„Jūs, lietuviai, laimingi žmonės, nes turite savo valstybę ir švenčiate Lietuvos valstybės 100-metį. Mes, kurdai, savo valstybės neturime, nors mūsų yra daug milijonų ir esame išsibarstę po pasaulį.
Daugiausia kurdų gyvena Turkijoje, Irake, Sirijoje.
Neteisinga, kad neturime savo valstybės“, – sakė advokatas A.Issa, 12 metų pradirbęs Sirijoje, o dabar studijuojantis teisę magistrantūroje Mykolo Romerio universitete.
Jis pripažįsta – atvykęs į Europą patyrė kultūrinį šoką. Oras, duona, maistas, žmonės, gyvenimo būdas Vokietijoje ir Lietuvoje skiriasi nuo gimtosios Sirijos.
„Niekaip negalėjau suprasti, kaip žmogus Vilniuje ar Vokietijoje gali kramsnoti sumuštinį per pietų pertrauką nerasdamas laiko net prisėsti.
Sirijoje visa šeima sėdame prie stalo pietauti ir skiriame daug laiko bendravimui“, – sakė A.Issa.
– Kokie keliai jus atvedė į Vilnių? – pasiteiravo „Sostinė“ A.Issos.
– Išvykęs iš Sirijos kurį laiką gyvenau Stambule. Supratau, kad mano vaikams bus geriau Vokietijoje, todėl palikau Turkiją.
Į Vokietiją atvykau 2015 metais, apsigyvenau netoli Hanoverio. Teko pramokti vokiečių kalbos, nusprendžiau, kad reikia tęsti teisės studijas Vokietijoje.
Sirijos teisinė sistema skiriasi nuo vakarietiškos, nes pas mus vyrauja islamo teisė.
Buvo proga Lietuvoje studijuoti pagal „Erasmus“ mainų programą, todėl pasinaudojau proga pasigilinti į pabėgėlių teisę ir žmogaus teisių klausimus Vilniaus Mykolo Romerio universitete.
Studijuoti Vilniuje man rekomendavo kiti studentai, jau buvę Lietuvoje. Jie sakė, kad čia įmanoma pigiai pragyventi. Be to, norėjau susipažinti su kita kultūra ir šalimi.
– Na, ir kaip ta pažintis? Maloni?
– Prieš tai nieko nežinojau apie Vilnių ir Lietuvą. Mums, kurdams, Lietuva nėra labai žinoma šalis.
Todėl nustebau atradęs, kad tai puiki, pažangi šalis, turinti šiuolaikišką universitetą.
Manau, čia galėtų atvykti studijuoti daugiau studentų iš arabiškai kalbančių šalių, kad ir tų pačių kurdų.
Svarbiausia, kad Vilniuje galima mokytis anglų kalba. Tai svarbu studentams, kurių gimtoji kalba arabų.
– Jums, pietiečiams, greičiausiai nėra malonūs žvarbūs Lietuvos orai?
– Atvykau rugpjūčio pabaigoje, kai dar buvo saulėta ir šilta, viskas aplinkui žaliavo. Vilnius juk labai žalias miestas.
Tik keista, kad žmonės, priešingai negu Vokietijoje, gatvėje nesisveikina vienas su kitu. Man tai keista.
O dabar Vilniuje žiema, šalta ir nemažai sniego. Vaikštau šiltai apsirengęs, nes bijau susirgti.
Nevartoju jokių vaistų, išskyrus vitaminą C. Jeigu skauda galvą, negeriu tablečių, paprasčiausiai einu pamiegoti.
Pas mus nėra įprasta pripumpuoti organizmą antibiotikų arba kokių nors kitų vaistų.
– Kokių jums neįprastų keistenybių pastebėjote Lietuvoje?
– Kaip ir Vokietijoje, Lietuvoje žmonės laiko šunis namuose arba savo bute.
Vokietijoje beveik kiekvienas žmogus turi šunį. Sirijoje to nėra.
Sirijoje niekas neateis į svečius, jei namuose laikysi šunį, nes manys, kad jis nešvarus arba nuo jo galima užsikrėsti kokia nors liga.
Mane stebina, kad lietuviai palieka savo šalį ir išvyksta gyventi kitur. Aš esu kurdas. Mūsų, kurdų, daugiau negu 40 milijonų visame pasaulyje.
Jūsų, lietuvių, mažiau, bet turite savo valstybę, savo šalį, tačiau išvykstate iš jos ir gyvenate užsienyje. Kaip tai suprasti?
Tokia nuostabi šalis Lietuva, o jūs traukiate svetur. Man tai nesuprantama.
Jei mes, kurdai, turėtume savo šalį, gyventume tik joje.
– Jūs – musulmonas. Sunku pritapti krikščioniškoje šalyje?
– Vokietijoje patyriau kultūrinį šoką. Skiriasi ne tik oras, bet ir teisinė sistema, religija, žmonių mąstysena. Ir darbo sąvoka visai kitokia.
Vokiečiai sunkiai dirba nuo pat ryto, bet jie dirba savo šaliai. Sirijoje dirbame gal net ilgiau, nuo kokių 8 val. ryto iki 19 val. Nors Sirijoje žmonės dirba apie 10–11 valandų per dieną, jie dirba sau, negalvodami apie savo šalį.
Arabai mano, kad reikia turėti daug pinigų ir gerai pavalgyti. Vokiečiams svarbus ne tiek maistas, kiek darbas.
Man asmeniškai sunku be savo krašto, be galimybės dirbti advokato darbą, be artimųjų. Jeigu ne karas, niekada nebūčiau išvykęs iš Sirijos. Buvau susikūręs savo gyvenimą ten.
Bet negalėjau stovėti ir žiūrėti, kaip žmonės Sirijoje žudo vienas kitą. Mano brolių likę Sirijoje, o viena sesuo gyvena Vokietijoje.
Sirijoje liko vėžiu serganti motina, nebegaliu ten jos aplankyti. Kurdų šeimos labai stiprios, artimos, didelės, turi daug vaikų.
Turiu vieną dėdę, kuris turi dvi žmonas ir 20 vaikų. Pažįstu dar vieną šeimą, kur viena motina pagimdė 20 vaikų.
Aš turiu šešis brolius ir dvi seseris. Šiemet skridau į Saudo Arabiją susitikti su ten gyvenančiais 2 broliais. Mano 2 broliai turi po 2 žmonas ir 10 vaikų. Atskrido ir motina iš Sirijos. Man jau nebeįmanoma ten nuvykti, tad reikėjo susitikti su ja užsienyje.
– Prie lietuviško maisto pripratote?
– Nevalgau kiaulienos. Teko ragauti cepelinų su varške ir man patiko. Juos išbandžiau universiteto valgykloje.
Pastebėjau, kad valgyti restorane Vilniuje brangu, kai palygini, kiek žmonės čia uždirba.
Jau atradau Halės turgų, kur galima nusipirkti daržovių, skanėstų. Nemėgstu vienas valgyti, todėl dažnai bendrabutyje paruošiu daugiau maisto ir vaišinu kitus studentus.
Labai skiriasi maistas čia ir Sirijoje. Mano tėvynėje viskas auga, galima tiesiog skinti vaisius nuo medžių ir valgyti.
Ten viskas šviežia. Pasiilgstu šviežio maisto. Čia, kaip ir Vokietijoje, perki vaisius ar daržoves, kurie buvo laikyti šaldytuve ir atvežti iš kitur.
– Kiek mokate kalbų?
– Mano gimtoji kalba – kurdų. Aš ir dabar namuose su vaikais ir žmona kalbu tik kurdiškai. Moku arabų ir vokiečių kalbas.
Sirijoje anglų kalbos mokiausi maždaug prieš 20 metų. Buvau ją pamiršęs, todėl teko žinias atgaivinti, nes visos paskaitos Vilniuje vyksta anglų kalba.
Esu dėkingas profesoriams, kurie labai geranoriškai žiūri į tai, kad nekalbu laisvai angliškai.
Vokietijoje kartais turiu pasakyti dėstytojams, kad nemoku laisvai kalbėti vokiškai, jie mane nuramina, kad viskas gerai, ateityje išmoksiu.
Jei turėčiau daugiau laisvo laiko, pasimokyčiau ir lietuviškai.
– Ar skiriasi Sirijos ir Vokietijos švietimo sistemos?
– Vokietijoje švietimo sistema pažangesnė. Jeigu esi gabus, turi visas galimybes studijuoti.
Jeigu vaikas gabus, bet neturi pinigų, Sirijoje nepavyks gauti gero išsilavinimo. Pavyzdžiui, Sirijoje yra nemažai gerų futbolo žaidėjų, bet jie neturi pinigų, todėl ir neturi galimybių.
O Vokietijoje, jeigu vaikas gabus, galės studijuoti, tobulėti. Sirijoje neturtingieji neturi galimybės studijuoti. Jeigu mano tėvas nebūtų turėjęs pinigų, nebūčiau galėjęs studijuoti teisės.
– Kodėl Sirijoje pasirinkote advokato profesiją?
– Nuo kokių 10 metų norėjau tapti advokatu. Man tai būdas padėti žmonėms, ypač tiems, kurie neturi pinigų.
Norėjau apginti nekaltus ir neturtingus žmones. Man svarbiausia, kad galiu kitam padėti. Pinigai man nebuvo svarbiausia.
– Islamo teisė skiriasi nuo vakarietiškos. Ypač diskriminuojamos moterys. Kodėl?
– Taip, net ir sprendžiant dėl turto paveldėjimo moteris gaus mažesnę dalį negu brolis. Jeigu broliui atitenka 70 proc. palikimo dalies, jo seseriai – 30 proc. Žinoma, brolis gali pasidalinti palikimą su seserimis.
O teisme paliudyti, ką liudijo vienas vyras, turi dvi moterys.
Manau, kad tai neteisinga, bet tokia padėtis Sirijoje.
– Kaip įsivaizduojate savo ateitį?
– Noriu įsitvirtinti Vokietijoje ir baigęs mokslus pradėti dirbti. Aš svajoju studijuoti teisės doktorantūrą.
Noriu, kad mano vaikams sektųsi. Manau, kad dukra pasuks į mediciną.
Sūnus, ko gero, studijuos teisę, nors jam dar toli iki universitetinių studijų. O galbūt paseks tėvo pėdomis?
