Šią vasarą atrasti ir identifikuoti pokario kovų didvyrio palaikai palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse valstybės vadovų panteone.
Lietuvos trispalve apdengtą laisvės kovotojo karstą į amžinojo poilsio vietą atlydėjo šalies vadovai, kariai ir tūkstančiai eilinių žmonių.
„Vienas žmogus sistemai buvo toks pavojingas, toks svarbus, kad reikėjo sunaikinti ne tik jį patį ir jo šeimą, bet paslėpti tapatybę. Bet nepavyko“, – laidotuvių ceremonijoje kalbėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas pabrėžė, kad A. Ramanauskas-Vanagas sugebėjo derinti pedagogo ir karininko savybes, griežtai laikėsi karinės disciplinos, aktyviai dirbo pogrindžio spaudoje.
Šv. Mišias sostinės Katedroje aukojęs Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas šią dieną pavadino džiaugsmo ir teisingumo diena.
„Laidotuvės retai būna džiaugsmo diena, bet šiandien ji tokia yra. Džiaugsmo, kad atstatomas teisingumas ir grąžinama skola. Džiaugsmo, kad esame laisvi ir orūs atiduoti pagarbą savo didvyriams. Džiaugsmo, kad mūsų tautos medžio šaknys liko gyvos ir leidžia atžalas“, – Vilniaus katedroje sakė G. Grušas.
Arkivyskupo teigimu, derama pagarba laisvės kovotojui reiškia teisingumo atkūrimą sovietų represijų aukoms.
„Šią valandą teisingumas atkuriamas ne tik Vanagui, bet jis atkuriamas visiems broliams ir seserims, kurių kūnai gulėjo išniekinti mūsų miestelių aikštėse, visiems, kurių kapai iki šiol nežinomi, visiems, kurie žuvo kalėjimuose, lageriuose ir Sibiro platybėse“, – kalbėjo G. Grušas.
Turės tėvo kapą
A. Ramanausko dukra Auksutė Skokauskienė sako esanti laiminga, kad pagaliau turės tėvo kapą. Ji vylėsi, kad jis taps visų laisvės kovotojų simboliu.
„Dabar aš turėsiu jo kapą, pašventintą vietą, kur galėsiu nueiti bet kada, kada norėsiu pabūti su juo“, – LRT televizijai sakė ji.
„Lietuva laisva, Lietuva jį prisimena ir turės jo kapą. Tai simbolis visų, kovojusių už Lietuvos laisvę. Juk liko dar tiek daug nežinomų kapų“, – pridūrė ji.
Pokario metais A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu.
Po kelerių slapstymosi metų A. Ramanauskas-Vanagas suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.
Premjeras Saulius Skvernelis teigė, kad A. Ramanausko-Vanago valstybinės laidotuvės yra „istorinio teisingumo atstatymas ir įprasminimas“.
„Manau, kad tai yra mūsų tautos, mūsų laisvės kovotojų pergalės diena, nes žmogus bus palaidotas, kaip dera, pažymint prasmingą, galiausiai tikslą pasiekusią mūsų partizanų kovą“, – teigė premjeras.
Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.
Ginkluota kova tęsėsi iki 1953 metų. Lietuva partizanų tikslą pasiekė ir nepriklausomą valstybę atkūrė 1990 metais.
Nešdavo partizanams maisto
Į Antakalnio kapines žmonės rinkosi dar prieš vidurdienį. Tarp jų – ir 84 metų Kęstutis Matulaitis, kuris būdamas vaiku ir paaugliu pažinojo Tauro apygardos vadą Aleksandrą Grybiną-Faustą. Būtent jis su A.Ramanausku-Vanagu 1949 metų pradžioje nukeliavo į Žemaitiją ir dalyvavo legendiniame Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) suvažiavime, kartu su kitais Lietuvos partizanų vadais pasirašė LLKS deklaraciją.
„Esu karo vaikas, gimęs ir augęs tarp Kazlų Rūdos girių, kuriose buvo didžiuliai partizanų būriai. Šešias vasaras ganiau karves, nešiau jiems maistą. Vakare į pamiškę atėję partizanai prašydavo: „Kęstuti, ar negalėtum duonutės atnešti?“ Grįžęs namo sakydavau: „Vyrai prašo valgyti, nes labai alkani“, -- prisiminė K.Matulaitis.
Partizanai ateidavo į pamiškę. Kai Kęstutis karves ganydavo miške, nesirodydavo. Taip jie elgdavosi dėl konspiracijos – kad vaikas nepamatytų, kur yra bunkeriai. Jau vėliau, kai bunkerius sunaikino NKVD stribai arba juose partizanai patys susisprogdino, K.Matulaitis sužinojo, kad jie buvo įrengti už 3-4 kilometrų.
K.Matulaičio žodžiais, pats iš beržo tošies buvo pasigaminęs „kaušiukę“, kurioje nešdavo partizanams sviestą. Namiškiai įdėdavo lašinių, išvirdavo kelis kiaušinius.
Maišelis aptaškytas smegenimis
1949 metų rugsėjo 28-osios naktį grįždamas iš Vytauto rinktinės vizitacijos Šunkarių miško (dabar Šakių r.) palaukėje, prie Vilušių kaimo, A.Grybinas-Faustas pateko į čekistų pasalą ir per susišaudymą buvo sunkiai sužeistas.
Vis dėlto Tauro apygardos vadui pavyko pasitraukti į savo bunkerį. Čia jis per naktį degino iš A.Ramanusko-Vanago gautą siuntą. Sunaikinęs dokumentus ir nesulaukęs pagalbos, A.Grybinas-Faustas paryčiais nusišovė.
Suradę jo ir kitų partizanų palaikus, čekistai juos numetė Jankuose, po to vežiojo po Karšrūdę, Lukšius ir Šakius. Kur palaidotas Tauro apygardos vadas, iki šiol nežinoma.
O K.Matulaitis prisiminė, kaip čekistai varė jo tėvus į miestelį: „Eikite pažiūrėti banditų.“
Po to, kai A.Grybinas-Faustas su kitais partizanais tragiškai žuvo, K.Matulaitis su kitais kaimo vaikais surado jų bunkerį. Jis buvo sugriautas. Vaikai prie bunkerio surado pistoletą, kurio čekistai neaptiko.
„Prie bunkerio radau maišiuką „pikliavonės“ -- tokių miltų. Pakėliau – o jis visas smegenimis aptaškytas“, -- apie baisius laikus pasakojo K.Matulaitis, kurį mokykloje mokė tragiškai žuvusio A.Grybino-Fausto tėvas.
Tradicijos dar tik kuriamos
A.Ramanausko-Vanago laidotuvės buvo valstybinės. Tam premjeras Saulius Skvernelis potvarkiu buvo sudaręs valstybinę laidojimo komisiją.
Valstybinėmis laidotuvėmis pagerbiami labiausiai Lietuvai nusipelnę žmonės. Tokia garbė suteikiama kiekvienam į anapilį iškeliavusiam prezidentui, Kovo 11-osios akto signatarui.
Valstybinių laidotuvių tradicijos Lietuvoje dar tik kuriamos, tad Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija gali nuspręsti, kurie politikai gali būti palydimi į paskutinę kelionę kaip labai valstybei nusipelnę žmonės.
Paskutinį kartą Lietuvoje valstybinės laidotuvės 2016 metais buvo rengiamos buvusiam sveikatos apsaugos ministrui Jurui Poželai.
Gausiausiai per valstybines laidotuves buvo atsisveikinama su žuvusiaisiais per Sausio 13-ąją bei Medininkų tragedijos aukomis.
Atsisveikinti su žuvusiais per Sausio 13-ąją susirinko tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Žuvusiųjų kūnai buvo pašarvoti Sporto rūmuose, o atsisveikinti su jais atėjusių žmonių eilė vingiavo iki Antakalnio tilto. Jiems teko laukti daugiau nei valandą.
Paprastai per valstybines laidotuves pagerbiami asmenys šarvojami sostinės Arkikatedroje arba vienoje pagrindinių miesto bažnyčių. Už juos aukojamos mišios, kuriose dalyvauja aukšti Prezidentūros, Vyriausybės, Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai.
Karstas būna uždengiamas valstybine vėliava, kurį, nuleidus į duobę trispalvė yra sulankstoma ir perduodama mirusiojo artimiesiems.
Kapinėse vyksta specialios ceremonijos, išrikiuojama garbės karių kuopa, atsisveikinimo žodį taria iškilūs Lietuvos žmonės.
Skirtingai nei signatarams, prezidentams Antakalnio kapinėse Vilniuje garbinga vieta nėra numatyta. Kai kurie politikai šiose kapinėse iškilmingai palaidoti Menininkų kalnelyje.
Atvyksta tūkstančiai žmonių
Pasaulyje valstybinėmis laidotuvėmis pagerbiami ne tik iškilūs asmenys, bet tragedijų aukos. Rugsėjį Ganos sostinėje Akroje vyko buvusio Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Kofi Annano valstybinės laidotuvės.
Atsisveikinimo ceremonija buvo surengta Akros tarptautiniame konferencijų centre, joje dalyvavo JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas, prezidentai ir politikai iš daugybės Afrikos valstybių, tūkstančiai žmonių.
Rugsėjį taip pat vyko Vietnamo prezidento Tran Dai Quangui valstybinės laidotuvės, buvo paskelbtas dviejų dienų nacionalinis gedulas.
O rugpjūtį Italijoje vyko viaduko Genujoje aukų valstybinės laidotuvės. Per šią nelaimę žuvo 41 žmogus.
