„Lietuvos ryto“ tyrimas. Prie nužudyto kunigo R. Mikutavičiaus kolekcijos veda kruvini pėdsakai

Nusiaubtuose namuose – tušti rėmai. Toks šiurpių plėšimų vaizdas įsirėžė į atmintį ir nužudyto kunigo Ričardo Mikutavičiaus draugams, ir kolekcininkui Andrejui Balykai. Daug jų vertybių, aplaistytų krauju, dar yra dingusių. Bet sužibo viltis jas rasti.

Prie nužudyto kunigo R. Mikutavičiaus kolekcijos seklius veda kruvini pėdsakai.<br>Lrytas.lt koliažas
Prie nužudyto kunigo R. Mikutavičiaus kolekcijos seklius veda kruvini pėdsakai.<br>Lrytas.lt koliažas
Daug vertybių, pagrobtų iš kunigo, pareigūnai surado per gerai organizuotą operaciją. <br>R.Jurgaičio nuotr.
Daug vertybių, pagrobtų iš kunigo, pareigūnai surado per gerai organizuotą operaciją. <br>R.Jurgaičio nuotr.
Daug vertybių, pagrobtų iš kunigo, pareigūnai surado per gerai organizuotą operaciją. <br>R.Jurgaičio nuotr.
Daug vertybių, pagrobtų iš kunigo, pareigūnai surado per gerai organizuotą operaciją. <br>R.Jurgaičio nuotr.
Daug vertybių, pagrobtų iš kunigo, pareigūnai surado per gerai organizuotą operaciją. <br>R.Jurgaičio nuotr.
Daug vertybių, pagrobtų iš kunigo, pareigūnai surado per gerai organizuotą operaciją. <br>R.Jurgaičio nuotr.
Buvęs prokuroras R.Tilindis (kairėje) papasakojo, kaip nuo skenduolio rūbų atrėžtas skiautes lygino su drabužiais, likusiais R.Mikutavičiaus namuose. Mat kunigas mėgo pirkti po komplektą. <br>R.Jurgaičio nuotr.  
Buvęs prokuroras R.Tilindis (kairėje) papasakojo, kaip nuo skenduolio rūbų atrėžtas skiautes lygino su drabužiais, likusiais R.Mikutavičiaus namuose. Mat kunigas mėgo pirkti po komplektą. <br>R.Jurgaičio nuotr.  
R.Mikutavičiaus surinkta įspūdinga kolekcija suviliojo žiaurius užpuolikus. <br>P.Lileikio nuotr.
R.Mikutavičiaus surinkta įspūdinga kolekcija suviliojo žiaurius užpuolikus. <br>P.Lileikio nuotr.
Kunigas R.Mikutavičius apie pirmąjį užpuolimą vengė kalbėti, tad jis liko neatskleistas, o žiaurūs plėšikai sugrįžo.<br>P.Lileikio nuotr.
Kunigas R.Mikutavičius apie pirmąjį užpuolimą vengė kalbėti, tad jis liko neatskleistas, o žiaurūs plėšikai sugrįžo.<br>P.Lileikio nuotr.
Nors V.Beleckas slepia, kur yra iš kunigo pagrobtos vertybės, apie jas gauta papildomos informacijos.<br>T.Bauro nuotr.
Nors V.Beleckas slepia, kur yra iš kunigo pagrobtos vertybės, apie jas gauta papildomos informacijos.<br>T.Bauro nuotr.
R.Tilindžiui (kairėje) įsirėžė į atmintį, kaip buvo sukurtas pirkimo spektaklis ir rasti R.Mikutavičiaus paveikslai.<br>R.Jurgaičio nuotr.
R.Tilindžiui (kairėje) įsirėžė į atmintį, kaip buvo sukurtas pirkimo spektaklis ir rasti R.Mikutavičiaus paveikslai.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Iki šiol dar nerasta 18 paveikslų, bet vėl gauta informacijos, susijusios su dingusiomis vertybėmis. <br>M.Patašiaus nuotr.
Iki šiol dar nerasta 18 paveikslų, bet vėl gauta informacijos, susijusios su dingusiomis vertybėmis. <br>M.Patašiaus nuotr.
Nužudyto R.Mikutavičiaus palaikai 1999 m. buvo rasti Kauno Karmėlavos kapinėse atkastame bevardžiame kape. <br>L.Brundzos nuotr.
Nužudyto R.Mikutavičiaus palaikai 1999 m. buvo rasti Kauno Karmėlavos kapinėse atkastame bevardžiame kape. <br>L.Brundzos nuotr.
Vilius Kavaliauskas.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Vilius Kavaliauskas.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Lrytas.lt

Jan 5, 2019, 1:39 PM, atnaujinta Jan 5, 2019, 7:06 PM

Kai kunigo R.Mikutavičiaus draugai – du operos solistai, kolekcininkas ir filosofas – šaltą sausio dieną atskubėjo į jo butą Kaune, sumuštas šeimininkas gulėjo lovoje.

„Kodėl atidarei užpuolikams duris?“ – klausė bičiuliai.

„Aš esu kunigas, turiu visiems jas atverti“, – atsakė R.Mikutavičius, į kurio butą grobikus buvo atviliojusi retų meno vertybių kolekcija.

Surakintomis rankomis dvasininkas, ėjęs ieškoti pagalbos, susilaužė koją. Bet apie užpuolimą, kurio metu neteko pinigų ir smulkių meno vertybių, jis vengė kalbėti. Tad pirmas nusikaltimas taip ir liko neatskleistas, o plėšikai nesustabdyti.

„Per pirmą užpuolimą R.Mikutavičių išgelbėjo tai, kad kažkas atėjęs pas jį be paliovos skambino į duris. Nusikaltėliai, čiupę daiktų ir pinigų, spruko. Kunigas buvo ilgai įkalbinėjamas duoti parodymus, bet jis nenorėjo nurodyti policijai visų užpuolimo aplinkybių ir nebuvo iki galo atviras“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo buvęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos prokuroras Rolandas Tilindis.

Tie patys nusikaltėliai pas kolekcininką sugrįžo praėjus pusei metų, 1998 metų liepos 1-osios naktį. Kunigas buvo išviliotas į kitą butą, o plėšikai nusiaubė jo namus ir pagrobė meno kolekciją. Jos muziejinė vertė – 1,5 milijono eurų.

Šis susidūrimas su nusikaltėliais R.Mikutavičiui buvo pražūtingas. Kunigą jie apsvaigino eteriu, kūną įvyniojo į metalinį tinklą, į kurį įdėjo šaligatvio plytą, dar pririšo svarmenį ir nuskandino Nemune.

Kai vanduo išplukdė kūną, 63 metų kunigas buvo palaidotas bevardžiame kape šalia kitų neatpažintųjų. Pareigūnams nešovė į galvą, kad tai dvasininkas, laikytas dingusiu. Nusikaltėliai tada skleidė gandus, kad kunigas su kolekcija išvyko į Vatikaną.

Ir tik tada, kai 1999-ųjų pradžioje sendaikčių turguje ant sostinės Tauro kalno prekeivis ėmė siūlyti du ordinus, bylos tyrimas pajudėjo iš mirties taško. Išvydęs apdovanojimus kolekcininkas, žurnalistas Vilius Kavaliauskas atpažino, kad jie priklausė R.Mikutavičiui.

Šiemet sueina 20 metų, kai buvo užčiuoptas siūlas ir išnarpliotas vienas žiauriausių nusikaltimų. Bet dar nerasta vertybių, pagrobtų iš R.Mikutavičiaus namų, tarp jų – 18 paveikslų, laikrodžiai.

Buvo įdarbinęs ir pareigūnus

Amžiaus nusikaltimu vadinto užpuolimo organizatorius Vladas Beleckas, nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, iki šiol nepasakė, kur yra likę meno kūriniai. Kartą jis užsiminė, kad jie paslėpti butuose Vilniuje ir Kaune, kitą – kad pas užsienio piliečius.

Už grotų kalinys nestokoja nei fantazijos, nei pinigų. Pareigūnai jį vežiojo į Kauną susidėti dantų. Iš Lukiškių kalėjimo į Pravieniškių pataisos namus prieš trejus metus perkeltas 64 metų V.Beleckas gyvena kartu su kitais vadinamaisiais gyvagalviais, bet tikisi išeiti į laisvę.

„Lietuvos ryto“ šaltinio duomenimis, jį į savo gretas priėmė „bachūrai“ – aukščiausia kalinių kasta. Į ją patenka vadeivos arba turintys pinigų.

Sukosi V.Beleckas ir būdamas gerai saugomoje Lukiškių kameroje – pas jį buvo rasta mobiliųjų telefonų, jis skambindavo įkalintiems bendrininkams. Kalinys buvo įkalbėjęs jam padėti ir kelis pareigūnus, kurie perduodavo įvairių daiktų, bet buvo pričiupti.

Iš kur V.Beleckas gavo pinigų? Galbūt kas nors laisvėje pardavinėja nužudyto kunigo daiktus? Ikiteisminis tyrimas dėl vertybių, dingusių iš R.Mikutavičiaus kolekcijos, vėl atnaujintas. Kol kas naujų daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, nėra paimta.

Tačiau pareigūnai gavo informacijos, susijusios su dingusiais paveikslais. Ji šiuo metu tikrinama.

„Žmonių, kurie perka vogtas vertybes, nevadinčiau kolekcininkais. Tokie padeda nusikaltėliams. Kitą kartą tie vagys gali ateiti ir pas juos“, – kalbėjo kolekcininkas V.Kavaliauskas.

Atpažino kunigo ordinus

R.Mikutavičius ir V.Beleckas buvo pažįstami, rinko meno vertybes, bet buvo iš skirtingų pasaulių.

Dvasininkas buvo šviesulys, daug žmonių atvedęs į tikėjimo kelią, padėdavęs atsitiesti buvusiems kaliniams. Jis bendravo su šalies vadovais, užsienio lietuviais, senosios rusų aristokratijos palikuoniais.

Kunigas turėjo įspūdingą paveikslų kolekciją, rinko lietuviškus pašto ženklus, retas monetas.

„O V.Belecko nevadinčiau kolekcininku. Jis buvo biznierius, kuris darė verslą bet kokia kaina, net žudydamas. Kodėl jam pagerintos įkalinimo sąlygos? Juk jis laukia, kada galės išeiti į laisvę ir pasinaudoti nužudyto žmogaus turtu“, – stebėjosi 67 metų V.Kavaliauskas.

Lietuviškus apdovanojimus renkantis vilnietis iki šiol prisimena tą šeštadienį prieš 20 metų, kai sendaikčių turguje ant Tauro kalno išvydo vogtus ordinus iš R.Mikutavičiaus kolekcijos.

Antikvarinių dirbinių prekeivis jam tada pasiūlė įsigyti du ordinus – didelį ir mažą. Apvertęs mažąjį, Gedimino III laipsnio ordiną, V.Kavaliauskas pamatė ant jo išgraviruotą 4-ąjį numerį.

Jam nekilo abejonių, kad tai R.Mikutavičiui 1993 metais įteiktas ordinas, mat pats V.Kavaliauskas tą apdovanojimą ir išrinko.

„Aš pasiūliau penkis pirmuosius ordinus numeruoti. Nebuvo juostelių – teko jas pasiskolinti iš muziejaus“, – prisiminė V.Kavaliauskas.

Užkirto kelią nusikaltėliams

Pamatęs ant Tauro kalno ordinus V.Kavaliauskas prekeiviui pasakė, kad jų jam nereikia. Kolekcininkas nuskubėjo į namus, telefonų knygoje susirado Valstybės saugumo departamento telefono numerius. Visi jie buvo netikri. Tada nuvyko tiesiai į departamentą ir paprašė budėtojo iškviesti tuometį jo vadovą Mečį Laurinkų.

„M.Laurinkus atskubėjo iš namų, papasakojau, ką mačiau. Tai tapo rimtu postūmiu tiriant bylą. Sustabdėme nusikaltėlius, kurie galėjo vėl ką nors nužudyti“, – prisiminė V.Kavaliauskas, nuo tada savo kolekciją laikantis saugyklose.

Vilniečiui iš atminties neišdilo ir šiurpus vaizdas, kurį pamatė po nusikaltėlių siautėjimo R.Mikutavičiaus bute: „Tušti rėmai sumesti ant grindų, paveikslai iš jų išpjaustyti, ant sienų likę tik kabliai.“

R.Mikutavičiaus butą yra nusipirkęs jo bičiulis ir atminimo puoselėtojas kaunietis Vytautas Motiejūnas. Jis yra užsimojęs ten įrengti muziejų.

Lygino drabužių atraižas

R.Mikutavičiaus nužudymo ir jo kolekcijos vagystės tyrimas įsirėžė į atmintį buvusiam prokurorui R.Tilindžiui. Šiuo metu advokataujantis 51-erių teisininkas bene geriausiai žino, kaip buvo narpliojama garsioji byla, kupina kuriozų.

– Kokios šio nusikaltimo tyrimo detalės jums įsiminė ryškiausiai, kas privertė susimąstyti? – paklausiau R.Tilindžio.

– Tam tikrą postūmį kai kuriems nusikaltimams duoda tai, kad kai kas laiku nėra išsiaiškinama, ištiriama. Kai byla jau buvo nagrinėjama teisme, V.Beleckas pasakė, kad buvo suorganizavęs dar dviejų kolekcijų Kaune pagrobimą. Tos dvi bylos liko neištirtos, o suėjus senaties terminui – nutrauktos. Kai tyrėme kunigo nužudymą, tas bylas buvome paėmę iš archyvo, ieškojome sąsajų.

R.Mikutavičiaus ir jo kolekcijos likimą nulėmė ir tai, kad nebuvo ištirtas pirmas užpuolimas. Apie jo aplinkybes kunigas kalbėjo neišsamiai. Jis matė užpuolikų veidus, bet juos apibūdino šykščiai.

Po to tie patys nusikaltėliai apvogė kolekcininką Gediminą Damalaką, o vėliau sugrįžo pas R.Mikutavičių. Per pusmetį buvo padaryti trys nusikaltimai, atimta žmogaus gyvybė.

Nepavykus atskleisti vieno nusikaltimo, sniego gniūžtė rieda nuo kalno ir didėja.

– Kodėl ilgokai nebuvo išnarpliotas kunigo nužudymas, nors organizatorius V.Beleckas jau iš pradžių buvo taikiklyje?

– Viską lėmė žmogiškasis veiksnys, klaidos. V.Beleckas buvo sulaikytas jau trečią dieną po R.Mikutavičiaus dingimo. Kitas kolekcininkas buvo jį nurodęs. Vienu momentu tyrėjai buvo arti tiesos, bet padarė nedidelę klaidą.

Per pokalbį su V.Belecku vienas apklausos dalyvių pasakė: „Žinome, kad paskandinote.“ V.Beleckas labai susinervino. Tada pareigūnai neišlaukė ir pasakė, kad žino tą kūdrą. V.Beleckas suprato, kad jie blefuoja, nes kunigas buvo nuskandintas upėje.

Sulaikytasis išėjo į laisvę, jam buvo skirtas namų areštas. Nusikaltimo vykdytojai, atvykę pas jį, pareikalavo žadėtų 100 tūkst. dolerių.

V.Beleckas, kol buvo suimtas, negalėjo parduoti pagrobtų vertybių, o ir paleistas jautė, kad yra stebimas. Nepaisydamas to, jis sugebėjo iš įvairių slaptaviečių į butą, kuriame gyveno, parsinešti daug paveikslų. (Jie buvo paslėpti tarp dviejų spintų įrengtoje slėptuvėje. – Aut.).

Tada jis sumanė parduoti vogtus ženkliukus, ordinus, medalius. Bet neatkreipė dėmesio, kad vienas ordinas pažymėtas 4-uoju numeriu, ir paprašė sūnėno nunešti jį į antikvariatą.

Kai ordinas buvo atpažintas ir apie jį pranešta saugumo pareigūnams, jie nulėkė į Kauną. Antikvariato knygoje buvo įrašyta, kas ordiną pridavė. V.Belecko sūnėnas buvo sulaikytas. Jis prasitarė matęs paveikslų. Bute, kuriame gyveno V.Beleckas, buvo atlikta kokia penkta krata, ir pagaliau sėkminga. Buvo krečiami ir kiti būstai. Iš viso rasti 22 paveikslai.

Tame pačiame būste gyveno ir vienas žudikų Artūras Daškovskis. Jam V.Beleckas buvo padovanojęs dalį buto. Jis irgi buvo sulaikytas. A.Daškovskis bendravo su Ivanu Kvaskovu, kuris bandė pasiduoti policijai dėl kito nusikaltimo. Tada buvo nustatytas I.Kvaskovo ryšys su Valdu Puodžiūnu – jis buvo sulaikytas Šiauliuose.

Nusikaltėliai prisipažino, kaip atsikratė velionio. Jo palaikai buvo ekshumuoti. Vėliau paskleistas gandas, kad tai ne kunigo, o nusikaltėlių pasaulio atstovo Popovo palaikai. Bet mes kruopščiai rinkome duomenis. Stengiausi užbėgti už akių nemaloniems įvykiams.

R.Mikutavičius turėjo madą pirkti drabužius po komplektą. Jei vieną rūbą vilkėjo, namuose turėjo būti dar tokių pačių. Tyrėjai velionio drabužius buvo supūdę. Bet pareigūnas, kuris atsakingas už palaikų atpažinimą, buvo iškirpęs po fragmentą ir įdėjęs į paieškos bylą.

Tas skiautes aš lyginau su drabužiais, kurie buvo kunigo namuose. Jie buvo iš tos pačios partijos.

– Ar kas nors iš pareigūnų galėjo dangstyti nusikaltimą?

– Tyrimo pradžioje nutiko daug keistenybių, buvo atliekami tarnybiniai patikrinimai, iškelta baudžiamoji byla dėl aplaidumo. Stengėmės išsiaiškinti, ar visos klaidos buvo atsitiktinės, ar jos nebuvo piktavališko susitarimo rezultatas.

V.Beleckas pasakojo, esą vienam davė žiedą, kitam – dar kažką. O ir jo pabėgimas buvo tragikomiškas. Bet nebuvo gauta objektyvių tai patvirtinančių duomenų.

Pabėgo, kai pirko butelį

– Apie V.Belecko pabėgimą buvo pateikta įvairių versijų, net kad tai planuota specialiai. Kokia yra tikroji?

– Likus kelioms valandoms iki to aš mačiau V.Belecką. Turėjau jį apklausti dėl bylos tyrimo aplinkybių – siekiau patikrinti, ar niekas nepiktnaudžiavo, nepaėmė kyšio, nes tyrimas buvo keistai nesėkmingas. Nuvykau į Kauną. Bet aplinka, kurioje pamačiau V.Belecką, apklausai nebuvo tinkama. Nusprendžiau ją atlikti kitą dieną.

– Ar ten buvo per daug ausų?

– Ir ausų daug, ir patalpa netinkama. Išvykau atgal į Vilnių. Man paskambino vienas pareigūnas ir pasakė: „Įsijunk televizorių.“ Buvo skelbiama, kad pabėgo įtariamasis nužudymu.

Pasirodo, kai išvykau, situacija klostėsi keistai. V.Belecką reikėjo nuvežti atgal į Prienų areštinę. Jis buvo apšepęs, seniai keitęs drabužius. Konvojui buvo nurodyta užvežti jį namo, kad susitvarkytų.

Prieš tai V.Beleckas pasakojo, kad padės surasti likusią kolekcijos dalį ir pasakys, kur Gintaro Petriko (buvęs EBSW prezidentas. – Aut.) milijonai. Ten visi vieni kitus vadino vardais, jį – Vladziunia. Viso to klausydamasis pasijutau lyg kosmose. Aš taip nebuvau pratęs.

Tačiau man nekilo įtarimų, kad V.Beleckas bus vežamas netinkamai. Jį turėjo lydėti du ginkluoti pareigūnai ir vairuotojas. Ir dar tuometinis Kauno saugumo viršininkas pasisiūlė palydėti. Net pagalvoti negalėjau, kad išties jis bus vežamas be antrankių ir tik viršininko mašina. Šis tikėjosi, kad V.Beleckas jam daugiau papasakos.

Tuo metu kauniečiai saugumiečiai jau planavo, kad ryte vyks atšvęsti bylos ištyrimo. Viršininkas sustojo prie parduotuvės nusipirkti butelio. V.Beleckas, atsidaręs automobilio langą, pabėgo.

Kadangi saugumiečiai ruošėsi švęsti, jie jau buvo pasiskirstę ekipažais. Kai įvyko toks akibrokštas, jie greitai sulėkė.

– Kaip V.Beleckas buvo vėl sugautas?

– Tai lėmė atsitiktinumas. V.Beleckas, nuėjęs tam tikru adresu ir pamatęs automobilį, kuriame yra žmonių, apsisukdavo. Jis užlėkė ant nabagėlių, kurie šalo ant suoliuko, ir stebėjo vieną iš adresų.

Kilus pabėgimo skandalui mano tiriamoje byloje atsirado naujų spalvų. Turėjau išsiaiškinti, ar tai pabėgimas, ar paleidimas. Tapo aišku, kad Kaune bylos palikti negalima. Perėmėme ją į Vilnių. Kadangi žinojau daug, man buvo pavesta ir pagrindinė byla.

Tada jau buvo sulaikyta daug žmonių: V.Beleckas, Ona Daujotienė (buvusi jo žmona. – Aut.) ir vykdytojai.

Sėmėsi žinių apie meną

– Ar V.Beleckas bandė jus apvynioti aplink pirštą?

– Jis jau buvo sukurpęs planą, kaip ginsis. Panašiai jis veikė ir kitoje byloje dėl brilianto vagystės. Moters namuose brangus briliantas buvo slapta pakeistas stikliniu akmeniu. Buvo apkaltinti pareigūnai, neva per kratą pavogę briliantą. Jiems teko pasiaiškinti.

Ir šįkart V.Beleckas ėmė kalbėti, kad šio bei to kažkam davė. Juos mes nuožmiai tikrinome. Bet duomenų, patvirtinančių, kad jį kažkas dangsto, nebuvo. Kita vertus, jo versija nebuvo įtikinama.

V.Beleckas buvo palikęs įrašą telefonų knygoje, laikytoje saugumo patalpose: „Tai aš padariau ne savo valia.“ Jis nurodė konkretų dvasininką. V.Beleckas bandė nuo savęs kitiems perkelti galutinio sprendimo priėmėjo naštą.

Mes patikrinome tą žmogų.

– Kaip suradote daugiau paveikslų? Apie tą operaciją sklando legendos.

– Atidavėme bylą į teismą, o po to – štilis. Po metų per kolegas užsienyje buvo gauta duomenų, kad siūloma paveikslų iš R.Mikutavičiaus katalogo. Tada Lietuvos pareigūnai sutelkė dar trijų valstybių kolegas, visi dirbo ranka rankon. Vyriausybės sprendimu buvo skirta 30 tūkst. dolerių, nes atsiskaityti reikėjo grynaisiais.

Kai buvo sukurtas paveikslų pirkimo spektaklis, visi jame dalyvavę asmenys jau buvo žinomi, sekami. Susitikti su pardavėjais nuvyko trys pirkėjais apsimetę pareigūnai – du užsieniečiai ir lietuvis. Jie turėjo įrašymo įrangą, vienas jų buvo meno ekspertas.

Užsienyje yra pareigūnų, kurie dirba tik su meno vertybėmis. Pasaulyje nelegalios prekybos meno kūriniais mastas toks didelis, kad ji yra 4–5 vietoje po prekybos narkotikais, ginklais ir žmonėmis.

Prieš operaciją sėmėmės žinių iš muziejininkų. Jie parodė kertinius taškus, į kuriuos turėtume atkreipti dėmesį siekdami nustatyti, ar kūrinys tikrai senas.

Vogtus paveikslus pardavinėjo O.Daujotienė ir Vokietijoje gyvenę jos dukra bei žentas, o drobės buvo atgabentos visureigiu dvigubu brezentiniu stogu.

Kai Vokietijoje jau buvo nupirkti paveikslai, buvo sutarta ir dėl antro susitikimo Kaune. Tie patys pareigūnai vyko į Kauną, jiems O.Daujotienė parodė vieną R.Mikutavičiaus paveikslą ir du darbus iš G.Damalako kolekcijos. Visi veikėjai buvo sulaikyti.

2007 metais vėl buvo gauta žinių, kad ieškoma pirkėjo. Šįkart darbas vyko iš išorės – buvo stebima, kontroliuojama, klausomasi pokalbių. 2008 metų pradžioje pavyko rasti dar 9 paveikslus.

Vis dar nerasta 18 paveikslų, bet byla vėl gyva ir ji – kruopštaus pareigūno žinioje.

– Ką sakė V.Beleckas, paklaustas, kur yra likę paveikslai?

– Jis pateikė visokių versijų. Pavyzdžiui, kad jie išvežti į Izraelį, ir nurodė tam tikrus žmones. Turbūt tikėjosi, kad mes jų nerasime. Bet radome, nuvykome į kitą valstybę, ir ta versija buvo paneigta.

V.Beleckas turi ryšių – jį rėmė Šiaulių Princų grupuotė. Jis turi gerą atmintį, susieja galus, nukreipia ne ta kryptimi.

Kartą su žmona ir buvusio klasės draugo šeima pakliuvau į viesulą prie Balžio ežero. Pušies viršūnės linko prie žemės, kamienai lūžinėjo. Per viesulą žuvo jaunuolis, buvęs automobilyje, – ant jo užvirto medis. Kažkam apie tai papasakojau. Po kurio laiko V.Beleckas man pasakė: „Matai, prokurore, tai likimo pirštas buvo prie ežero.“ O juk jis tada sėdėjo už grotų!

Visą tyrimą skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: M. Navickienės ir Ukrainos soc. politikos ministrės komentarai