Susidomėjimas – ne išsyk
Laikinai einanti savarankiško gyvenimo namų vedėjo pareigas Anželika Žolnerukaitė sako, kad 2013-ųjų spalį, kai „Savi namai“ atvėrė duris, čia buvo vos trys gyventojai. „Žmonėms labai trūko informacijos. Kurį laiką vaikščiojome po ligonines, psichikos sveikatos centrus, dalijome lankstinukus, rodėme skaidres. Taip pamažu namai prisipildė. Šiuo metu jau susidariusi nemaža eilė norinčių patekti į „Savus namus“, – pasakoja specialistė.
Savarankiško gyvenimo namuose yra 23 kambariai, 5 iš jų – dviviečiai. Juose gyvena 28 suaugę žmonės ir vienas vaikas. „Gyventi dviviečiuose kambariuose skiriame tik tuos žmones, kurių būdas ir pomėgiai sutampa. Jei matome, jog charakteriai bus nesuderinami, net nebandome apgyvendinti kartu, kad nebūtų pažeistas žmogaus orumas. Kai kurie mūsiškiai netgi pageidauja gyventi dviese – taip jiems lengviau dalytis buitimi, pigiau susimokėti mokesčius, kartu gamintis maistą. Kambarius jie tvarko paeiliui. Žinoma, ne visada ir dėl visko jiems sutarti pavyksta, pasitaiko ir nedidelių konfliktų, tuomet šiek tiek tenka įsikišti mums, darbuotojams“, – šypsosi A. Žolnerukaitė.
Specialistė primena, kad savarankiško gyvenimo namai – tai tarpinė stotelė, kur psichikos negalią turintiems žmonėms padedama atsistoti ant kojų, atsigauti po gydymo ar globos įstaigų, sudėtingų gyvenimo situacijų. „Džiaugiamės savo gyventojus išleisdami į savarankišką gyvenimą. Liūdna, kai tenka išlydėti į socialinės globos įstaigas. Tačiau psichikos sutrikimai – neprognozuojami, kartais žmogaus būklė prastėja itin sparčiai. Jei matome, kad žmogus nesugeba gyventi su tokia priežiūra, kokią siūlome, jei jam visą parą reikia gydytojo, slaugytojo, tvarkome dokumentus ir siunčiame į socialinės globos namus“, – sako „Savų namų“ vadovė.
Jos teigimu, pasitaiko atvejų, kai žmogui netinka savarankiško gyvenimo namuose siūlomos sąlygos, jam nesinori specialistų priežiūros, tokiu atveju su gyventoju taip pat tenka atsisveikinti. Kad taip nenutiktų, prieš pradedant tvarkyti dokumentus kiekvienas būsimasis gyventojas kviečiamas atvykti, apsižiūrėti, susipažinti su „Savų namų“ taisyklėmis, darbuotojais ir kaimynais.
„Kai kurie pas mus patenkantys gyventojai mano, kad viskas čia bus nemokamai, kaip ligoninėje – tiek gyvenimas, tiek maitinimas. Tokiems tenka nusivilti. Mūsų gyventojai susimoka už paslaugas, taip pat patys perkasi maistą“, – aiškina A. Žolnerukaitė. Ji neslepia, kad pasitaiko ir piktybiškų savarankiško gyvenimo namų taisyklių pažeidėjų. Su tokiais taip pat tenka atsisveikinti.
Stengiasi paneigti stereotipus
Laikinai pareigas einanti vadovė sako, kad šiuose namuose, kaip ir bet kuriuose kituose, būna visko. „Didžiausia mūsų gyventojų problema – psichikos liga. Jai paūmėjus ne visi gali save kontroliuoti. Stengiamės kiek įmanoma apsieiti be ligoninių, patys padedame savo gyventojams, turime puse etato dirbančią slaugytoją, kuri atvažiuoja, konsultuoja, palydi pas psichiatrą, stebi, ar reguliariai vartojami vaistai. Tačiau kai kuriais atvejais stacionarinis gydymas būtinas, kad žmogus vėl atsistotų ant kojų, galėtų gyventi visavertį gyvenimą“, – aiškina specialistė.
„Savuose namuose“, be slaugytojo, dirba 3 socialinės darbuotojos ir 4 socialinio darbuotojo padėjėjos. „Visi esame tarsi viena šeima. Didžioji dalis dirba nuo įstaigos įsikūrimo, visi vieni kitais rūpinamės. Net išėję iš „Savų namų“ žmonės pas mus lankosi, atvyksta į šventes, atsiunčia atvirukų“, – sako A. Žolnerukaitė.
Jos teigimu, gyventojai ypač skatinami įsilieti į darbo rinką. Darbuotojų pastangos nenueina veltui: 13 žmonių dirba nuolat, o po pusmetį ir ilgiau – didžioji dalis. Ieškoma profesinės reabilitacijos programų, kad įsidarbinti galėtų kiekvienas norintis.
„Stengiamės kuo daugiau eiti į žmones, rodyti save. Taip bandome paneigti visuomenėje gajus stereotipus, parodyti, kad esame šaunūs, o psichikos liga – ne nuosprendis. Ir žmonėms nuolat kartojame: galime viską, tik kiekvienam reikia palaikymo, paramos. Kuriame abipusiu pasitikėjimu grįstą ryšį. Kaip kitaip – juk be gyventojų nebūtų mūsų, o be mūsų – gyventojų“, – pabrėžia A. Žolnerukaitė.
Sąlygomis patenkinti
Kalbinti gyventojai teigia esantys patenkinti gyvenimu „Savuose namuose“. Ruslanas čia įsikūręs nuo pat atidarymo. Vyras paskirtas savarankiško gyvenimo namų seniūnu. „Atėjau čia iš socialinės globos įstaigos, kur su pertraukomis gyvenau septyniolika metų. Esu įpratęs prie tvarkos, specialistų priežiūros, todėl pritapti nebuvo sunku. Pensionato personalas buvo kur kas griežtesnis ir reiklesnis, čia socialinės darbuotojos dirba labai profesionaliai, bendrauja draugiškai, atranda laiko užsukti ir po darbo, jei prireikia“, – džiaugiasi Ruslanas.
Vyro dienotvarkė užimta nuo ankstyvo ryto – jis arba filmuojasi kino studijoje kuriamuose filmuose, arba vyksta į repeticijas, dirba su „Ąžuoliuko“ choru, moko vaikus groti mušamaisiais, anksčiau dainavo Naujininkų senjorų chore. Šiuo metu jis rengia savo eilėraščių knygą. Vyrui poezija labai patinka, eilėraščiai jam įdomesni nei romanai ar kita literatūra.
Ruslanas nevengia padirbėti statybose, padeda pažįstamiems žmonėms atlikti apdailos darbus. Be to, jis piešia, lipdo iš molio. Vyras pasidžiaugia, kad „Savuose namuose“ jam sudarytos visos sąlygos kurti. Savarankiško gyvenimo namų atidarymo proga Ruslanas pristatė savo dailės kūrinių parodą. Jis meninius dirbinius kuria pagal užsakymą, sėkmingai parduoda savo kurtus paveikslus, taip pat turi didelę muzikos kūrinių kolekciją – tiek vinilinių plokštelių, tiek kompaktinių diskų, tiek kasečių, parenka muziką ir „Savuose namuose“ vykstančioms diskotekoms.
Erika taip pat ne vienus metus praleido globos namuose. Dabar ji – viena aktyviausių „Savų namų“ gyventojų. Erika labai ruošėsi namų gimtadienio šventei, kartu su kitais galvojo, kaip visus pradžiuginti. Mergina dainuoja, laisvalaikiu skaito knygas, mėgsta žiūrėti televizorių, šokti, klausytis muzikos, daryti įvairius rankdarbius.
„Nuo kasdienybės, nuo rutinos niekur nepasislėpsi, bet visi privalome būti geranoriški, padėti vieni kitiems, suprasti, palaikyti. Čia visada gali nueiti pas draugą pasikalbėti, pasitarti, pasiūlyti kažką nuveikti kartu. Kai aplink – pažįstami žmonės, nebėra vienatvės, vakarai ne tokie liūdni. Darbuotojai į mūsų gyvenimą pernelyg nesikiša, leidžia tvarkytis patiems, tad mums pakanka privatumo“, – pasakoja mergina.
Erika pasidžiaugia, kad „Savų namų“ darbuotojai yra labai geranoriški, tapę artimais žmonėmis. „Jie dėl mūsų labai stengiasi. Puiku, kad yra priežiūra. Esu linkusi paišlaidauti, socialinės darbuotojos prižiūri, kad pinigų užtektų viskam“, – šypsosi mergina.
Pasak jos, psichikos negalią turinčiam žmogui tokie namai – geriausia galimybė išlikti savarankiškam, nepakliūti į globos įstaigas. Vis dėlto mergina apgailestauja, kad psichikos negalia vis dar paženklinta stigma: „Visuomenė mus linkusi nurašyti. Pasitaiko ir patyčių, kurios ypač skaudina. Ne visi žmonės tolerantiški, ne visi linkę suprasti kitokį žmogų.“
Nesunkiai prisitaiko
„Savų namų“ gyventojai teigia, kad pritapti čia net ir naujokams nėra sunku. Į savo kambarį užsukti pakvietusi Milda sako, jog „Savuose namuose“ jai patiko iškart. Iki tol mergina gyveno su globėjais, tačiau dėl garbaus amžiaus globoti merginą jiems tapo sunku. Sužinojusi, kad yra tokie namai, Milda atvažiavo apsižiūrėti ir netrukus įsikūrė.
Milda džiaugiasi gražiu, erdviu, šviesiu kambariu, gyventi čia jai gerai. Pašalpos pakanka susimokėti mokesčius ir už socialinę priežiūrą, nusipirkti maisto. Vis dėlto išsinuomoti savo būstą merginai būtų pernelyg brangu. „Nedirbu, tačiau stengiuosi nesėdėti sudėjusi rankų. Mėgstu siuvinėti, spalvinti mandalas, eiti pasivaikščioti su drauge. Aplanko globėjai, santykiai su jais liko gražūs. Žinoma, čia yra tam tikros taisyklės, bet pakanka ir laisvės“, – pasakoja namų gyventoja.
Tadas – „Savų namų“ seniūno pagalbininkas, jį visi vadina ūkvedžiu. Vyras savarankiško gyvenimo namuose apsigyveno prieš dvejus metus. „Kai mirė mama, man teko išsikraustyti iš namų. Gyvenau įvairiose valdiškose įstaigose. Turėjau palaukti eilėje, kol atsirado vieta „Savuose namuose“, – pasakoja Tadas.
Jis sako, kad savarankiško gyvenimo namuose jam patinka. Kambaryje Tadas gyvena dviese su Vaidotu. Abu kartu gaminasi maistą, eina apsipirkti. „Labai gerai sutariame su darbuotojomis. Pats esu nekonfliktiškas, todėl draugauju su visais. Išeiti iš savarankiško gyvenimo namų neturėčiau kur, savarankiškai gyventi negalėčiau“, – pripažįsta Tadas.
Vyras sako „Savuose namuose“ suradęs saugų uostą. „Čia šilta, gera, jauku, visus sieja gražus bendravimas. Šiek tiek nepatogu, kad namai įsikūrę Naujojoje Vilnioje, bet ir prie to įmanoma prisitaikyti“, – teigia savarankiško gyvenimo namų gyventojas.
