„Valstybėje arba už jos ribų“, – sako Seimo pirmininkas.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir V.Pranckiečio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“
– Pone Pranckieti, kaip manote, kaip jums sekasi?
– Labiausiai norėčiau, kad kiti vertintų mano darbą. Aš jaučiuosi labai gerai, nes žinau darbo ribas, ką galiu, ko negaliu padaryti. Vertinimai, kuriuos aš žinau, nebūna nepalankūs. Todėl galvoju, kad man sekasi.
– Jūs patenkintas keliu, kurį pasirinkote?
– Kai man pasiūlė užimti šias pareigas, galvoju, kad man labai pasisekė. Kiek kartų gyvenime gali pasiūlyti užimti tokias pareigas? Manau vieną. Lygiai taip pat prisiėmiau tą atsakomybę. Prisipažinsiu, nežinojau, kokios tai svarbios ir sudėtingos pareigos. Per laiką supratau, bet jau buvau tose pareigose. Kadangi buvo trys kandidatai, kiti du atsisakė, tiesiog reikėjo imtis atsakomybės.
– Visiškai nesigailite?
– Nesigailiu. Įdomus labai darbas, kadangi kiekvieną dieną kažkas naujo, kitaip – kiti žmonės, kitos problemos. Galima sakyti, kūrybinga veikla.
– Jaučiatės vienas iš trijų ar nelabai?
– Ne, turbūt nei žmonės manęs netapatina su vienu iš, nei aš savęs netapatinu. Dabar tos pareigos yra prie mano asmens, bet jos visada turi būti laikinos. Norite pasakysiu vieną savo kredo? Kiekvienas viršininkas turi žinoti, kad ateityje bus buvęs viršininkas.
– Iš šono atrodo, kad jūs esate pasirinkęs tylaus Seimo pirmininko poziciją, galbūt trūksta to, kad tam tikrose situacijose apsigintumėte pats save?
– Galiu pasakyti, kad buvo eilė klausimų, kai susidurdavau su tuo, kad per anksti būdavau teisus, arba po to būdavau teisus. Savo nuomonę aš visada turiu ir ją pasakau.
– Tai, kad jūs laikotės savo nuomonės, yra jūsų principinė nuostata? Jūsų nuomonė ne retu atveju kertasi su Ramūno Karbauskio nuomone.
– Taip, kaip mes visi turime savo ribas ir savo galimybių ribas. O tas nusistatymas, kad vienaip ar kitaip galvoti, irgi gali keistis, sužinojus daugiau. Mes visada kuriame savo nuomonę pagal tai, ką sužinome. Nuomonė gali keistis, čia nieko nėra nenatūralaus. Čia kaip tik yra proceso eiga. Bet jeigu būčiau užsispyręs visiškai stovėti vienoje vietoje, turbūt tai ne politika, tai būtų kažkokia stagnacija, kad kitaip būti negali. Tai, kad gyvenime sugebėdavau keistis pagal aplinkybes ar žiūrėti į jas, užtikrino stabilumą mano darbe. O dėl to, ką minite, kad buvo žodžių, pasakytų į viešumą, pasikartosiu: aš buvau arba per anksti teisus, arba po to teisus.
– Jums ne per sunku būti šiose pareigose dėl to, kad esate toks?
– Kartais galvoju apie tai, kad turbūt bendrauju su žymiai kitokiais žmonėmis, negu kad pats esu. Todėl aš tiesiog galvoju: jeigu jiems taip reikia, tegul jie taip daro ar taip galvoja. Nebūtinai manau, kad jie turi pakeisti galvojimą. Šiaip dažnai reikia stengtis įrodinėti, kalbėtis tam, kad žmonės daugiau sužinotų ir keistų pagal tai savo mąstymą. Tai yra kompromisai.
– Gal jūs per geras ar per daug pozityvus tokiam statusui?
– Man dažnai sako, kad aš esu per geras. Taip, aš gyvenime niekada su niekuo nesu labai pykęsis. Esu susipykęs, bet dalykiškai. Visada stengdavausi būti toks, koks esu, nepataikauti. Aš ir žmonėms sakau, kad pataikūnas nėra tavo draugas. Jeigu tu galvoji, kad pataikaujantis yra draugaujantis su tavimi, tai yra klaida, kuri ateityje atsivers priešais tave. Geriau jau neatitiktų nuomonės, nebūtinai sutaptų, bet čia turėtų būti dalykiškumas, o ne tai, ką minėjau.
– Pirmininke, jūs šnekate apie moralinius dalykus, kurie turėtų vyrauti visuomenėje ir politikoje, kad žmonės galėtų susitarti. Bet realiai viskas vyksta atvirkščiai. Stebint iš to, kas pastaruoju metu vyksta, politika tikrai neatrodo kaip švari ir graži vieta. Jūs dabar esate to dalis. Čia galima ir susipykti su savo vertybėmis?
– Karo meną paminėjot, tai vienas iš Sun Zi principų buvo, kad karą reikia laimėti iš anksto. Tai buvo pirmasis tos srities žmogus, kuris sakydavo, kad reikia iš anksto, susitarus dėl sąlygų, kad nereiktų pralieti kraujo. Mes taip ir darome. Dažnai kalbame apie apibendrintą politiką. Tada įvaizdis lyg prastas, bet kai kalbame apie atskirus asmenis, galime vertinti kaip atskirus asmenis. Šiuo atveju, matome kiekvieno asmens reitingus ir matome bendrą Seimo reitingą. Seimo reitingas yra 10 proc., o atskirų asmenų būna ir 20, ir 40 proc. Tai nereiškia, kad visi turi tokį įvaizdį, kaip Seimo. Bet bendrasis Seimo įvaizdis yra kuriamas visų 141 asmenų ir jiems padedančių asmenų darbo. Visą laiką, kadangi Seimas yra dėmesio centre, kiekvienas paslydimas yra kritikuojamas. Arba net ne paslydimas – bandoma ieškoti kiekvieno veiksmo blogosios prasmės. O aš linkėčiau ieškoti ir gerųjų prasmių.
– Mano subjektyvia nuomone, kartais dėl to, ką matau Seime ir kas ten vyksta, būna gėda. Jums ne?
– Tą žodį mes jau kartojam labai daug kartų. Ir po šiai dienai galiu tą patį pakartoti – taip. Bet tie veiksmai turi būti. Žmogiškai pasakysiu paprastą dalyką, ką atradau atėjęs į Seimą. Aš netikėjau, kad gali būti veikimas, kad tu ko nors nepadarytum. Kaip sakoma, Seimas – ne be gerų žmonių, kurie padeda.
– Pasakėte labai politiškai. Visą laiką būna pozicija, opozicija ir opozicija puola poziciją, bando stabdyti jos veiklą. Visais laikais taip buvo. Bet kodėl nesusitariama?
– Nes nesitariama.
– Ar jūs jau pripratote prie savo pareigų?
– Nepripratau prie pareigų pavadinimo. Man dažnai atrodo, kad kai kreipiasi, gal ne į mane. Aš žinodavau: Česlovas Juršėnas, Vytautas Landsbergis – mes žinojom, kad tai yra žmonės, o jų pareigos beveik tapatu. O man asmeniškai taip nėra.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, pradėjus eiti šias pareigas?
– Mano pasikeitė, kaip jis matosi. Iš ramesnio į nelabai ramų. Šeimai pasikeitė labai, ji niekada tiek dėmesio neturėdavo. Kai reikia tapti labai atviriems, tai pirma, ką mes padarėme, tai nuo pat pradžių pasakėme, kad mes esame atviri. Pakvietėme žurnalistus: kas norite, kur norite eikite, kad nebūtų jokių klausimų. Ir visą laiką stengėmės, kad nebūtų jokio tabu apie mūsų šeimą.
– Kodėl taip nusprendėte? Turėjote ir kitokį variantą. Turime aukštas pareigas užimančių žmonių, apie kurių asmeninį gyvenimą visiškai nieko nežinome.
– Man pasisekė ir su patarėjais. Jei man pasako, kaip reiktų elgtis ir kad tai yra lengvesnis ir paprastesnis būdas. Ir mes neturime, ko slėpti. Mes norime netgi džiaugtis su žmonėmis tuo, ką mes asmeniškai turime, kaip gyvenime.
– Viešumas kartais būna labai bjaurus dalykas.
– Nėra jo tiek daug. Kai esame atviri, pasidarome neįdomūs. Turbūt toks ir buvo tikslas.
– Ar gatvėje prie jūsų prieina žmonės, pasidalinti savo problemomis, bando su jumis pasikalbėti, pasitarti?
– Prieina, pasakoja. Neseniai buvau Kaune, buvo žydų bendruomenės atkūrimo 30-mečio minėjimas. Vienas žmogus labai kategoriškai man pasakė, ką daryti ir ko nedaryti. Kitas priėjęs kalbėjo visiškai priešingai. Bet žmonės nesivaržo, pasako, ką nori. Bet niekada neturėjau jokių blogų incidentų, nebuvo net tokios minties, kad kas nors norėtų prieiti nedraugiškai.
Viktoras Pranckietis: „Man dažnai sako, kad esu per geras“
– Jūs save kažkaip ribojate? Tarkime, einate apsipirkinėti į parduotuves.
– Aš ir anksčiau neidavau.
– Tai nežinote, kiek dešra kainuoja, pirmininke?
– Aš nežinau, kiek dešra kainuoja. Tikrai nežinau. Gal spėčiau pieno kainą, kažkada bandžiau jas studijuoti, klausiau žmonos, kiek kas kainuoja. Bet tai ne mano interesas sužinoti kainas, nes nežinojau ir anksčiau.
– Ar ribojate save bendraujant su žmonėmis, veikloje?
– Riboju viename. Niekada nesileidžiu į jokias diskusijas kur nors privačiai namuose. Noriu, kad visi susitikimai būtų deklaruoti ir būtų Seime arba priėmimo metu Kauno rajone, kur turiu savo, kaip Seimo nario, darbo vietą. O dėl visų kitų asmeninių klausimų niekas manęs neriboja. Kaip gyvenau, taip gyvenu – su ta pačia žmona, vaikais ir anūkais.
– Kai prie jūsų prieina žmonės, ar jums tenka atsakyti už tai, ką jūsų partijos kolegos nuveikia? Tarkime, dėl premjero veiksmų, R.Karbauskio elgesio?
– Taip, būna priekaištų. Geriau būtų, kad man nepriekaištautų, kad ateitų žmonės pasidžiaugti tuo, kas yra padaryta gero. O dažniausiai, kaip girdi, taip ir kalba.
– Jums pačiam tinka viskas, ką jūsų kolegos daro?
– Ne viskas. Mes dėl to turime diskusijas.
– Sunku dirbti tokiomis sąlygomis?
– Sąlygas turime priimti tokias, kokios yra.
– Kaip apibūdintumėte savo santykius su R.Karbauskiu?
– Jūs jau klausiate labai politiškai. Apibūdinčiau vienu žodžiu: darbiniai. Mes nesame nei asmeniniai draugai, nei kas nors, tiesiog turime darbinius santykius.
– Jeigu jums būtų pasiūlyta antrą sykį kartoti ir dirbti su tuo pačiu žmogumi, sutiktumėte?
– Manau, kad būčiau reikalingas šalia to žmogaus. Kaip teisme yra advokatas ir prokuroras, tai visada turėtų būti žmonės, kurie galėtų pasakyti, kalbėtis, diskutuoti.
– Ar jūsų postas yra galutinis taškas jūsų politinėse ambicijose, ar dar yra kažkokių minčių valstybėje?
– Valstybėje arba už jos ribų.
– Artimiausioje perspektyvoje?
– Kas būtų, jeigu būtų. Palaukime rinkimų kampanijų ir tada pasidėliosime. Ir žmonės skatina, pasako. Aš irgi nepasakau, kad esu užsidaręs ir pabaigęs. Galvoju, kad dar esu jaunas žmogus.
– Ar žmogus, kuris turi kažkokių ambicijų, atėjęs į Seimą gali jas įgyvendinti?
– Yra daug nusivylimo atėjus čia, tikrai negali padaryti visko, ką galvojai. Tarkime, aukštųjų mokyklų reforma labai sunkiai atras sau kelią, bet manau, kad iki kadencijos pabaigos mes kelią atrasime. O šiaip, kai žmonės turi asmeninių ambicijų, dar galėtų daugiau turėti. Atėjusieji kai kurie net nelabai turi ambicijų. Taip pat, vis tik yra per maža konkurencija einančių į Seimą. Galėtų būti dar didesnė. Mūsų vienmandatėje buvo 10-12 kandidatų, tegul būna jų 20, bet kad galėtų ateiti labiau pasiryžę žmonės. Bet ko pasigendu, tai atėjusių iš verslo – jų praktiškai nėra.
Neadekvačios ir pajamos, bet paskui verslas labai noriai dalyvauja įstatymų leidyboje, tik jau per esančius Seimo narius. Manau, kad galėtų ir savo atstovus siųsti, kaip ir visos visuomenės grupės, kad nesiveržtų vien tik iš universitetų, valstybinių vietų, ligoninių ar dar ko nors, bet ir iš privačių verslų. Tikrai nėra daug žmonių, atėjusių iš privataus verslo. O jų laisvas mąstymas irgi prisidėtų prie gerovės kūrimo.
– Jūs esate sakęs, kad šis Seimas – sėkmė Lietuvai.
– Taip. Žinau, kad sėkmė yra tame, kad ta mūsų didžioji frakcija, didžioji jėga ir su koalicija yra mažiausiai susijusi arba nesusijusi su praeities veiklomis. Ir mažiausi įsipareigojimai yra ir valstybės tarnyboje esantiems žmonėms, ir visur kitur. Dėl to jie yra laisvi veikti. Tarkime, kad ir specialiųjų tarnybų pasitikėjimas Seimu pasikeitė per tą laiką. Pasidarė atviresnis pokalbis, atsirado tyrimai. Turbūt gerai, kad jie atsirado. Jeigu šita partija nebūtų atėjusi čia ir sudariusi tokios koalicijos, kuri gali laisvai tirti, niekas nebūtų pajudėjęs iš vietos. Dabar dėl pirmojo, vadinamojo Vytauto Bako tyrimo, jau abejonių turbūt niekam nebekyla, nors pradžioje buvo didelės audros ar reikia, ar nereikia. Bet tik dėl to, kad žmonės laisvi yra nuo ankstesnių veiksmų. Tai ir yra sėkmė Lietuvai.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.