Tačiau G.Nausėda užsimena, kad turi prezidento Valdo Adamkaus palaikymą ir su juo dažnai konsultuojasi.
„Aš turiu visišką moralinį palaikymą. Su prezidentu bendraujame nuolat, jis duoda man labai gerų patarimų“, – sako G.Nausėda.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir G.Nausėdos pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Pone Nausėda, po savaitgalį vykusių pirminių konservatorių rinkimų, kuriuose pergalę išplėšė Ingrida Šimonytė, jūs gavote labai stiprų konkurentą kitų metų prezidento rinkimuose. Ar dėl to ketinate keisti savo taktiką?
– Aš nemanau, kad turėčiau. Tai, kas įvyko, buvo užprogramuota. Pirminiai rinkimai buvo puikus būdas atkreipti dėmesį į abu konservatorių kandidatus. Kaip matome, visą mėnesį žiniasklaida buvo patraukta šito įvykio. Mes, tuo tarpu, dirbome savo namų darbus ir teko daug važinėti per įvairias Lietuvos vietas. Mes labai nesireklamavome, nes daugiau norėjome, kad tose vietose žmonės sužinotų apie mūsų buvimą ir apsilankymą. Aš ketinu tai daryti ir toliau, tačiau dabar, jau apibendrinus mūsų pirmojo apvažiavimo rato rezultatus, mes ketiname lapkričio 12 d. pristatyti savo rinkiminę viziją, rinkiminę platformą plačiai visuomenei.
– Kitaip sakant, programą?
– Rinkiminė prezidento programa gali būti, tačiau ji sukelia tam tikrų klaustukų, ypač kuomet pradedi kalbėti apie ekonomiką, socialinius dalykus. Todėl mums labiau patinka tai, kad prezidentas ar kandidatas į prezidentus konstatuotų, kas jiems patinka, kas nepatinka ir ką reikėtų taisyti. Ar jis pats yra tiesiogiai įgaliotas tai padaryti – juridiškai galbūt ne, bet jis tikrai turi daug netiesioginių galių paveikti situacijas jam norima linkme. Socialinių mokslų kolegijoje lapkričio 12 d., 14 val. mes pristatysime savo dokumentą, o po to seks, tikiuosi, kritiška ir įdomi diskusija su akademiniu jaunimu.
– Jūs su I.Šimonyte taikote į tą patį rinkėją, tai labiau miestuose gyvenantys žmonės.
– Žinote, mes kartais truputį mitologizuojame šitą reikalą. Kadangi mes šiek tiek labiau analizuojame reitingų rodiklius, nėra taip, kad vien tik Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos rinkėjas renka. Yra pakankamai įdomi ir stipri parama nedideliuose miesteliuose, kur žmonės negauna labai didelių atlyginimų. Aš tariuosi, kad galbūt jie sieja savo viltis ir lūkesčius su mano, kaip ekonomisto, kompetencija ir tikisi, kad prezidentas, kuris nebus patarėjų įkaitas ekonominiuose, socialiniuose klausimuose, galėtų prisidėti prie judėjimo į priekį. Mes norėtume patenkinti šiuos lūkesčius, štai kodėl mūsų rinkiminis šūkis yra „Gerovės Lietuva“. O tai reiškia ne gerovę 10 proc., o gerovę visiems Lietuvos piliečiams. Žinoma, neteigiant, kad visi gyvens vienodai. Šitaip jau gyvenome, turbūt nebenorėtumėte grįžti į tą sistemą.
kiti
– Gražiai vis išsisukate nuo atsakymo, nukrypdamas į savo rinkimų programą. Ar jūs pats save pavadintumėte konservatorių ar dešiniojo flango kandidatu?
– Aš, matyt, save pavadinčiau dešiniojo centro kandidatu. Dabar būtų beprasmiška šio ideologinio spektro pusėje ieškoti, kiek procentų esu arčiau centro ar dešinės. Dešinysis kandidatas, mano nuomone, turi išpažinti tam tikras liberaliąsias vertybes ir pasisakyti, pirmiausia, už ekonominio pyrago kepimą, o ne jo raikymą. Tačiau aš, kaip ekonomistas, stebiu šitą procesą ir man jis atrodo jau šiek tiek vienpusiškas. Mes tiek seniai žmonėms įkalbėjome į galvas, kad būtina kepti, o tada kada nors pasidalinsime ir žmonės jau prarado viltį, kad su jais ims kažkada dalintis. Ir štai dabar ekonominis ciklas eina prie pabaigos, mes kalbame apie 2-3 metų perspektyvoje įvyksiančią naują ekonominę krizę, ir mes vėl su tokia pačia ekvilibristika, retorika mėginame žmonėms užkalbėti dantis. Tikrai manau, kad atėjo laikas ne vien tik galvoti apie biudžeto perteklių, kur dar šiek tiek sumažinti mokesčius, bet ir apie tai, kad Lietuva taip pat nusipelno turėti gerovės valstybę, nes labiausiai mūsų žmonės žvalgosi į tas valstybes, kurios yra arba į Vakarus, arba į Šiaurę nuo mūsų. Visos jos – Vokietija, Švedija, kitos Skandinavijos valstybės yra daugiau ar mažiau įgyvendinusios gerovės valstybės modelį.
– Jūs šnekate tą patį, ką ir I.Šimonytė, abu esate ekonomistai. Galbūt jos privilegija šioje situacija ta, kad ji yra buvusi finansų ministrė.
– Mano privilegija yra ta, kad aš esu dirbęs privačiame sektoriuje. Tai yra labai didelė privilegija, nes pirmąjį savo veiklos dešimtmetį aš dirbau valstybinėje tarnyboje, vadovavau svarbiausiam Lietuvos banko departamentui. Po to išpuolė likimas, kad aš net 18 metų dirbau vyriausiuoju ekonomistu SEB banke. Mano didžiausias privalumas yra tas, kad aš nenorėčiau vadinti to barikadų pusėmis, bet vis dėl to esu matęs procesus ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Manau, kad galėčiau puikiai derinti verslo interesus ir valstybės interesus tik vienam tikslui – kad žmonėms šioje šalyje būtų gyventi geriau.
kiti
– Bet jūs nesate tiesiogiai dalyvavęs valstybės valdyme. I.Šimonytė buvo finansų ministrė, matė valstybės valdymo virtuvę iš vidaus.
– Taip. Kita vertus, aš daugybę metų buvau taip arti vadinamosios praktinės politikos, kad kai kada buvau įrašomas net ir į jos kūrėjų sąrašą. Tas pats prisiminimas iš 2008-2009 m., nors tuo metu aš nei rašiau antikrizinę programą, nei kažką kito dariau, bet de facto buvau įrašytas į jos kūrėjų sąrašą. Todėl, matyt, vyriausiųjų ekonomistų toks likimas, kad jie nori nenori pasisako labai plačiu spektru politinių ir ekonominių klausimų. Dėl to kartais net nusitrina skirtis tarp to, kad žmogus yra vyriausiasis ekonomistas privačiame sektoriuje, nuo politikos. Štai kodėl tam tikra prasme ekonomistai dažnai yra politizuojami, kaip kažkokia atskira grupė, kuri daro didelę įtaką politikai. O dar kai kurios mano politinės patirtys yra susijusios su 2004 m. prezidento Valdo Adamkaus rinkimų kampanija. Kaip žinote, tada aš tiesiogiai dalyvavau politikoje ir rinkimų kampanijoje, agituodamas už V.Adamkų.
– Ar šiuo metu prezidento V.Adamkaus palaikymą turite?
– Aš turiu visišką moralinį palaikymą. Su prezidentu bendraujame nuolat, jis duoda man labai gerų patarimų.
– Esate jo remiamas kandidatas?
– Aš negaliu taip pasakyti, nes tai ne mano sprendimas pasakyti ar remia, ar neriama. Tai prezidento V.Adamkaus prerogatyva. Bet šiuo atveju man itin svarbu tai, kad šitas žmogus, kaip asmenybė, man daro nemažą įtaką. Svarbiausia, kad galiu pasinaudoti jo tikrai labai turtingų žinių ir patirties bagažu.
– Ar jūs nesigailite dėl to, kad nedalyvavote demokratijos šventėje, kaip konservatoriai pavadino savo pirminius rinkimus?
– Matote, nepriklausomas kandidatas turi prisiimti ir tam tikras privilegijas. Nepriklausomu būti šiais laikais yra prabanga. Kita vertus, tai yra gerokai sudėtingesnis procesas, nes mes puikiai suprantame, kad rinkimai yra ir organizacija, resursai ir visa kita. Aš nuo pat pirmų dienų, kuomet paskelbiau, kad kandidatuosiu, teigiau, kad esu nepriklausomas kandidatas. Tačiau kurį laiką dar svarsčiau, ar konservatorių partijos parama galėtų pakenkti šitam įvaizdžiui, ar šitie dalykai galėtų būti suderinami. Galiausiai atsakiau sau į klausimą, kad fasadiniu požiūriu teigti, kad esu nepriklausomas kandidatas, tačiau laikyti ranką ir tikėtis, kad už jos paims viena ar kita partija, būtų ne iki galo sąžininga Lietuvos žmonių atžvilgiu. Todėl nusprendžiau eiti šiuo keliu, kuriuo dabar einu. Kaip matau iš reitingų, šitas kelias yra žmonėms teikiantis tam tikrų vilčių. Sutikite, jeigu tu esi partinis kandidatas, vis tiek, tapus prezidentu, reikia nusiimti regalijas, suspenduoti narystes ir tada užimti prezidento postą. Bet kitų partijų akyse buvęs partinis žmogus vis tiek, vienaip ar kitaip, yra traktuojamas kaip tai partijai priklausantis. Gal čia ir ne visiškai vykusi analogija, bet kuomet ateina verslininkas į politiką ir sako: „Štai, pardaviau visas akcijas ir dabar būsiu tik politikas“. Vis tiek visuomenės akyse šešėliai, lūkesčiai ar kažkokie įtarimai lieka.
– Esate nepriklausomas kandidatas, bet dažniausiai dėl resursų, administracinių reikalų partijų parama būna labai svari.
– Tiesiog kandidatas gali koncentruotis savo rinkiminės kampanijos pristatymui ir jam reikia mažiau kvaršinti galvą ties kitais dalykais.
– Bet ar tikitės kažkokios paramos iš partijų?
– Aš ne tik, kad nesitikiu, bet, kaip ir sakiau, apsieisiu be partijų paramos.
– Netgi jei jums siūlytų?
– Ką reiškia siūlytų? Paprastai siūloma su tam tikrais reikalavimais. Jeigu siūlytų visiškai be jokių reikalavimų, turbūt būtų labai įdomu, kodėl taip yra. Paprastai yra siūloma ir tuo pat metu siūloma ar kažkokius žmones priimti į rinkimų štabą, ar paremti vienos ar kitos partijos kandidatus į merus. Atsiranda labai daug išlygų, kurios gali būti nepriimtinos ir veikiausiai būtų nepriimtinos. Tačiau tikrai neatsisakysiu visų teisiškai įmanomų būdų rinkti finansines lėšas iš fizinių asmenų – tiek didžiąsias, tiek mažąsias aukas. Be abejo, tai sudarys finansinį fundamentą mano rinkimų kampanijai. Taip, tai susiję su tam tikrais neapibrėžtumais, kiek kaip kas kada, nes partinė parama jau duoda iš anksto žinomą sumą, kandidatas gali planuotis savo rinkiminę veiklą. Bet šiuo metu tai mane jaudina mažiausiai. Man svarbu, kad išeitume su tvirta pažiūra, vizija ir, svarbiausia, kad mokėtume įtikinamai paaiškinti žmonėms, ko siekiame. Dažnai būna taip, kad programos nebūna blogos, bet vienaip ar kitaip kandidatai nesugeba iki galo programų pristatyti. Tikiuosi, kad man pavyks.
– Iš to, ką šnekate, suprantu, kad jūs apskritai norėtumėte nebūti siejamas su jokia politine jėga. Bet dabar vis tiek esate matomas kaip dešiniųjų kandidatas, galbūt turintis konservatorių paramą.
– Patikslinsiu. Nenorėčiau būti siejamas su politine jėga, bet nenorėčiau būti atsietas nuo bet kokių pažiūrų ir ideologijos. Tai būtų tikrai labai keista, jei žmogus ateina be ideologijos ir pažiūrų.
– Nemanote, kad tai painioja žmones? Po to, kai paaiškėjo, kad I.Šimonytė yra konservatorių kandidatė, viešoje erdvėje užduodamas klausimas, kam labiau pasiseks, kas pritrauks didesnį skaičių dešiniųjų rinkėjų.
– Ne visai teisingai keliamas klausimas. Tiek Ingrida, tiek aš, tiek kiti kandidatai gali mėginti pritraukti centro rinkėją, gal net kairįjį rinkėją. Manau, kad taip ir bus mėginama daryti. Priešingu atveju, galima atsimušti į stiklines lubas, apie kurias kalba kai kurie buvę kandidatai. Man šiuo atveju svarbiau nepriklausomumo statusas arba atsisiejimas nuo partijų. Paradoksalu, bet jis kaip tik palengvina bendravimą su partijomis. Kuomet tu esi vienos partijos atstovas arba bent esi jai priskiriamas, labai sunku bendrauti su kitų partijų vadovais, atstovais, nes jie į tave žvelgia šiek tiek iš padilbų. Kai tu esi deklaravęs savo nepriklausomą statusą, man nėra jokių problemų susitikti ir su Socialdemokratų partijos vadovais, ir su kitų partijų vadovais ir diskutuoti, kiek mano pažiūros atitinka jų rinkimines vizijas. Galbūt kai kuriais požiūriais neatitinka, bet randame ir bendrų sąlyčio taškų.
– Kaip manote, kas galėtų būti stiprus kairiųjų kandidatas?
– Turbūt nesileisiu į tas spėliones. Aš visą laiką laikiausi pozicijos, kad pagrindinis kandidatas yra premjeras Saulius Skvernelis. Vien dėl to, kad turi nemažą įdirbį, politinę patirtį ir politinį kapitalą, žinoma, galėtų mobilizuoti organizacinius resursus rinkiminei kampanijai, net jei ji būtų ne kaip kitiems kandidatams keleri mėnesiai, bet 2-3 mėnesiai. Žinoma, daug kas priklausys nuo reitingų dinamikos. Jeigu reitingai bus nuviliantys, galbūt premjeras ir atsisakys dalyvauti. Bet kuriuo atveju sunku įsivaizduoti, kad viena iš svarbiausių Lietuvos politinių partijų paliktų viską savieigai ir net neiškeltų savo kandidato. Mes visi labai nustebtume.
– Sociologai kalba apie tai, kad dažniausiai, kai vyksta rinkimai, dešiniojo, liberaliojo ir centro kandidatai turi labai mažai šansų išplėšti pergalę prieš kitos barikadų pusės kandidatus, ką ir atstovauja valstiečiai žalieji.
– Čia mes vieną įdomų dalyką pastebėkime. Šiuo metu reitingų lyderiai esu aš, antroje vietoje yra I.Šimonytė. Kad būtų du, kaip sakote, dešinei ar dešinės centrui priskiriami kandidatai ir jie tvirtai užimtų pirmąsias pozicijas – nelabai prisimenu tokią situaciją. Reiškia, ir aš galvoju, kad tai iš tikrųjų tiesa – labai daug kas priklauso nuo asmenybės. Žmogus gali būti tiesiog blankus tam tikros ideologijos reprezentuotojas, tada yra vienas dalykas. Tačiau žmogus, kaip asmenybė, gali būti tiek ryškus, kad gal gali patraukti ne tik dešinį, bet ir kairįjį rinkėją, nes kalba įtikinamai, argumentuotai. Štai kodėl manau, kad šitie rinkimai bus labai įdomūs.
– Į kokį rinkėją jūs taikotės?
– Tai yra ne tik didmiesčių rinkėjas, bet ir mažesniųjų miestelių rinkėjas, kuris nori dirbti, įgyvendinti smulkiojo verslo projektus. Štai kodėl smulkiojo verslo komponentė mano programoje ar platformoje bus labai svarbi. Aš pasisakau už tai, kad Lietuvai reikia daugiau savininkų, kad Lietuvoje būtų daugiau žmonių, kurie nori imtis iniciatyvos ir, svarbiausia, valstybė suteikia jiems sąlygas imtis iniciatyvos. Tuomet mes turėsime ir tvirtesnę vidurinę klasę, ir daugiau optimizmo šioje šalyje. Net ir emigrantai, kurie daugeliu atvejų nori grįžti į Lietuvą ne dirbti samdomojo darbo – vis tiek atlyginimai čia būtų keletą kartų mažesni – bet sukaupę tam tikrą kapitalą, imtis veiklos. Net ir imigracijos požiūriu ar lietuvaičių grąžinimo į tėvynę požiūriu tai būtų labai perspektyvi politika. Dėl tos priežasties mes atstovausime kur kas platesnį rinkėjų ratą, negu tik apsiribotume didmiesčiais. Neatsitiktinai aš važinėju per regionus tam, kad geriau suprasčiau, kokia situacija vietose ir kiek šitas vizijas, kurias dabar esame numatę, įmanoma įgyvendinti, atsižvelgiant į labai konkretų kontekstą. Ar tai būtų nedidukas miestelis prie Šiaulių – Kužiai, ar tai būtų Anykščiai, ar Ramygala, Telšiai, Skuodas ir panašiai.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
