„Mes nieko blogo nepadarėme ir už ką mes turime taip kentėti? Už ką mano vyras turi patirti tokį stresą, už ką mano vaikas turi patirti šitą stresą?“, – su ašaromis akyse klausė politikė.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir D.Šakalienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Jūs pastaruoju metu gyvenote pakankamai įtemptą laikotarpį. Kokia situacija yra šiandien?
– Fiziškai jaučiuosi geriau, matyt, organizmas patyrė per daug streso. Nežinau, gal verta paaiškinti, kodėl yra toks stresas. Įsivaizduokite, kad jūs sąžiningai dirbate savo darbą, darote tai, kas jums priklauso, darote dalykus, kurie yra teisingi ir daugybė žmonių sako, kad jų labai reikia, kad mes turime apginti tuos, kurie yra silpnesni, pažeidžiamesni.
Ir dėl to, kad kiti žmonės nepadaro savo darbo teisingai, neįgyvendina to, kas buvo užmanyta, staiga tave užsipuola.
– Tai nėra tik užsipuolimas. Buvo labai konkretūs grasinimai susidoroti. Jūs juk dėl to kreipėtės į teisėsaugos institucijas, jums siūlė apsaugą.
– Tame ir yra visa esmė – palyginti du skirtingus momentus. Pavyzdžiui, jeigu kažkoks žmogus tave asmeniškai dėl kažko užpuola, persekioja, grasina – tai yra viena situacija. Ir kita situacija, kuri iš esmės yra beprecedentė, kai nepriklausomoje Lietuvoje, demokratinėje valstybėje Seimo narys sulaukia srauto viešo šmeižto ir kaltinimo tokiais sunkiais nusikaltimais, dėl kurių dalis žmonių, pasidavę emocijoms, ima viešai ir privačiai grasinti ir norėti tave nužudyti visiškai už nebūtus dalykus.
Čia yra visiškai kas kita. Tai yra ne asmeninis persekiojimas manęs kaip D.Šakalienės, bet tai yra sukėlimas didelei daliai žmonių klaidinančių įsitikinimų apie Seimo narį, kaip apie politinį pareigūną, apie valstybines pareigas einantį politiką, kad jis savo veikla išduoda valstybę, daro sunkų ar labai sunkų nusikaltimą – grobia vaikus ar jais prekiauja.
Man, kaip žmogui, buvo baisu, kai aš sulaukiau grasinimų, kur buvo detaliai rašoma, ką man nori padaryti, mano vaikams ką nori padaryti. Iš kitos pusės, man gaila ir tų žmonių, nes jie buvo suklaidinti. Taip, galbūt atsakomybės dalis yra, jie nepasigilino, nepasidomėjo, kas vyksta ir kai kuriems žmonėms atrodo, kad D.Šakalienė išdavė valstybę ir Lietuvos vaikus.
Nėra galimybės net užtikrinti normaliai to saugumo. Man teko padaryti labai sunkų sprendimą, aš tiesiog pamąsčiau, kad atsisakau bijoti gyventi savo valstybėje. Aš atsisakau bijoti Lietuvos žmonių, kuriems nieko blogo nesu padariusi ir dabar drąsiai visur vaikštau. Einu pasivaikščioti, į parduotuvę, pas gydytoją. Aš atsisakau bijoti už tai, ko aš nepadariau.
– Jūs esate atpažįstamas asmuo. Tekdavo susilaukti žvilgsnių ar žodžių, nuėjus į parduotuvę?
– Tikrai buvo vienu metu, kai buvo pikas, lapkričio pradžioje, tos sąmokslo teorijos, kai tiesiog visa socialinė erdvė buvo kupina kaltinimų – būtent tuo, kad tariamai aš nukopijavau norvegišką sistemą, tariamai gavau piniginės naudos ar grobiu vaikus.
Buvo kuriami visokie plakatai. Baisu matyti savo veidą ant plakato, kuriame yra nacistinė uniforma ar parašyta, kad jeigu neklausysi, ateis D.Šakalienė ir tave pagrobs. Man, kaip mamai, moteriai, žmogui tai buvo baisu, žiauru, neteisinga.
Aš gal tik vėliau pradėjau pykti, iš pradžių tiesiog buvau šoke. Anksčiau labai dažnai būdavo, kad eini į parduotuvę, susitinki žmones, jie prieina, pasisveikina, šypsosi, išsako savo problemas, kai kurie prašo kažkokios pagalbos.
Visą laiką buvo labai pozityvus bendravimas, prieidavo žmonės, labai pozityviai nusiteikę ir būdavo su šypsena. Lapkričio pradžioje užėjau į parduotuvę su vyru ir niekas nesisveikina, kai kurie žmonės piktai į tave žiūri.
– Ką jūs jautėte tuo metu?
– Net nežinau, kaip pasakyti. Aš jaučiausi kažkokiame šoke. Aš galvojau, ar man dabar prie piktai į mane žiūrinčios moters prieiti ir paklausti: gal jūs skaitėte apie mane, vaikų grobimą ir aš galiu jums paaiškinti? Ar tai dar labiau supykdys, ar ji norėtų išgirsti, kaip yra iš tikrųjų, ar ne.
Visi šeimos nariai, artimieji, draugai sakė: dėl nieko nesiteisink, tu nieko nepadarei, tu darei viską, ką gali, kad apsaugotum vaikus ir padėtum šeimoms. Nes į įstatymą ir stengėmės sudėti, kad kuo daugiau būtų pagalbos šeimoms, valstybės prievolė padėti šeimai, bet man, kaip žmogui, atrodė, kad kažkaip reikia paaiškinti.
Aš gal tuo metu dėl to labai daug kalbėjau ir daviau daug interviu, nes man atrodė, kad labai svarbu išaiškinti žmonėms, kas iš tikrųjų yra įstatyme, ko nėra įstatyme. Ką aš dariau ir ko nedariau, kas nėra mano kompetencijoje, kam aš net neturiu galių padaryti.
– Bet paskui buvo visiška tyla. Suprantu, kad tikslingai nusprendėte, jog reikia padaryti pauzę? Ar tai buvo iš baimės?
– Taip, baimė yra su tavimi, tas kelias savaites ypač buvo, kai tu matai, kad yra daugybė žmonių, kurie tavęs taip nekenčia, jog nori, kad tu numirtum ar nori tave nužudyti. Tai, kaip žmogui, sukelia baimės jausmą.
Bet kartu tai nesukėlė baimės jausmo, kad pakeistum savo nuostatą ir sakytum: gerai, galite truputį mušti vaikus, aš pasiduodu. Aš niekada nepasiduosiu ir taip negalvosiu. Gali mane užmušti, aš niekada to nepakeisiu, nes kiekvienas vaikas turi teisę augti saugus, nebijodamas eiti namo, nebijodamas, kad jį muš ar jam neduos valgyti. Aš už tai stovėsiu tol, kol būsiu gyva.
– Kaip šeima visą tą laikotarpį gyveno?
– Mano vyrui buvo sunkiausia susitaikyti, kad jo mylima žmona yra pavojuje. Aš suprantu, kad tiesiog toje situacijoje, jei būtų taip, kad tai būtų mano vyras ir aš žinočiau, jog jis daro teisingus darbus ir už tai jam grasina, aš žiauriai dėl jo bijočiau.
Dėkoju Dievui, kad aš esu tame pavojuje, nes lengviau yra būti pačiai, negu bijoti dėl savo artimųjų. Kai pagalvoju, kad mano mamos sveikata pablogėjo, mano vyras ir mano sūnus ir šiaip yra intravertai, jie nėra labai šnekūs, aš esu komunikabiliausia mūsų šeimoje, tai jie iš viso užsidarė.
Ir kartu mano vyro pastangos mane palaikyti – mes nieko blogo nepadarėme ir už ką mes turime taip kentėti? Už ką mano vyras turi patirti tokį stresą, už ką mano vaikas turi patirti šitą stresą?
– Jūsų vaikas klausinėjo apie tai, kas vyksta?
– Kai dabar žinau, kokie dalykai gali nutikti, net jei tu nieko blogo nepadarai, tam, kad apsaugočiau savo vaiką, aš apskritai apie jį nieko nenoriu kalbėti. Nei koks jis yra, nei kaip reaguoja. Geriau, kad jis liktų už viešumo ribų apskritai. Man labiausiai buvo gaila mano mamos.
Šioje visoje situacijoje geriausias dalykas yra tai, kad tai nutiko man, o ne kažkam iš mano artimųjų. Jeigu tai būtų nutikę mano vaikui, tai išgyventi būtų nepalyginamai sunkiau. Dėl to man labai gaila, kad mano mama 6 savaites gyveno su raminamaisiais.
Aš tiesiog stengiausi ją drąsinti, sakiau, kad žmonės gali būti suklaidinti, apgauti tik tam tikrą laiką. Aš vis dėl to tikiu Lietuva, šita visuomene, matau, kaip vyksta įvairūs pilietiniai procesai – nuo medikų sąjūdžio iki mokytojų streikų.
Dauguma žmonių Lietuvoje yra mąstantys, kuriems svarbu, kaip yra iš tikrųjų. Net kai mes pasiduodame emocijoms, taip ir yra. Emocija užtrunka tam tikrą laiką, o paskui pradedi vertinti realybę, elgtis racionaliai.
Manau, kad dauguma žmonių, galbūt ir jaučiasi nepatogiai. Kai kurie iš tų žmonių, kurie mane keikė ar linkėjo, kad atsinaujintų vėžys, ar mirčiau, ar mano vaikams nutiktų baisūs dalykai, netgi parašė atsiprašymo žinutes.
Parašė, kad gal taip nėra, kai kurie paklausė manęs, ar tikrai taip yra, nes mes dabar abejojame. Aš matau, kad tai keičiasi ir savo mamai tą patį sakiau. Žmonės atsipeikės, sustos ir supras, kad taip nėra ir kad šioje vietoje tikrasis probleminis momentas yra tai, kad mes turime siekti kokybiškos pagalbos šeimoms.
– Užsiminėte apie savo ligą. Suprantu, kad tokia įtampa nieko gero ir tokiai ligai kaip jūsų, skydliaukės vėžiui, gali pridaryti rimtų reikalų. Ar per šį laikotarpį buvo kažkokių pablogėjimų?
– Aš nenoriu, kad žmonės susietų tai, kas vyksta dabar, su kažkokiu gailesčiu man, kad aš turiu negalią ar kad man dabar onkologinės ligos remisija. Nežinau, man tai atrodo neteisinga. Koks skirtumas, ar aš turiu tą onkologinę ligą, ar neturiu jos. Esmė ta, kad aš esu žmogus toks, koks esu.
Aš padariau dalykus ar nepadariau dalykų. Svarbiausia vertinti faktus. Mes matome žmones, kurie yra sąžiningi, elgiasi teisingai ir serga arba neserga. Arba žmonės, kurie daro iš tikrųjų blogus dalykus ir ar jie serga, ar neserga, mes tai turėtume vertinti vienodai.
Nemanau, kad turėčiau gauti kažkokios papildomos užuojautos dėl savo negalios ar sveikatos būklės. Yra kaip yra. Aš į tai žiūriu filosofiškai, netgi pozityviai. Pati skydliaukė yra pašalinta, nes skydliaukė yra tas organas, kurį stresas veikia labiausiai ir tai gali sukelti dideles problemas. Aš jos nebeturiu. Rezultatas tikriausiai bus geresnis.
– Smagu, kad bent kažkiek teigiamos emocijos yra netgi kalbant ir apie tokius dalykus.
– Neverksi visada kampe. Aš labai atsiprašau, kad ir pati pasidaviau emocijoms, nes visą laiką į viską stengiuosi žiūrėti racionaliai. Manau, kad išlaikyti blaivią galvą ir mąstyti racionaliai yra labai svarbu, ypatingai, kai dirbu tokį darbą, tai be galo svarbu – pamatyti situaciją objektyviai, tokią, kokia ji yra.
– Po tokių stresinių situacijų mes pasidarome išvadas ir apgalvojame variantus. Žinau, kad jūs irgi esate truputėlį pamąsčiusi, ką pati darytumėte kitaip.
– Aš tikriausiai esu labai tiesmukas žmogus ir čia yra problema. Vaikai ir vaikų saugumas man yra toks svarbus dalykas, kad kai iškyla situacija, kurioje matau, kaip nukenčia vaikas, kaip smurtaujama prieš vaiką, kai yra įtarimai, kad vaikas patiria smurtą, aš iš karto stoju vaiko pusėn.
Aš iš karto stoju silpnesnio pusėn ir man labai sunku tokioje situacijoje išlikti diplomatiškai, ar kaip sako kai kurie bičiuliai ar šeimos nariai: kodėl tu visada turi būti tas, kuris gina, kalba. Kartais tiesiog patylėk, nieko nesakyk, pasitrauk į šoną. Bet man taip neišeis.
Aš tik vieną dalyką gal kaip nors išmoksiu – būti diplomatiškesne. Bet esmė yra ta, kad aš negaliu nustoti ginti vaikų. Ir net negaliu tiesiai sakyti, ką aš galvoju. Aš apie tai ilgai galvojau, ar aš galėčiau patylėti. Ne. Aš ateinu su tokia patirtimi, daugybe metų gilinimosi į šitą sritį, daugybe bylų, kurios yra tokios baisios, kad apie jas pradėjus pasakoti ir visi žiūrovai pradėtų verkti.
Mes turėjome daugybę tokių bylų iki Matuko. Ir dabar yra pirmi metai Lietuvos istorijoje – 2018-ieji, kai nei vienas vaikas nebuvo nužudytas šeimoje. Dar net sumažėjus tam skaičiui 2017 m., mes vis dar 6 vaikus praradome.
Dėl to aš negalėčiau nustoti kalbėti. Šioje vietoje ir noriu atsiprašyti Lietuvos žmonių, kad aš nesugebėjau pakankamai įtikinamai išprašyti, išmaldauti, išreikalauti socialinės apsaugos ir darbo ministro, mūsų premjero, kad jie šitą reformą įgyvendintų taip pat nuoširdžiai ir su tokiu pat užsidegimu, kaip aš prie jos dirbau teisėkūros gabale. Kad jie įgyvendinimo gabale įdėtų tiek pat noro, pastangų, energijos ir suprastų, kiek tam reikia resursų.
– Dėl grasinimų, kurių sulaukėte, kreipėtės į teisėsaugą. Ar yra pradėtos bylos, nustatyti konkretūs žmonės?
– Nustatyta nemažai žmonių, dabar vyksta ikiteisminis tyrimas. Detalių daug pasakoti negaliu, bet yra visas sąrašas žmonių.
– Dešimtimis skaičiuojame tuos žmones ar vienetais?
– Dešimtimis.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
