Štai iki ko nusirito dar visai neseniai galinga šalies politinės arenos jėga laikyta Socialdemokratų partija.
Per kone visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį (galbūt išskyrus tiktai daugiau kaip prieš 20 metų virusį pilietinį karą dėl premjero A.Šleževičiaus) ji išlaikė stipriausios politikos džiunglių anakondos reputaciją.
Net didžiausi jų priešai pripažino: nepaisant vidaus intrigų su nuodais vyno taurėje arba durklo smūgiais į nugarą, kairieji niekada nepakrikdavo taip, kaip tam tikru metu yra atsitikę visiems jų konkurentams.
Bet visus mūšius laiminčios ir didžiausius priešo įtvirtinimus sutrypiančios geležinės jėgos reputacija pradėjo aižėti jau praėjusios kadencijos pabaigoje.
Į šipulius ji sudužo po pralaimėtų Seimo rinkimų ir kovų dėl naujo partijos vedlio posto.
Dabar ta reputacija virsta dulkėmis. Iškalbingiausias šios savaitės kairiųjų dramos epizodas – gūžynės dėl Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko J.Sabatausko.
Savaitės viduryje šis politikas vis dar kybojo ir dvejojo, prie kurios pusės prisidėti – prie Seimo narių separatistų, pasirašiusių frakcijų koalicijos sutartį su „valstiečiais“, ar Socialdemokratų partijos vadovybės, paskelbusios, jog reikia šokti iš valdžios vežimo.
Vienas separatistų ideologinių lyderių G.Kirkilas ėmė ir paskelbė, jog J.Sabatauskas irgi pasirašė frakcijų koalicijos sutartį, bet partija po poros valandų atsakė viešu paneigimu.
Susiję straipsniai
Tik pats J.Sabatauskas buvo kažkur dingęs.
Pagaliau atsiradęs pradingėlis išspaudė, kad G.Kirkilas melavo apie jo parašą, o jis pats, nors nepritaria partijos tarybos sprendimui, traukiasi iš posto Seime ir lieka su kairiųjų lojalistais.
Šitokia absurdiška mizanscena buvo ne vienintelis separatistų ir lojalistų peštynių epizodas.
Separatistai rašė viešus laiškus, skųsdamiesi, jog partijos vadovybė toliau jų nei girdi, nei klauso, elgiasi brutaliai, todėl jie neturi kitos išeities, kaip tik skelbti autonomiją.
Tuo metu iš ūkio ministro posto pasitraukęs pagrindinis G.Palucko konkurentas partijoje M.Sinkevičius paragino bendražygius eiti iš visų koalicijų savivaldybėse, kuriose jie yra su teisėsaugos įtarimų paženklintais liberalais ir „darbiečiais“.
Taip iškiltų grėsmė ir Vilniaus vicemero G.Palucko postui.
Nesnaudė ir G.Paluckas. Į sceną buvo išvilkta partijos Etikos ir procedūrų komisijos giljotina. Etikos sargai paskelbė atskalūnams ultimatumą – jei per savaitę neatsikvošės, gali būti net nukirsdinti.
Aišku, sunku įsivaizduoti, kad iš partijos urmu būtų išmesti tokie veikėjai kaip I.Šiaulienė, R.Sinkevičius, J.Bernatonis, G.Kirkilas, A.Butkevičius.
Bet kokią kitą išeitį dabar turi G.Paluckas, jeigu siekia įsitvirtinti kaip tvirtas vedlys ir skaistyklos ugnimi išvalytą partiją toliau vesti į tikrosios socialdemokratijos dangų?
Tiesa, išmetę kokią dešimtį Seimo atskilėlių kairieji rizikuoja vienu ypu iškristi ir iš pirmojo parlamentinių partijų ešelono.
Mat lojalistams kol kas trūksta narių, kad būtų sudaryta frakcija.
Susiję straipsniai
Žinoma, surasti vieną kitą perbėgėlį, kad ir iš kitų stovyklų, jiems galbūt pavyktų.
Tačiau separatistai bent kol kas nerodo jokių kapituliacijos ženklų ir, regis, pasiryžę grumtis iki galo, pavyzdžiui, iki kito partijos tarybos posėdžio, kuris turėtų lemti galutinį jų likimą.
Vienas pagrindinių klausimų: kodėl nepaisydami partinio žaidimo taisyklių jie elgiasi beatodairiškai, modami ranka netgi į tai, kad ši kaktomuša pramuša naują skylę partijos laivo šone, tik šį kartą – jau daug žemiau vaterlinijos?
Ambicijos ir noras parodyti skiauterę užrietusiam geltonsnapiui vedliui, kad senimui – dar ne sutema?
Įsitikinimas, kad net išmesti iš partijos jie liks svarbios politinės figūros, o paklusę G.Paluckui būtų pasmerkti karšti užkrosnyje?
Laukiantis nepakeliamas skausmas, kurį tektų patirti atplėšus jų kūnus net nuo tų ne itin aukštų postelių Seime?
O gal kraujuoja vėl atsivėrusios vadinamųjų senųjų socialdemokratų ir buvusios LDDP konkurencijos žaizdos?
Vieno atsakymo į šiuos klausimus, matyt, nėra. Bet kokiu atveju, net jeigu artimiausiu metu abi pusės surastų kokį nors kompromisą arba viena jų nusileistų, padėtis iš esmės vargu ar pasikeis.
Net iškinkius karo vežimus partija dar ilgai kraujuos, nes po tokių triuškinamų dūrių staiga išgyti neįmanoma.
Žinoma, iki 2019 metų Europarlamento ar 2020 metų Seimo rinkimų – dar daug laiko, tačiau ir jo gali neužtekti, kad partija bent atsigautų iki ikikrizinio lygio.
G.Palucko viltys, jog radikaliai apsivalę socialdemokratai pakils kaip feniksas ir kometa vienu metu, atrodo gana naivios, o pajėgumai tai padaryti – per menki.
Šioje situacijoje galima guostis nebent tuo, kad kairiųjų kiemo šokiai su kardais neturi lemiamos įtakos bendrai politinei situacijai šalyje ir nekelia grėsmės valstybei ar visuomenei.
Atrodo, kad dabartinė Vyriausybė bent artimiausiai ateičiai užsitikrino pakankamą paramą Seime, kurią svarbiausiais momentais susirinks iš kone visų parlamento pakampių.
Netgi iš dešiniojo, nes konservatoriai paskelbė, jog yra nusiteikę su „valstiečiais“ tartis ir dalyvauti rengiant Lietuvai svarbius projektus.
Kad ir kaip būtų, liūdnokai atrodo politinės sistemos būklė regint, kaip akyse vienas po kito byra svarbūs jos stulpai.