kalbėjo 1941-ųj rugsėjį į Didįjį Vilniaus getą patekusi ir iki 1943-iųjų rugsėjo 23-iosios jame buvusi F.Branovskaja.

– O kaip susiklostė jūsų sesers, tėvų likimas?

– Mano sesutė, kaip ir tėvai, buvo Vilniaus gete, bet gyva likau tik aš viena.

Vilniaus geto likvidavimo dieną tėtį išvežė į Klogos koncentracijos stovyklą Estijoje. Jis buvo nužudytas likus dviem dienoms iki karo pabaigos.

Mamą su sesute Riva išvežė iš geto į Rygą dirbti fabrikuose.

1943-iųjų pabaigoje–1944-ųjų pradžioje visas moteris, vyresnes nei 35 metų, pripažino nebetinkamomis dirbti ir nuskandino Baltijos jūroje. Taip praradau mamą.

Žmonės, kurie buvo drauge su sesute, pasakojo, kad ji nenorėjo palikti mamos, bet vokiečių kareivis neleido to padaryti, esą ji per jauna.

Rivą išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą netoli Gdansko. Žinojau tai iš pažįstamų, bet dokumentų neturėjau. Ieškojau jų, kol iš Gdansko muziejaus gavau oficialų patvirtinimą, kad mano sesutės numeris koncentracijos stovykloje buvo 60 805. Įsivaizduojate, kiek ten žmonių buvo. Ir, kaip vėliau man pasakė, tai tik moterų numeriai.

– Vis dėlto po visų baisybių likote Lietuvoje, Vilniuje.

– Tikėjome, kad gyvensime kaip prieš karą, kad baisybės baigėsi ir viskas bus gerai. Kad bus žydiškos mokyklos. Visi laukė grįžtant artimųjų. Aš kiekvieną dieną eidavau į traukinių stotį žiūrėti, gal grįš sesuo.

Kai jau buvo galima laisvai susirašinėti, Izraelyje susiradau artimuosius – dešimt pusseserių ir pusbrolių, du mamos brolius.

1990 metais su vyriausia dukra nuvykome ten. Giminaičiai perdavė nuotrauką, kurioje 1939 metais nusifotografavusi visa mūsų šeima. Tik jų dėka turiu ikikarinių nuotraukų.

– Kokių prisiminimų, be nuotraukų, liko iš jūsų vaikystės?

– Turiu 1942-ųjų sausio 24 dieną išduotą pažymėjimą, kad buvau Vilniaus geto bibliotekos skaitytoja. Rado jį archyve.

Man tai brangus prisiminimas, kaip į biblioteką eidavome su sesute.

– Kur buvo jūsų namai, iš kurių buvote išvesti į getą?

– Kitoje gatvės pusėje. Mes gyvenome Pylimo gatvės 33-iame name, kuris dabar – 35-as. Bet po karo ten nebegrįžau. Nebegalėjau. Tik nuėjau pas kiemsargį, kuris buvo labai kultūringas žmogus.

Duris atidarė namų šeimininkė, pavarde Sobol. Pamačiusi, kaip atrodau, davė man sijoną, dukters palaidinę.

Gaila, neatsimenu lietuvės moters pavardės, kuri dirbo mūsų namų pusrūsyje skalbinių džiovinimo ir lyginimo įmonėje, vadinamoje maglėje.

Kai mus išvedė į getą, ta moteris surinko mūsų daiktus ir parsinešė į namus. Retkarčiais mamai pavykdavo išeiti iš geto, ji pasiimdavo mūsų daiktų, kad gete galėtų išmainyti į maistą.

Po karo aplankiau tą moterį. Ji man perdavė kiaušinių indelį iš mūsų namų. Man jis – brangus atminimas. Dar mamos pudrinę turiu, daugiau nieko.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.