– Papildėte savo knygą apie lietuviško verslo užkulisius naujausia informacija, susijusia su politinės korupcijos byla, kuri šiuo metu nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme.
Skelbiate detalių, kurios iki šiol buvo neviešos. Pusantrų metų rinkote informaciją, kalbėjotės su daug žmonių ir tyrinėjote dokumentus.
Kas jus labiausiai nustebino? – žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė paklausė D.Dargio „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Labiausiai nustebino, net šokiravo tai, jog supratau, kad Lietuvoje visiškai kiti žmonės valdo valstybę. Absoliučiai. Tai koncernai, kurie čia siautėjo taip, kad būtų galima parašyti dar keletą knygų ar sukurti ne vieną dokumentinį serialą.
– Jūsų knygoje yra nuotraukų, kuriose užfiksuota ir garsioji dėžutė. Joje, kaip teigiama, šiuo metu teisiamam buvusiam liberalų lyderiui E.Masiuliui buvo paduoti pinigai.
Tie vaizdai tik šį ketvirtadienį pirmąkart buvo viešai parodyti bylą nagrinėjančiame teisme. Kaip jums pavyko gauti nuotraukas, kurios buvo ikiteisminio tyrimo medžiaga?
– Bylą jau nagrinėja teismas, o jos medžiaga gali būti skelbiama netgi knygose. Žinau, kad tos nuotraukos knygoje daugelį labiausiai nustebino.
– Bet kol knyga nepasirodė, tų nuotraukų viešojoje erdvėje nebuvo. Turite kokių nors ryšių?
– Mėgstu būti pirmas. Nuotraukos autentiškos, turiu jų originalus. Susipažinau su byla tuo metu, kai rengiau medžiagą knygai. Išrinkau iškalbingiausias nuotraukas.
– Jūs kartais dalyvaujate ir teismo posėdžiuose. Kaip manote, ar kaltinimus, kuriuos teikia prokurorai, pavyks įrodyti?
– Sunku pasakyti. Bet Lietuvoje yra daugybė pavyzdžių, kai tokios garsios bylos patiria fiasko.
Tokių bylų herojai, pirmos kategorijos veikėjai buvo nubausti arba labai juokingomis bausmėmis, arba iš viso išteisinti.
Labai abejoju, ar šį kartą kas nors bus nubaustas realia laisvės atėmimo bausme.
Domiuosi kur kas rimtesnėmis bylomis ir žinau, kaip ten vyksta reikalai. Todėl, manau, šiuo atveju kai kam bus tik gerokai patampyti nervai. Juk byla keliaus per visas instancijas.
Taigi žurnalistai turės apie ką kalbėti ir rašyti dar kokius penkerius metus. Ypač turint galvoje, kad teisme dalyvauja geriausi Lietuvos advokatai.
– Turite galvoje advokatus, kurie gina kaltinamuosius?
– Taip. Esu stebėjęs daug garsiausių kriminalinių bylų ir mačiau, kaip dirba advokatai gindami tokius kriminalinius elementus kaip Daktarai, Agurkiniai ar kiti veikėjai, taip pat mačiau, kaip advokatai dirba šioje byloje. Aukščiausias lygis. To nė vienoje byloje nesu matęs.
Mane iš dalies net sužavėjo, kad advokatai gerai dirba savo darbą. Todėl suprantu, kad teismui bus sunku ką nors apkaltinti ir nuteisti.
– Jūs rašote, kad šiai bylai labai atsakingai ruošėsi ir teisėsauga.
– Taip. Ikiteisminį tyrimą atliko aukščiausio lygio pareigūnai. Beveik su visais esu bendravęs neoficialiai dar anksčiau, esu kalbinęs juos atsiverti savo knygai. Aišku, nenorėjo. Normalu, nes tik prasidėjo teismo procesas.
Bet tikrai kiečiausi kriminalistai dirbo su šia byla, tie, kurie išskaidė garsiausias grupuotes, pavyzdžiui, Panevėžio Tulpinius.
– Kokias priemones jie naudojo?
– Pavyzdžiui, mikrofonai pipirinėse, druskinėse. Daugelis mano, kad taip būna tik filmuose apie Džeimsą Bondą, o iš tikrųjų visa tai buvo realybėje.
– Taip pat nusuktos kameros nuo automobilių stovėjimo aikštelės.
– Tai irgi realybė. Labai norėjau labiau tą virtuvę atskleisti ir pateikti visuomenei. Aišku, pareigūnai nesutiko detaliau apie tai papasakoti. Kai ką pavyko sužinoti iš kitų asmenų.
– Jūs rašote ir apie pinigus, rastus R.Kurlianskio kabinete. Yra ir šio epizodo nuotraukų.
– Buvo atliktos kratos ir „MG Baltic“ vadovų kabinetuose, rasta pinigų. Sumos panašios, kokios buvo aptiktos pas E.Masiulį. Apie 100 tūkst. eurų.
Bet jie – verslininkai, galėjo tiek turėti. Tie pinigai buvo sudėti seife, dėžutėje ir maišelyje. Galima svarstyti visaip: arba jie buvo paruošti kam nors, arba šiaip padėti.
– Ar kriminalistai, su kuriais jūs bendravote, neužsiminė, kokia galėjo būti pinigų paskirtis?
– Man pasakė: „Minčių kyla įvairių, dėl ko galėjo būti paruošti pinigai.“ Tiesiog buvo paliktas atviras klausimas.
– Jau bylai prasidėjus bandėte kalbėtis su kaltinamaisiais. Su R.Kurlianskiu bendravote šių metų gegužę.
– Taip, likus kelioms savaitėms iki bylos pradžios. Buvo labai įdomus pašnekesys, šiek tiek papasakojo apie save. Manau, kiekvienam žurnalistui būtų įdomu pabendrauti su tokia asmenybe, turinčia ką pasakyti. Iš karto matyti, kad jis yra dirbęs su žiniasklaida. Norėjau iš jo išpešti kur kas daugiau informacijos, bet jis nesutiko.
– „Asmeninio saugumo sumetimais kol kas to nedarysiu.“ Kaip aiškinate tokį R.Kurlianskio atsakymą?
Gal, pavyzdžiui, nuogąstavo, kad gali viešai sukompromituoti savo verslo partnerius?
– Klausiau, kodėl, – ar bijo verslo partnerių, ar dėl kokių nors instancijų.
Man buvo leista aiškiai suprasti, kad gali būti daug norinčių jam pakenkti šioje situacijoje, galbūt net iš valdžios.
– Jums jis nepasirodė susirūpinęs, išsigandęs, kad yra teisiamas?
– Ne. Tiesiog pasakė vieną frazę: „Mūsų šeima ir giminė nuo seno pripratusi kentėti, būti kankiniais, todėl tai bus dar vienas išbandymas.“
Aišku, supratau, jog galbūt žmogus tik dangstosi ir sako, kad tai vienas iš išbandymų. Bet žiūrėdamas į jį teismo salėje, analizuodamas jo psichologinę būseną ir laikyseną, o tai mėgstu daryti, galiu pasakyti, kad jis laikosi gana tvirtai ir kietai.
– Ar R.Kurlianskis laikosi kietai ir tvirtai ne dėl to, kad, kaip jūs teigiate savo knygoje, pardavęs koncernui savo turimas akcijas iš „MG Baltic“ prezidento Dariaus Mockaus gavo auksinį bilietą?
– Yra žmonių, kurie teigia, kad galbūt gavo auksinį bilietą, ir net nereikia kalbėtis su tokiais kaip aš, viso to viešinti. Nes esą vis tiek byla eis ir praeis, o gyvenimas tęsiasi toliau. Todėl ką jis mano, tik jis žino.
– Kas tas auksinis bilietas, apie kurį kalbate?
– Tai – saugiklis, bilietas, suteikiantis kažkokių garantijų. Patogaus ir ramaus gyvenimo garantija.
– Kitaip sakant, pinigai.
– Turbūt pinigai, akcijos, gal dar kokie nors dalykai.
– Jūs spėliojate ar turite duomenų iš šaltinių?
– Turiu informacijos iš labai patikimų šaltinių, kurie bendradarbiavo, dirbo ir bendravo su šiais žmonėmis.
– Bandėte pabendrauti ir su E.Masiuliu. Kaip sekėsi?
– Ne kartą esame bendravę, gėrę kavą. Labai smagiai. Iki to laiko, kol neprasidėjo pokalbis, kad „galbūt rašom knygą apie mane“, pasakė Eligijus.
Atsakiau: „Gerai, galim rašyti, bet turite man pateikti labai įdomios informacijos – atviros, kuri anksčiau niekada nebuvo skelbta. Antras dalykas – pamąstome, ar nebus taip, kad ši knyga bus lygiai tokia nesėkminga, kaip Gretos Kildišienės. Nenorėčiau būti autorius tokios knygos, kuriai taip atsitiko.“
Ir būtent po to pokalbio pasikeitė mūsų bendravimas. Mačiau, kad pasikeitė ir žmogaus laikysena. Jis man po to nebeatsakė nė į vieną skambutį ar žinutę.
– Iki to momento jūs kalbėjotės apie bylą?
– Kalbėjomės labai daug – ir apie bylą, ir apie tai, kaip jis, kaip žmogus, jaučiasi, kaip visa tai išgyvena. Kaip jaučiasi būdamas ne politikoje, o versle – bando tempti įmones, kurios turi didelių rūpesčių, neva konsultuoja jas. Tiesą sakant, iki šiol nelabai suprantu, ką jis konsultuoja ar daro.
Bet man E.Masiulis yra pasakęs, kad jeigu galėtų dar paviešinti informacijos, tai būtų labai smarku Lietuvoje, griaudėtų didžiuliai perkūnai.
Mane tai sudomino, sakiau: „Viešinam, darom, jūs turite gerą progą pasisakyti.“ Bet viskas tuo ir baigėsi. Nežinau, ar tai buvo tik žaidimas, noras suintriguoti.
– Jūs knygoje ir pats kalbate, kad tiesos galbūt niekada ir nesužinosime, nes į tą reikalą yra įsivėlę per daug garsių asmenų. Rašote apie prezidentę, kad ne veltui buvo jos laiškai, kuriuose minimas D.Mockus.
– Visame šiame lietuviškame kortų namelyje dalyvauja faktiškai visi įtakingiausi Lietuvos žmonės. Manau, tikroji tiesa žinoma tik jiems. Mes galime tik narplioti ir svarstyti.
Visiškai suprantu ir E.Masiulio laikyseną – kalbėti kodais arba šiek tiek užkabinti ir nepasakyti iki galo, dozuoti informaciją. Arba laukti, kaip baigsis teismo procesas, kuris, kaip sakiau, gali trukti daug metų.
– Jūs nagrinėjote, kaip atsirado ir iškilo koncernas „MG Baltic“.
Kaip šie verslininkai sugebėjo išaugti iki tokio lygio, kad, regis, turėjo kontaktų visose srityse, visame valstybės valdyme?
– Absoliučiai visur. Byloje yra vienas įdomus fragmentas – vienas pagrindinių koncerno veikėjų kalbėjosi su garsiu profesoriumi viename Kauno restoranų. Ir ten Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai taip pat buvo padėję didžiulį lagaminą, kuriame buvo sekimo įranga.
Susidariau įspūdį, kad tie žmonės per kiekvienus dienos pietus svarstė ir dėliojo įvairiausius reikalus. Ištisai buvo dėlionės. Įsivaizduoju, kokios išvargusios buvo jų smegenys nuo tos visos informacijos.
Tai iš dalies ir stebina: kodėl anksčiau niekas to nepajudino, o tik dabar apie tai garsiai kalbame? Kažkodėl iki tol visiems viskas buvo gerai.
Esu apklausęs daugybę žinomų žmonių tiek iš verslo, tiek iš politikos pasaulio, jie atsisakė būti įvardyti šioje knygoje, bet suteikė tam tikros informacijos.
Jaučiau, kad žmonės vengia apie tai kalbėti. Kodėl? Arba jie jaučia grėsmę sau, arba patys yra susaistyti verslo ryšiais su tais asmenimis.
