Laikyti turtą pareigūnų valdose – nesaugu, o abejoti jų nurodymais – rizikinga. Tokią skaudžią pamoką gavo buriuotojas G.Alksnys, kuris dėl dingusios jūrinės jachtos „Meridianas“ kreipėsi į Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariatą.
64 metų kaunietis dar neseniai vylėsi rasti nuosavo laivo, pradingusio kaip į vandenį, pėdsakus.
Tačiau paaiškėjo, kad juo turbūt jau niekada nebepavyks išplaukti į plačiuosius vandenis.
Viešojo saugumo tarnybos (VST) Kauno daliniui priklausančioje teritorijoje laikyta ir ten restauruota istorinė jachta aukštiems pareigūnams nesukėlė jokių sentimentų ir tapo kliuviniu. Mat jie žadėjo ten laikyti šarvuočius.
Iš raudonmedžio statytas „Meridianas“ greičiausiai buvo supjaustytas ir paverstas malkų bei metalo laužo krūva.
„Lietuvos ryto“ žiniomis, VST vadas generolas Ričardas Pocius 2018 metų spalio 23 dieną pasirašė įsakymą „Dėl malkinės medienos ir metalo laužo užpajamavimo“. Šis įsakymas galbūt ir nulėmė jachtos likimą.
Generolas pavedė komisijai surašyti metalo laužo ir malkinės medienos užpajamavimo aktus ir įvertinti rinkos kainomis. Lapkričio 14 dieną malkinė mediena bei metalo laužas buvo perduotas VST mokymo centrui.
„Sunaikinti jachtą – niekšiška, barbariška“, – susiėmęs už galvos kalbėjo G.Alksnys, rodydamas jam VST dar 2012 metais išduotą leidimą patekti į saugomą Kauno dalinio teritoriją Radvilėnų plente.
Jachtos – nė kvapo
Vis dar vildamasis rasti jachtą G.Alksnys per pusnis brido prie senų garažų. Juose praeityje buvo laikoma sovietinė karinė technika.
Tuščiuose angaruose kaunietį pasitiko spengianti tyla. Nei žadėtų šarvuočių, nei kitos karinės technikos ten nebuvo.
Dairydamasis po apleistus pastatus buriuotojas drebančia širdimi ieškojo „Meridiano“, per regatas pelnytų apdovanojimų. Visa tai jis laikė ten įrengtame kapitono kambaryje. Bet likę tik turto naikinimo pėdsakai.
Patalpoje virš vieno garažo mėtėsi popierių krūvos, o virš kito sienas puošė daugybė iškarpų iš erotinių žurnalų su nuogų moterų nuotraukomis.
„Jachta buvo nebaigta restauruoti, viską dariau savo rankomis, padėjo ir draugai. Per sunkmetį mano įmonė bankrutavo, restauravimo darbams trūko lėšų. Buvo rėmėjas, bet ir jam smogė krizė.
Gyvenimas mane talžė, bet vis tiek neatsisakiau svajonės iškelti Lietuvos vėliavą ir plaukti aplink pasaulį“, – kalbėjo G.Alksnys.
Kaunietis ilgokai tikėjo, kad pavyks antram gyvenimui prikelti „Meridianą“, už kurį praeityje mokėjo apie 15 tūkst. eurų. Jam pavyzdys buvo to paties pavadinimo burlaivis, kuris tapo Klaipėdos miesto simboliu.
45 metrų ilgio seną barkentiną buvo siūloma nuskandinti Baltijos dugne, tačiau uostamiesčio verslininkai užsimojo ją restauruoti. Klaipėdą dabar puošiantis burlaivis 2018-aisiais atšventė 70-ąjį jubiliejų.
Mokė pulką buriuoti
– Kada įsigijote jachtą „Meridianas“ ir tapote jos kapitonu? – paklausiau kauniečio G.Alksnio.
– Nuo 1988 metų dalyvaudavau Kuršių marių regatose su kita, mažesne, jachta. Bet ji buvo per maža plaukti į jūrą.
Būdamas Klaipėdoje 1995 metais kalbėjausi su kitais buriuotojais apie ateitį ir pasvajojau apie didesnę jachtą. Vienas jų užsiminė, kad uoste stovi „Meridianas“, galėčiau nusipirkti ir sutvarkyti.
Nuvažiavau jachtos apžiūrėti. Joje buvo per sprindį vandens. Bet mane aplenkė kiti. „Meridianą“ nupirko klaipėdiečių įmonė. Po pusmečio jie man paskambino ir pasiūlė įsigyti laivą už tą pačią kainą.
– Kuo ši jachta išskirtinė?
– Tai buvo didžiausia šalyje raudonmedžio jachta, turėjo geriausiai įrengtą interjerą. Ji statyta 1977 metais, priklausė Klaipėdos prekybos uostui.
Ji buvo ketvirta pagal dydį po „Lietuvos“, „Audros“ ir „Dailės“, kurios 1989 metais surengė žygį per Atlantą. Norėjau, kad ir „Meridianas“ pasižymėtų.
Kaip eilinis kareivis nori tapti generolu, taip ir aš svajojau „Meridianu“ plaukti aplink pasaulį, aplankyti Horno kyšulį ir vietoves, kuriose gyvena lietuvių.
– Kodėl „Meridiano“ negalėjote laikyti kitur?
– Nusipirkęs jachtą ieškojau, kur būtų galima pastatyti ir restauruoti. Pažįstamas žurnalistas mane supažindino su tuomečiu VST vadu Sergejumi Madalovu. Generolas pasiūlė man apžiūrėti teritorijas, perimtas iš sovietų kariuomenės.
Radvilėnų plente išvydau apleistus garažus, kuriuose praeityje buvo laikomos sovietinės karinės mašinos. Ten platūs vartai, tinkami įvežti daugiau kaip 4 metrų pločio jachtą. Kauno buriavimo veteranų klubas ir VST pasirašė sutartį, gavome leidimą įvažiuoti į teritoriją.
Norėjau viską padaryti aukščiausiu lygiu. Sūnus įrengė automatizuotą katilinę, šildėme, įvedėme elektrą. Suremontavome kiaurą garažo stogą.
Jachtos korpusą pjovėme, pailginome iki 15 metrų, padengėme derva. Tereikėjo klijuoti stiklo audinį ir pradėti apdailą.
Buvo padarytas milžiniškas darbas, nors dar būtume išleidę nemažai pinigų. O aš esu pensininkas ir gaunu tokią pensiją, kad galėčiau pragyventi tik Karibų arba Kanarų salose, – nusijuokė G.Alksnys.
– Ar jachta ten buvo laikoma oficialiai, ar buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis?
– „Meridianas“ buvo laikomas oficialiai. Kokius popierius pareigūnai man pateikdavo, tokius pasirašydavau, – teigė G.Alksnys ir parodė dokumentą, kuriame figūruoja tuomečio VST pareigūno, vidaus tarnybos majoro Kęstučio Kirdeikio pavardė. – Negyvenamųjų patalpų nuoma buvo neatlygintina, už tai mokėme pulką, taip pat ir generolą S.Madalovą, buriuoti. Jam tai patiko, todėl jis panoro įsigyti seną jachtą.
– Kada jums buvo nurodyta „Meridianą“ išgabenti?
– 2015 metais pasikeitė VST vadovybė.
Man buvo pasakyta, kad garažai bus renovuojami, nes nėra kur laikyti šarvuočių. Bet tų šarvuočių iki šiol ten nėra!
Tada nuvykau į Seimą. Man buvo paaiškinta, kad naujiems šautuvams, liemenėms pinigų bus skirta, bet ne garažams.
VST man davė 3 mėnesių terminą išsikraustyti. Bet jam dar nepasibaigus manęs nebeįleido į garažus.
Susitikęs su VST vadu R.Pociumi paaiškinau, kad nebaigtos jachtos negalima pervežti, prašiau pratęsti nuomos sutartį. Būčiau mokėjęs nuomos mokestį.
Apsikeitėme telefono numeriais. Skambinau generolui ir 2018-ųjų pavasarį. Bet R.Pocius atkirto, kad tai – ne jo problema.
2018-ųjų balandžio 10 dieną išsiunčiau registruotą laišką vidaus reikalų ministrui Eimučiui Misiūnui. Parašiau, kad tai visų buriuotojų turtas, prašiau pratęsti patalpų nuomos sutartį. Iki šiol negavau atsakymo.
Kreipiausi ir į Prezidentūrą. Aiškinau, kad tai visos šalies garbės reikalas, nes jachta būtų plaukusi su Lietuvos vėliava.
Tačiau visiems buvo nusispjauti. Niekam nerūpėjo, kad „Meridianas“ būtų išsaugotas ir garsintų šalies vardą.
Matė, kaip jachtą pjaustė
– Kada paskutinį kartą matėte savo jachtą?
– 2018 metų kovą man paskambino iš elektros tiekimo įmonės ir paprašė sumokėti už elektrą.
Nustebau, nes jau ilgai ten negalėjau patekti. Susisiekiau su VST, pareigūnai sutiko mane įleisti. Įėjęs pamačiau, kad visos šviesos prie „Meridiano“ kažkodėl įjungtos.
Vyras, kuris tada mane lydėjo, atrodė nustebęs. Jis sakė nesitikėjęs pamatyti tokios didelės jachtos, lenkė prieš mane galvą.
– Kaip sužinojote, kad laivo ten nebėra?
– Neseniai sūnui pasakiau, kad jau gausiu pinigų ir mes prikelsime jachtą. Sūnus atsakė, kad „Meridiano“ nebėra.
Jam paskambinęs žmogus iš VST pasakė, kad buvo skaudu matyti, kaip pjaustoma raudonmedžio jachta.
Paskambinau R.Pociui. Bet generolas neatsiliepė nei tą, nei kitomis dienomis.
Nebėra ir katilinės, ir dar trijų mažų jachtų, taip pat ten laikytų. Radau tik vieną kitose patalpose ir „Meridiano“ relingą – turėklą.
Man tai – didžiulis smūgis, sužlugdyta svajonė, kuriai atidaviau daug metų. „Meridianas“ sunaikintas arba iš keršto, arba iš bukumo.
– Ar buvote įspėtas, kad turtas gali būti sunaikintas?
– VST vadovybė dėjo daug pastangų, kad mano turtas būtų pripažintas bešeimininkiu. Jis buvo aprašytas, įvertintas nuline verte.
– Kokia buvo „Meridiano“ reali vertė?
– Jeigu būčiau pabaigęs „Meridianą“ įrengti, jo vertė galėjo siekti ir apie 2 milijonus eurų, – teigė buriuotojas G.Alksnys.
VST dokumentų registruose nerado sutarties
– Jei jachta „Meridianas“ buvo sunaikinta, kodėl tai įvyko ir kieno nurodymu?
Ar apie tai buvo informuotas turto savininkas? – „Lietuvos rytas“ paklausė VST vado R.Pociaus, kuris nurodė į klausimus atsakyti VST štabo viršininkui Dainiui Skliausčiui.
– Nuo 2015 m. su G.Alksniu vyko susirašinėjimas ir žodinis bendravimas. Jo buvo prašoma pasiimti galimai jam priklausantį turtą iš VST teritorijoje esančių patalpų Kaune. Paskutinis pranešimas įteiktas per antstolį 2018 m. kovo 29 d.
G.Alksnys žinojo, kad nepasiėmus turto jis bus likviduotas. Jam duotas terminas, kuriam pasibaigus VST laukė iki rugsėjo mėnesio.
G.Alksnys nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog jis yra turto savininkas.
– Ar buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis?
– VST dokumentų registruose nėra registruotos sutarties su G.Alksniu. Sutartis, kuri neva galiojo 2011–2012 m., sudaryta neįgalioto asmens, klastojant registracijos numerį ir nepatvirtinta VST spaudu.
Sutarties kopiją tarnybai atsiuntė G.Alksnys. VST negalėjo sudaryti tokios sutarties, nes pastatą, kuriame buvo laikomas sunaikintas turtas, valdo patikėjimo teise pagal panaudos sutartį, sudarytą su VRM Turto valdymo ir ūkio departamentu.
VST neturi teisės nei nuomoti, nei parduoti, nei atlikti kitų veiksmų su jai perduotu turtu.
Jachta – buriuotojo svajonė ir namai
Rimantas Dovydaitis
Buriuotojų sąjungos narys
„Man yra tekę plaukti „Meridianu“ su rimtais vyrais, politikais. Tai puiki raudonmedžio jachta. Ji dalyvavo regatose, žygiuose.
Kai G.Alksnys „Meridianą“ nupirko, du kartus lankiausi dirbtuvėse Kaune. Ta jachta turėjo aukščiausio lygio įrangą.
G.Alksnys buvo sumontavęs įspūdingą įrenginį, ant kurio restauruojamą jachtą buvo galima vartyti. Vėliau jis man pasiguodė, kad jo ten nebeįleidžia. Bent būtų išvežę laivą, juk šitiek darbo įdėta!
Jachta – tai buriuotojo namai ir jo svajonė, o kartais – ir visas gyvenimas. Jeigu ji buvo sunaikinta, reikėtų už tai teisti arba tegul atlygina žalą. Nėra daiktų be šeimininkų. Net radęs pakelėje piniginę privalai ją grąžinti savininkui.“
