Mirties bausmių Lietuvoje paslaptys: paskutinė Boriso Dekanidzės diena buvo kitokia

Žurnalisto Vito Lingio nužudymo užsakovas Borisas Dekanidzė yra paskutinis žmogus, kuriam Lietuvoje įvykdytas mirties nuosprendis. Paslapties skraistė ilgai gaubė tai, kaip mūsų valstybėje buvo vykdoma ši bausmė. Tą skraistę praskleidė „Lietuvos rytas“.

B.Dekanidzei, kurio kapą Vilniuje puošia įspūdingas paminklas, vieninteliam iš keturių nuteistųjų žurnalisto nužudymo byloje buvo skirta mirties bausmė.
B.Dekanidzei, kurio kapą Vilniuje puošia įspūdingas paminklas, vieninteliam iš keturių nuteistųjų žurnalisto nužudymo byloje buvo skirta mirties bausmė.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Oct 14, 2018, 3:45 PM, atnaujinta Oct 15, 2018, 2:00 PM

Nors mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas dar 1996-aisiais, o vėliau mirties bausmė visiškai panaikinta, ši jau į praeitį nugrimzdusi procedūra iki šiol nuo visuomenės slepiama.

Kitose šalyse mirties bausmės vykdymą gali stebėti ir visuomenės atstovai.

Sušaudydavo beveik kasmet

Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki mirties bausmės sustabdymo gyvybė buvo atimta septyniems nuteistiesiems – jie sušaudyti.

Pirmasis buvo sušaudytas Aleksandras Novatkis. Tai įvyko 1992-ųjų rugpjūčio 8-ąją.

1993 metų gruodžio 12-ąją mirties bausmė buvo įvykdyta iš karto dviem kaliniams: Vladimirui Ivanovui bei Valentinui Laskiui.

Maždaug po mėnesio – 1994-ųjų sausio 27-ąją buvo sušaudytas Vidmantas Žibaitis. Tų pačių metų rugsėjo 28 dieną mirties nuosprendis įvykdytas Antanui Varneliui.

1995 metų gegužės 18 dieną gyvybės neteko Aleksandras Gudkovas, o po kelių mėnesių, liepos 12-ąją, buvo sušaudytas Borisas Dekanidzė.

Davė tylėjimo įžadus

Mirties bausmei vykdyti buvo sudaryta aštuonių žmonių grupė.

Po kruopščios atrankos ir tikrinimų ši specialioji grupė vidaus reikalų ministro įsakymu suformuota dar 1990-aisiais.

Dalis pareigūnų nesutiko dalyvauti šioje specialioje akcijoje, todėl reikėjo ieškoti kitų. Visi grupės nariai yra pasirašę dokumentą, draudžiantį pasakoti apie mirties bausmės vykdymo procesą.

Lėmė žinios iš Prezidentūros

Nuteistieji mirti iki paskutinės minutės nežinodavo, kada bus sušaudyti. Jų paskutinė viltis būdavo prezidento vadovaujama Malonės komisija.

Gavus neigiamą jos atsakymą mirties bausmė būdavo įvykdoma per vieną dvi paras.

Tą dieną, kai Malonės komisija svarstydavo kokio nors mirtininko prašymą pakeisti bausmę, šio kalinio kameroje būdavo išjungiamas radijo taškas.

Išjungimo priežastis buvo slepiama – kaliniui, pavyzdžiui, paaiškindavo, kad aparatas sugedo arba kilo kitų techninių problemų.

Atvykdavo mirties automobilis

Specialioji bausmės vykdymo grupė į Lukiškių kalėjimą atvykdavo vakare – maždaug tuo metu, kai keisdavosi pareigūnų pamainos.

Į šios įkalinimo įstaigos teritoriją būdavo atvairuojamas mikroautobusas „Latvija“, kuris buvo specialiai pritaikytas šiai operacijai. Jo langai buvo visiškai užtamsinti, viduje įrengtos apsaugos grotos.

Prieš atvykstant grupei kalėjimo sargybiniams bei kitiems pareigūnams dėl įvairių priežasčių būdavo įsakoma laikinai palikti savo vietas ir pereiti į kitas.

Norėta, kad niekas nepamatytų nei atvažiavusios specialiosios grupės, nei automobilio.

Nurodymai – tik žodžiu

Kiekvieną kartą prieš bausmės įvykdymą grupė susirinkdavo ir dar kartą aptardavo, kas, kaip ir ką turi daryti.

Sušaudymo procedūra niekada nebuvo išdėstyta raštu. Operacijos detalės būdavo paaiškinamos ir nurodymai duodami tik žodžiu.

Nieko nežinantis pasmerktasis iš kameros būdavo išvedamas sugalvojus kokią nors priežastį. Pavyzdžiui, jam būdavo pasakoma, kad einama į pirtį, pas gydytoją ir panašiai. Taip vėlgi būdavo siekiama išvengti neprognozuojamo kalinio elgesio.

Surakintą antrankiais nuteistąjį specialiosios grupės nariai, veidus paslėpę po kaukėmis, nuvesdavo į vieną patalpą.

Čia prokuroras jam pranešdavo, kad malonės prašymas atmestas, ir paskelbdavo nuosprendžio vykdymo pradžią. Po šios procedūros ant pasmerktojo galvos būdavo uždedamas maišas.

Pakelėje – mirtini šūviai

Mirtininkas būdavo pasodinamas į kalėjimo kieme stovintį mikroautobusą. Kartu važiuodavo ir kiti grupės nariai. Vienas pareigūnas mikroautobusą dar lydėdavo lengvuoju automobiliu.

Ryšys tarp abiejų mašinų būdavo palaikomas radijo priemonėmis. Visa grupė su pasmerktuoju nuvykdavo į iš anksto aptartą vietą. Beveik visada tai būdavo greitkelis Vilnius–Panevėžys.

Bausmė būdavo įvykdoma gana viešoje vietoje, net nepasukus į mišką ar kitą nuošalią vietą – tiesiog sustojus kelkraštyje.

Kiekvienas grupės narys turėdavo vykdyti savo funkcijas, o pasmerktąjį visada nušaudavo tas pats vykdytojas. Šaunant kelių pareigūnų prilaikomas kalinys gulėdavo ant automobilio grindų.

Mirtininkui – ilgos kančios

Iš pradžių kulkos būdavo paleidžiamos mirtininkui į galvą. Kartais užtekdavo ir vieno šūvio, nors dažniausiai tekdavo šauti kelis kartus.

Bet ir po to kaliniai merdėdavo gana ilgai – kartais net 30–45 minutes.

Įvykdę kelis nuosprendžius ir mirtininkų kančių sukrėsti grupės nariai konsultavosi su medikais. Šie patarė šauti ne į galvą, o į širdį. Tačiau ir tokiais atvejais mirtis ištikdavo ne iškart.

Žmogus dar ilgai rodydavo gyvybės ženklus, o automobilio grindys būdavo permirkusios krauju.

Nepavykus pasiekti greitesnio rezultato, vykdytojas vėl šaudydavo į galvą.

Mirtininkai būdavo šaudomi apie 50 metų senumo naganu. Šio ginklo nebuvo jokioje įskaitoje.

Senutėlis naganas šaudė tyliau nei kiti ginklai, todėl nebūdavo naudojamas duslintuvas.

Bijodavo smalsių žvilgsnių

Kodėl kaliniai buvo šaudomi greitkelyje? Specialioji grupė manė, jog nuošalioje pamiškėje ar lauke stovintis automobilis tamsintais langais greičiau gali atsitiktiniam žmogui sukelti įtarimo nei viešoje vietoje.

Be to, pro šalį lekiantys automobiliai prislopindavo šūvių garsą.

Vykdant mirties bausmę nepasitaikė nė vieno nenumatyto atvejo – mikroautobusas neužkliuvo nei kelių policijai, nei atsitiktiniams žmonėms.

Šis automobilis prieš operaciją visada būdavo kruopščiai patikrinamas, kad pakeliui nesugestų.

Kitą dieną mašina jau stovėdavo išvalyta, be jokių kraujo ar kitokių pėdsakų. Niekas negalėdavo įtarti, kad joje išvakarėse kas nors baigė savo gyvenimą.

Anapilin – dryžuotais rūbais

Po mirtinų šūvių pasmerktojo kūną grupė tuo pačiu mikroautobusu nuveždavo į morgą.

Jo darbuotojai iš anksto būdavo įspėjami, kad bus atvežtas lavonas. Morge oficialiai būdavo konstatuojama žmogaus mirtis.

Nušautojo kūną palaidodavo kiti Lukiškėse laikomi kaliniai, turintys teisę prižiūrimi pareigūnų laikinai išeiti į laisvę.

Tik po to apie įvykdytą bausmę sužinodavo mirtininko giminės bei visuomenė. Artimiesiems būdavo pasiūloma pasiimti kameroje likusius mirusiojo daiktus.

Visi mirtininkai gyvenimą baigė ir buvo palaidoti vilkintys dryžuotais drabužiais.

Žmogus atrodydavo bejėgis

Keli grupės nariai prisiminė, jog visi pasmerktieji, sužinoję apie artėjančią mirtį, nepanikavo, neverkė, nieko nereikalavo ir neprašė.

Tačiau daugelį ištikdavo būsena, panaši į emocinį šoką. Žmogus atrodydavo nieko nesuvokiantis ir bejėgis. Grupės nariams susidarydavo įspūdis, jog mirtininkas savęs nekontroliuoja ir yra visiškai pasidavęs aplinkybėms.

Nervinę įtampą išduodavo tik virpantys rankų pirštai.

Paskutinio noro neklausdavo

Kalbos apie paskutinį norą – surūkyti cigaretę ar gauti išskirtinę vakarienę, matyt, kilo iš filmų. Viskas vykdavo daug paprasčiau ir patiems kaliniams netikėtai. Pareigūnai neslepia, jog ši nemaloni procedūra jiems kainavo daug nervų ir bemiegių naktų.

„Tu laikai jį prirėmęs ir išgirsti šūvį. Po to kartais dar turi laukti ir žiūrėti, kaip žmogus mirdamas gargaliuoja, o aplink vis didėja kraujo dėmė.

Tuo metu kyla įvairiausių minčių, jautiesi sau svetimas. Ir gyvenimas atrodo kitoks“, – pasakojo vienas grupės narys.

B.Dekanidzė nepalūžo

Vienintelis mirtininkas, kuris elgėsi kiek kitaip nei jo likimo draugai, – „Vilniaus brigados“ vadeiva B.Dekanidzė. Jis buvo paskutinis kalinys, kuriam įvykdyta mirties bausmė.

Pareigūnų vedamas į numatytą bausmės vykdymo vietą B.Dekanidzė buvo visiškai ramus.

Vieno grupės narių jis rusiškai paklausė: „Ar tai jau viskas?“

Išgirdęs atsakymą: „Taip, viskas“ jis išoriškai visiškai nesureagavo.

Pareigūnai, kurie matė B.Dekanidzės sušaudymą ir tokį ramų jo elgesį, mano, jog „Vilniaus brigados“ vadeiva iš anksto psichologiškai buvo pasirengęs mirčiai.

Bijojo bendrininkų puolimo

B.Dekanidzė nuo kitų mirtininkų skyrėsi dar ir tuo, jog buvo sušaudytas ne už miesto ribų, o pačiame Lukiškių kalėjime.

Kai prokuroras pranešė apie malonės prašymo atmetimą, garsusis kalinys buvo nuvestas į vieną tuščią nuošalią kalėjimo patalpą.

Čia jis buvo paguldytas ir sušaudytas. B.Dekanidzė mirė ne iš karto, o po keliolikos minučių.

„Vilniaus brigados“ vadeivą buvo atsisakyta nušauti įprastoje vietoje – greitkelyje. Pareigūnai baiminosi, kad pakeliui gali būti bandoma jį išlaisvinti.

Norint išvengti tokių netikėtumų nuteistąjį būtų reikėję vežti lydint didžiulei apsaugai. Tai galėjo sukelti kieno nors susidomėjimą. Todėl buvo nutarta bausmę įvykdyti kalėjime.

Po kiekvienos operacijos specialiosios grupės nariai gaudavo piniginį atlygį.

Iš pradžių šiems pareigūnams būdavo išmokama nė trečdalio atlyginimo nesiekianti suma. Vėliau ji truputį padidinta. Vykdytojas gaudavo tiek pat, kiek ir kiti grupės nariai. 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.