Tiesa, premjeras S.Skvernelis pareiškė, kad jis iš principo palaiko amnestiją, vidaus reikalų ministras E.Misiūnas pridūrė, jog amnestuoti reikėtų atsakingai, o teisingumo ministras E.Jankevičius prasitarė, kad projektas nebuvo derintas su Vyriausybe ir jo vadovaujama ministerija.
Tuo metu teisininkams užkliuvo jau pats amnestijos pretekstas – valstybės šimtmečio ir popiežiaus Pranciškaus vizito proga.
Ypač dviprasmiški R.Karbauskio žodžiai, kad tai būtų geriausia dovana Lietuvą aplankiusiam gailestingumu ir atlaidumu garsėjančiam Pranciškui.
Pirmiausia toks požiūris dvelkia demagogija ir veidmainyste. Popiežius jau išvyko iš Lietuvos, o aiškinimai, kad tai tarsi būtų jo mokymą atitinkantis gailestingumo gestas, tik pridengia mūsų politikų siekį amnestijos aktu įtikti ja pamalonintiems asmenims ir jų aplinkai.
Mūsų šalyje iš tiesų yra per daug įkalintų žmonių – 100 tūkst. gyventojų tenkantis kalinių skaičius yra didžiausias ES. Tačiau proginė amnestija nesprendžia šios problemos, tik ją kuriam laikui pridengia.
Tai rodo ankstesnių amnestijų patirtis. Daugiausia nuteistųjų paleista į laisvę per 2000-ųjų amnestiją, sumažinusią įkalintųjų skaičių net 39 procentais.
Tada jau vyko įtemptos derybos dėl Lietuvos narystės NATO ir ES, o mūsų šalies kalėjimai buvo perpildyti prastomis sąlygomis kalinčių kalinių. Amnestija kuriam laikui leido Lietuvai kiek geriau atrodyti pagal įkalinimo statistiką. Tiesa, efektas buvo labai trumpalaikis.
Tarp amnestuoto didžiulio skaičiaus kalinių būta ir pavojingų nusikaltėlių. Iškart padaugėjo senyvo amžiaus žmonių apiplėšimų, pagausėjo vagysčių, prievartavimų, nužudymų. Teisėsaugai teko dirbti išsijuosus, ir greitai didžioji dalis amnestuotųjų grįžo į kalinimo įstaigas – jos vėl išsipūtė 32 procentais.
Šitokie amnestijos rezultatai buvo svarbiausia priežastis, kodėl atsisakyta ją skelbti 2009 metais, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga. Buvęs policijos generalinis komisaras V.Grigaravičius tada pareiškė, kad apie 70 proc. amnestuotųjų vėl nusikalsta.
Vis dėlto negalima būtų tvirtinti, kad dauguma kalinčių asmenų – nepataisomi nusikaltėliai ir juos amnestavus galima tik laukti, kada jie vėl nusikals. Tiesiog pačios proginės amnestijos staiga paleistus iš kalėjimų asmenis įstumia į vėl nusikalsti kurstančias sąlygas.
Juk nemažos dalies amestuotųjų laisvėje niekas nelaukia, jie neturi kur glaustis, išskyrus senąją, neretai į nusikaltimus linkusią aplinką. Vadinamieji kalėjimų universitetai tik sustiprina kriminalinius ryšius, kartais įklampina ir pirmąsyk nesunkiai nusikaltusius žmones.
Valstybė, amnestuodama 2–3 tūkstančius ar net daugiau nuteistųjų, nepasirūpindavo, kur jie gyvens, ką veiks, net nepajėgdavo sukontroliuoti tokio didelio skaičiaus žmonių judėjimo.
Tiesa, R.Karbauskis tikina, kad šįkart amnestija nebus plati, ji turėtų būti taikoma tik socialiai pažeidžiamiems nuteistiesiems – iki 6 metų nelaisvės nuteistoms nėščiosioms ir nepilnamečių vaikų turinčioms moterims, iki 3 metų įkalinimu nubaustiems vyresniems nei 65 metų žmonėms, neįgaliesiems, nusikaltusiems iki pilnametystės asmenims.
Skaičiuojama, kad į laisvę išeitų 200–250 nuteistųjų, o dar apie 200 žmonių būtų atleisti nuo arešto. Nepaisant to, amnestija abejotina ir naudingumo, ir teisiniu požiūriu.
Antai lygių galimybių kontrolierė A.Skardžiuvienė įžvelgė, jog amnestijos projektu tam tikros žmonių grupės įgyja privilegijų pagal tapatybės požymius, pavyzdžiui, nepilnamečių vaikų turinčios moterys, bet ne vyrai. Kelia abejonių ir nustatytas 65 metų amžiaus cenzas.
Siekdamas išvengti lygiateisiškumo principo pažeidimų Seimo Žmogaus teisių komitetas pasiūlė amnestuoti visus nuteistuosius, kuriems liko kalėti mažiau nei metus. Bet ir šis įstatymo projektas neatsako į klausimą, ar apskritai reikalinga proginė amnestija.
Tai sovietinis palikimas, išsilaikęs šiais laikais daugiausia nedemokratinėse valstybėse. Kartais amnestijos skelbiamos ir Vakarų šalyse, bet jos paprastai nebūna proginės ir siekia konkrečių tikslų, pavyzdžiui, amnestuojami nelegaliai ginklus laikę asmenys, taip skatinant visuomenę jų atsisakyti.
Išleidžiant į laisvę šimtus nuteistųjų tiktai todėl, kad Lietuvoje apsilankė popiežius, būtų pažeistas baudžiamosios politikos stabilumas, o sisteminės bausmių atlikimo, nusikaltusių asmenų integracijos į visuomenę problemos nesprendžiamos.
Nuteistiesiems reikėtų suteikti galimybę išeiti į laisvę anksčiau, nei baigsis įkalinimo terminas, bet daug efektyviau tai daryti ne urmu, o individualiai, atsižvelgiant į kalinio elgesį. Jis neturi tikėtis valdančiųjų malonės, jog bus amnestuotas kokia nors proga, o pats stengtis įrodyti, kad pasirengęs daugiau nenusikalsti.
Dar svarbiau sukurti efektyvias nuteistųjų socialinės integracijos programas, kurios, teisininkų nuomone, iki šiol visiškai neveiksmingos.
Todėl kol pati baudžiamoji politika kreiva šleiva, amnestija tėra fasado dailinimas pastatui pūvant iš vidaus ir vertintina kaip politikų siekis pademonstruoti savo galią ir maloningumą.
