Pirmąją interviu dalį sapnai-7719795/"="">sapnai-7719795/"" target="_blank">skaitykite čia.
– Užsiminėte apie mįslingomis aplinkybėmis žuvusį jūsų sutuoktinį. Kaip tai nutiko?
– Su Nikolajumi auginome tris dukteris. Sandra mūsų šeimoje buvo jaunėlė. Kai netekau vyro, Sandrai buvo vos metai ir septyni mėnesiai.
Iki sutuoktinio žūties gyvenome laimingai. Vyras dirbo suvirintoju montuotoju – statė Mažeikių naftos gamyklą, fabrikus Kėdainiuose, Jonavoje, Pavenčiuose.
Aš dirbau vaikų darželio auklėtoja, auginau dukteris. Šeimai nieko nestigo, turėjome butą, puoselėjome ateities svajones. Viskas žlugo akimirksniu.
Vyras tuo metu darbavosi Šiauliuose esančiame garažų kooperatyve, virino metalinius garažus. Visi užsakovai jam už darbą atsiskaitė, skolingas liko tik jo bendradarbis.
Vieną vakarą Nikolajus pasakė eisiąs pas bendradarbį atsiimti skolos. Gyvenome netoliese, tai žadėjo netrukus grįžti.
Prieš tai sapnavau negerą sapną, tad nenorėjau Nikolajaus išleisti. Tačiau jis mane nuramino ir išėjo pažadėjęs netrukus sugrįžti.
Netrukus jis rastas leisgyvis to bendradarbio garažo duobėje. Sunkią galvos traumą patyręs sutuoktinis buvo nuvežtas į ligoninę.
Medikai bandė gelbėti gyvybę, padarė dvi galvos operacijas, tačiau tai nepadėjo – po dviejų ligoninėje praleistų savaičių mano vyro gyvybė užgeso.
– Kas jums sukėlė įtarimų, kad vyras žuvo ne per nelaimingą atsitikimą, o buvo nužudytas?
– Aš iškart įtariau, kad mano vyras buvo nužudytas, kad nereikėtų jam grąžinti skolos.
Tas skolininkas buvo girtas. Kai mano vyras be sąmonės gulėjo ligoninėje, jis kasdien vis teiraudavosi, ar Nikolajus dar gyvas, o nurimo tik tada, kad mano sutuoktinis mirė.
Tad bendradarbis tvirtino, kad mano vyras į garaže esančią duobę netyčia įkrito pats.
Tokia versija suabejojau iškart. Ant duobės buvo užstumtas automobilis, likęs tik mažas tarpelis. Į jį žengęs žmogus būtų kritęs ant kojų, o mano vyras nugarmėjo galva žemyn.
Atkreipiau dėmesį ir į ligoninėje man grąžintus vyro marškinius. Ta vakarą vyras vilkėjo naujais marškiniais.
Atkreipiau dėmesį, kad dvi marškinių sagos išplėštos. Aš greitosios pagalbos darbuotojų teiravausi, ar norėdami apžiūrėti sužalotą žmogų rūbus nuo jo nuplėšia. Jie man atsakė, kad rūbų neplėšo, o prireikus juos karpo žirklėmis.
Vadinasi, sagos galėjo ištrūkti, kai mano vyras buvo sugriebtas už atlapų ir įmestas į duobę.
– Ar šiais įtarimais pasidalijote su pareigūnais?
– Taip. Nuvykau į komisariatą ir viską išdėsčiau.
Tačiau niekas ten nepanoro su manimi apie tai kalbėtis – buvau mandagiai išprašyta iš komisaro kabineto. Gal jis manęs nenorėjo klausytis, nes buvo apipiltas pinigais?
Noromis nenoromis teko su tuo susitaikyti ir gyventi toliau.
